Kinas
Brolių Adamo ir Aarono Nee filme „Prarastas miestas“ („The Lost City“, JAV, 2022) rašytoja Loreta Seidž (Sandra Bullock) liovėsi rašyti protingas knygas ir persimetė prie abejotinos vertės nuotykių-meilės romanų kepimo, nes juos perka. Ypač kai knygos viršelyje puikuojasi personažą Dešą įkūnijantis Alanas Kaprisonas (Channing Tatum). Modelis Alanas simpatizuoja Loretai, tačiau bėda ta, kad ji yra proto gumbas (angliškai pavardė „Sage“ reiškia „išminčius“), o Alanas – bukas kaip bato aulas, taigi Loreta ne tik jo nepastebi, bet dar ir niekina. Tačiau Alanui pasitaiko proga sublizgėti, kai Loretą pagrobia išprotėjęs milijonierius Ebigailas Ferfaksas (Daniel Radcliffe), tikėdamasis, kad ji įmins senoviniame papiruse hieroglifais užrašytą lobio buvimo vietą vienoje atokioje saloje Atlanto vandenyne. Ar pavyks kvaileliui Alanui išgelbėti ir užkariauti Loretos širdį?
Atrodo, kad beveik dvi valandas šio nuotykių romkomo (romantinė komedija) kūrėjai bando įrodyti ir Loretai, ir žiūrovams, kad: a) protas yra pervertinamas, todėl Loretai tinka kvailys Alanas; b) dėl pirmo teiginio teisingumo protingiems žiūrovams turėtų patikti ir lėkšti šio filmo juokeliai apie antrą galą ir panašiai. Įdomu, kokiu būdu šis „įrodinėjimas“ vyksta.
Filmo pradžioje Loretai tenka kartu su Alanu eiti pristatyti naujosios savo knygos. Ji to baisiai nenori, nes Alanas nuolat iš jos šaiposi, be to, publikai labiau nei Loretos knyga rūpi nuogas Alano pilvas. Tačiau filmo scenarijus teatrodo prastas 1984 m. Roberto Zemeckio filmo „Romanas su brangakmeniu“ perdirbinys, o esminiai filmo juokeliai – parodyti Sandrą Bullock su blizgančiu kombinezonu ir nuogą Channingo Tatumo užpakalį. Panašu, kad tuo teigiama, jog filmo pradžioje vaizduotos kvailokos (snobės Loretos akimis) į knygos pristatymą susirinkusios merginos ir moteriškės, klykiančios ir maldaujančios Alaną nusivilkt marškinėlius, niekuo nesiskiria nuo mūsų, žiūrovų (-ių), nes juk mums žiauriai gera matyti tą užkočiotą keturiasdešimt vienerių Tatumo dupcę ir jaunatvišką penkiasdešimt septynerių S. Bullock figūrytę, ar ne? Sakytum, nebyliai aidi moralas: „Mes žinome, kad jūs protingi, bet nebūkite snobai, atsipalaiduokit, nežiūrėkit į viską iš aukšto kaip Loreta, nes jūs tokie patys kaip mūsų filme parodyti fanai. Juk atėjote į filmą dėl Sandros Bullock ir Channingo Tatumo, ar ne? Tai va, mes jums duosime būtent tai, ką jūs savo fantazijose pamatyti taip trokštate.“
Maža to, Alanas vaizduojamas kaip elementaraus išsilavinimo neturintis diedas: Loreta jam bent tris sykius, lyg sūneliui, bergždžiai aiškina, kad jis ir knygos personažas nėra vienas asmuo, tačiau vėliau jam suteikiama proga „išstoti“ ir pademonstruoti vyraiškos, arba diedmalos (angl. mansplaining), talentą. Pasirodo, jis supranta, kad Loretai jo darbas atrodo apgailėtinas, o štai jam visai nėra gėda, nes jis daro tai, kas džiugina žmones. Stebėtina – Loreta įtikinta, ji suabejoja savo proto verte. Nuo šios akimirkos jų santykiai pradeda judėti gerokai viltingesne, romantiškesne kryptimi. Baisiausia galvoti, kad „mums ne gėda, jei džiuginame žmones“ galėjo būti ir šio filmo režisierių kūrybinis credo.
Nors ne! Kur kas baisiau buvo viename pirmųjų kadrų išvysti botokso pripūstą Bullock veidą. Apėmė dviprasmiškas jausmas. Viena vertus, galėtum galvoti, kad režisieriai demonstruoja pagal amžių nediskriminuojantį, šiuolaikišką požiūrį – porelėje moteris yra gerokai vyresnė už vyrą. Bet kodėl tuomet jos veide tiek botokso, o fokusas dažnai slypi kažkur anapus? Tiksliau, Tatumo veide, kuriame matyti kiekviena seksuali raukšlelė! Beje, kalbant apie fokusą, dar reikėtų pridurti, kad filme Alanas vieną kartą, žiūrėdamas į Loretos užpakalį, netyčia išspaudžia komplimentą, kad ji atrodo „okei“. O kai Loreta žvelgia į Alano penį (!), jos lūpomis plaukia tiesiog odė pimpalui! Kažkur girdėta? Taip, prieš mus – senas geras falocentrinis seksizmas, diedmala ir moterų kvailinimas.
Jei vis dėlto susidomėjote, primygtinai siūlau prieš seansą nežiūrėti filmo reklaminio klipo, nes į porą minučių sudėti visi „geriausi“ juokeliai, kurie nelabai juokingi ir pirmą kartą, bet antrą kartą tiesiog keltų žiovulį, – o maigyti telefoną juk galima ir namie, tam nebūtina eiti į kino teatrą.
