Kinas
Pirmame filmo „Bėgikė“ epizode – stambiu planu ir lėtai rodomas neįgalaus žmogaus kūno plovimas, sauskelnių keitimas. Kas tai – kol kas neaišku. Užtat kitame epizode iškart pristatoma pagrindinė filmo veikėja Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė). Ji pabunda su drabužiais ir prakirsta lūpa, regis, kamuojama sunkių pagirių. Kaimynei paskambinus durų skambučiu paaiškėja, kad problema ne pagirios, o merginos vaikinas.
Taigi jau nuo antro epizodo žiūrovas įtraukiamas į chaotišką ir į penktą pavarą įjungtą merginos gyvenimą. Neurotišką ir net pykinančią atmosferą puikiai kuria Narvydo Naujalio kamera, lyg girta sekiodama Mariją. Nuo pat pirmų akimirkų labai aiškiai ir tiesiogiai parodoma, kad ant merginos pečių užgriūva ne tik visas dangus, bet ir režisieriaus ir scenarisčių viltys. Aktorė Jakštaitė turės užmaskuoti visas dramaturgines spragas ir tempti istoriją. Užduotis – tikrai ne iš lengvųjų.
Jai tik pramerkus akis prasideda įtempta drama, kol kas – dar tik vidinis trileris. Ji kažkur vėluoja, telefonu negali su kažkuo susisiekti, skambinėja mama, o kur dar trukdanti kaimynė, aiškinanti, kad Marijos vyras sugadino daugiabučio laiptinės duris. Tik spėk sekti įvykius... Ir štai prasideda ne tik vidinis, bet ir išorinis trileris – Marija bėga. Bėga į polikliniką, nesulaukusi, kol ją priims gydytoja, bėga į darbą, darbe sudaužo stiklinę, vėl bėga, išsikrauna telefonas, bėga ieškoti kroviklio. Nuosekliai įvykių seką atkartoti sunku, bet, regis, režisierius tyčia kuria chaosą, kad pabrėžtų merginos neviltį.
Galiausiai paaiškėja Marijos desperacijos priežastis – bipoliniu sutrikimu sergantis mylimasis Vytas (Marius Repšys). Liga jam paūmėjo, tad Marija blaškosi po visą Vilnių jo ieškodama. Laimei, ji avi praktiškus „Nike“ sportbačius, padedančius po miestą lakstyti lyg išdegus akis.
Kol ji nebėgioja, šiek tiek susipažįstame su jos drauge Ona (Laima Akstinaitė) ir šios moralistu sūneliu Pranu, vis barančiu merginas, kad per daug keikiasi. Susipažįstame ir su Marijos tėvais – motina Viktorija Kuodyte ir tėvu policininku Vytautu Kaniušoniu. Reikia pripažinti, kad šie aktoriai gali suvaidinti bet ką ir bet kokiomis sąlygomis, tad filmui jų pora suteikia ir brandumo, ir tam tikros ironijos. Kartkartėmis Marijos akiratyje atsiduria ir juodas didelis šuo, filmo finale nubrėšiantis gana tiesmukas paraleles tarp laisvės ir to, kas yra pririšta arba uždaryta.
Ankstesnio Blaževičiaus filmo „Šventasis“ ritmas buvo gerokai lėtesnis, užtat atsirado laiko paieškoti kažko gilesnio, kad ir antro dugno. Šiame filme viskas vyksta perdėtai greitai ir aiškiai. Kai kurios kolegės po filmo užsiminė, kad jis plokščias kaip plokščiažemininkams žemė. Galbūt. Tačiau reikėtų pasidomėti, kokiai auditorijai jis skirtas. Juo labiau kad režisierius pagaliau lietuvių kine bando derinti tai, kas iki šiol sunkiai pavyksta: „žiūrovišką“ kiną su autoriniu.
Man atrodo, kad jis apeliuos į dvidešimtmečius ar trisdešimtmečius, dar nesuvokiančius, kad gyvenimas per trumpas mylėti vieną asmenį ir jam aukotis. Idealistiškai tikinčius, kad meilė gali nuversti kalnus, kaip kad Marija pakelti automobilį. Šio filmo šventoji – kone mergelė Marija (išties simboliškas veikėjos vardas). Šventoji ir ta prasme, kad, kaip jau minėjau anksčiau, ji ištempė visą kančią, sugebėjo perteikti savo vidinę dramą ir emocinį užsisklendimą, dėl kurio kenčia esantieji arčiausiai. O tai filme ir atrodė rimčiausiai ir atpažįstama kone kiekvienam.
Pagyrimo nusipelno ir garsas, atliekantis kone atskiro personažo vaidmenį, dar labiau užaštrinantis Marijos desperaciją ir įtampą, priverčiantis krūpčioti kartu su ja.
Turbūt tai greičiausias kada sukurtas lietuviškas filmas, bet Andriui norėtųsi palinkėti įjungti žemesnę pavarą, kad neatsirastų per daug tiesmukų asociacijų, palaidų scenų su dėstytojomis ir iki galo neišartikuliuotų minčių su šauktiniais.
