Kinas
„Nepatogaus kino“ festivalyje įvyks antrojo Vytauto Puidoko dokumentinio filmo „Pasienio paukščiai“ premjera. Šia proga su režisieriumi kalbasi kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė.
Filmas „Pasienio paukščiai“ – šešių dokumentinių filmų serijos „Borderline“ dalis. Kaip tapote šio projekto dalyviais?
2017 m. susipažinau su belgų prodiuseriu Frederiku Nicolai. Jis neseniai buvo keliavęs Estijos ir Rusijos pasieniu ir pamanė, kad tai būtų įdomi filmo tema. Tuo metu vyko pabėgėlių krizė, vengrai statė sieną, skiriančią juos nuo Serbijos, neseniai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas kalbėjo apie sieną su Meksika... Mane tai taip pat sudomino, tad nusprendėme dirbti kartu. Retai taip būna, kad vienu metu filmus ta pačia tema šešiose skirtingose valstybėse kuria šeši skirtingi režisieriai, – vien jau dalyvavimas projekte buvo nemenkas iššūkis.
Kodėl sudomino pasienio tema?
Kai pradėjome filmuoti, tema atrodė labai aktuali. Kartais pagalvodavau, kad galbūt, kai baigsime, ji niekam nebebus įdomi. Iš tiesų net tikėjausi, kad netrukus viskas nuslūgs ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Tačiau sienų tema dabar dar svarbesnė – per pastaruosius metus visi supratome, ką reiškia būti uždarytiems.
Kartu ši tema artima man asmeniškai – ji sugrąžina į vaikystės prisiminimus. Toje vietoje, kur gimiau ir augau pirmus penkerius šešerius metus, kaime Kelmės rajone, pas mano tėvą atvykdavo draugų verslininkų iš Baltarusijos, Rusijos. Kaimas gana tolimas, bet jie jį kažkaip pasiekdavo. Vyko bendravimas, tam tikra prasme – ir kultūrinis bendradarbiavimas. Tačiau atėjo laikas, kai tie žmonės iš mūsų gyvenimo dingo. Kuriant filmą svarbios man pasirodė tarpusavio ryšių nutrūkimo, žmonių atitolimo temos.
Yra ir kitų sienų. Kodėl pasirinkote sieną su Rusija?
Filmą apie Lietuvos ir Baltarusijos sieną kūrė kolegė iš Baltarusijos, o daugiau sienų pas mus nelabai ir yra. Žinoma, Kuršių nerija – kino kūrėjų spąstai, visi nori ten filmuoti. Tai vieta, kažkuo kitokia nei visa Lietuva. Ji įtraukia. Į tuos spąstus papuoliau ir aš.
Ar iš karto žinojote, kad filmas bus apie dvi ornitologijos stotis?
Ne. Prieš sugalvodamas, apie ką bus filmas, leidau sau savaitę ar dvi pagyventi pasienio režimu. Iš pradžių bendravau su lietuvių bendruomene Kaliningrade, bandžiau ieškoti kultūrinio bendradarbiavimo programų. Pamačiau, kad visi turėti ryšiai jau seniai nutrūkę. Kituose „Borderline“ filmuose matai gyvus santykius, aršias abipuses nuomones, veiksmą pasienyje... Lietuvos ir Rusijos pasienis šiuo atžvilgiu išskirtinis – žmonės labai nutolę vieni nuo kitų. Tu gali sutikti žmonių Panemunėje, ten yra tiltas. Artimiausia parduotuvė – už 15 kilometrų, o Kaliningradas – kitoje tilto pusėje, iš ten gali girdėti balsus, pravažiuojančius automobilius. Viskas ranka pasiekiama, bet žmonės į kitą pusę nebuvo nuvykę dešimt ir daugiau metų. Lygiai taip pat – Kuršių nerija, Nida. Tai madingas kurortas, čia renkasi daug žmonių, atvyksta kultūriniais tikslais, bet jeigu pradedi klausinėti apie tai, kas yra kitoje pusėje, ima atrodyti, kad ta kita pusė tiesiog neegzistuoja.
Manau, kad filme matoma ornitologijos stočių istorija tai labai gerai iliustruoja – tarp jų išlikęs tik santykių miražas, kažkokia tolima perspektyva. Ir galutinis sprendimas filmuoti šias stotis buvo priimtas tada, kai rusai pasakė, kad bandys vykdyti pirmą po Sovietų Sąjungos griūties bendrą su lietuviais ornitologais projektą, – taip galėjome stebėti jų nedrąsų bandymą žengti pirmą žingsnį tarpusavio santykių link.
Paradoksalu – sakiau, kad filmo tema yra aktuali. Bet iš tiesų jis visai neaktualus – tame baseine niekas nevyksta. Man atrodo, kad filmas geriausiai iliustruoja tai, kas būna, kai sienos stovi per ilgai, ir kaip sunku pradėti bendrauti iš naujo.
Filme yra kelios scenos su turistais, pro žiūronus žiūrinčiais į Kaliningrado pusę. Jie lygiai taip pat ten įsivaizduoja esant viską, tik ne žmones.
Iš tiesų, įdomi medžiaga. Kai duodi žmonėms kažką veikti, žiūrėti – jiems tarsi atsiriša liežuvis. Jie kalba tai, kas slepiasi jų pasąmonėje. Tie turistai turbūt geriausiai parodo lietuvių santykį su Rusija – egzistuoja kažkokia įtampa, baimė, įsivaizdavimai, dažnai neturintys jokio pagrindo. Galbūt todėl man patinka, kad vienas iš mūsų istorijos protagonistų – rusas.
Ar filmo herojai, ypač rusai, lengvai prisileido filmavimo komandą?
Ne, buvo labai sudėtinga. Šalti santykiai su personažais susiklostė natūraliai. Norėjome prieiti arčiau, bet...
Bet?
Žmonės pasakojo, kad sovietmečiu virtuvėse vykdavo pokalbiai apie politiką. Man susidarė įspūdis, kad Rusijoje tai vis dar gyva. Jie bijo pasakyti ką nors, kas gali neigiamai paveikti jų gyvenimą. Net ir toje pačioje stotyje susidūriau su žmonėmis, kurių pažiūros liberalios, – mano nuomone, jiems gyventi sunkiausia. Taip pat ten susidūriau ir su tokiais, kurie save laiko imperialistais. Gyvendamas Lietuvoje net nežinojau, kad egzistuoja tokios pažiūros. Jie savo nuomonę gali reikšti gerokai laisviau, tad buvo sudėtinga laviruoti. Ta baimė, kad padarysi kažką ne taip ir pakenksi tam, kurį filmuoji, – gana didelė.
Turbūt taip jau būna – tai, apie ką kuri filmą, kartu tampa ir didžiausia kliūtimi. Kurdami visą laiką bandėme įveikti sienas, kad apskritai galėtume kažką padaryti. Pradedant fizine siena, kurią reikia pereiti, – tu stovi muitinėje ir valandą turi meluoti apie tai, ką veiksi nuvykęs. Baigiant tomis, kurias reikia įveikti, kad rastum ryšį su žmogumi.
Tačiau įsileisti grupę jie sutiko?
Pati stotis labai šauni. Ten suvažiuoja mokslininkai iš Sankt Peterburgo. Išsilavinę, pasaulio matę žmonės, turintys savo kultūrą. Ornitologai apskritai yra subkultūra, specifiniai, įdomūs žmonės, tam tikra prasme – pamišėliai, iš gerosios pusės. Jie mus priėmė ir stengėsi padėti.
Filme galima pastebėti daug simetrijos tarp abiejų pusių gyventojų kasdienybės. Ar mes panašūs?
Dviejų stočių istorija pati siūlo ieškoti kontrastų arba panašumų. Nors vieni tinklus kelia pagaliais, kiti viską automatizavę, ir tai tikriausiai šį bei tą pasako apie mūsų valstybes, iš tiesų esame labai panašūs. Panašumai filme atsirado natūraliai. Centre – du ornitologai, žmonės, užsiimantys ta pačia veikla. Jų rutina irgi identiška. Kai esi lietuvis, išlikti objektyviam yra nemenkas iššūkis. Tačiau man norėjosi būti sąžiningam abiejų pusių atžvilgiu. Galų gale – tie filme esantys palyginimai ir pačiam žiūrovui leidžia daryti savas išvadas.
Kartu dirbo operatorė Kristina Sereikaitė. Kodėl pasirinkote ją ir kas apskritai buvo svarbu renkant filmavimo komandą?
Komandą rinkome ilgai. Man atrodo, dokumentikoje labai svarbu psichologija. Svarbu ne tik tai, kaip sutari tarpusavyje, bet ir pas ką važiuoji. Ornitologijos stotyje daug vyresnių žmonių, jei tavo komanda labiau patyrusi – bus lengviau susikalbėti. Stengiesi su ta komanda prisitaikyti, rasti vietą hierarchijoje, kad turėtum galimybę kažką nufilmuoti, kažko paprašyti.
O Kristina... Man atrodo, ji moka prieiti prie žmonių. Kadangi sienos buvo didžiausia mūsų problema, tai buvo labai gera komandoje turėti žmogų, kuris moka jas įveikti.
Minėjote, kad net ir važiuoti per sieną buvo sudėtinga?
Galiu gerai suprasti tuos žmones, kurie filme žiūri pro žiūronus. Kai pradėjau važinėti į Rusiją, mane kamavo baimė. Važiuodamas ten išgalvodavau istorijas, kur važiuosiu, ką veiksiu. Ir mane nuolat stabdydavo. Kartą net nusivedė į angarą, kišo kažkokius zondus į mašiną. Maniau – tai todėl, kad jie žino, jog esu režisierius. Paskui sužinojau, kad mano automobilis panašus į tuos, kuriais dažniausiai vežama kontrabanda. Pradėjau nuo baimės, bet po truputį ta įtampa slūgo. Supratau, jog sieną kertančiųjų per daug, kad galėtų visus sugaudyti. Taip baimę pakeitė santykiai su žmonėmis. Lygiai kaip ir filme.
Koks Jūsų paties santykis su šiuo filmu?
Ši tema man brangi – joje sugebėjau rasti kai ką asmeniška. Dokumentikoje retai būna taip, kad filmu gali pasakyti kažką, ką pats galvoji. Žiūrint iš racionalių perspektyvų, filmas naivokas. Ir tai, kas jame vyksta, yra labai ilga, poetinė perspektyva. Tačiau mes, abi pasienio pusės, kada nors neišvengiamai turėsime susitikti. Ir kuo ilgiau truks mūsų išsiskyrimas, tuo sunkiau bus vėliau. Bet gyvenime nebūna kitaip – sienos visada sugriūna.
Kalbėjosi Elena Jasiūnaitė
