Apie auksinį nevermore

Neretai nutinka taip, jog žiūrint jaunosios kartos filmus, kad ir trumpametražius, galima sutrikti ir išvis nieko nesuprasti, mat sukišama labai daug (kad ir gražių) idėjų, bet galutinis rezultatas atrodo išsikvėpęs. Tokiu atveju kino kritikams belieka skaldyti malkas.

Vienu tokių tapo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymo filmas „Auksinis flakonas“ (rež. Jurgis Matulevičius, Paulius Aničas). Nors aprašymas gana informatyvus ir net viliojantis, filme režisieriaus intencijų apčiuopti, deja, nepavyko. Viltys, kad bus įmanoma pamatyti socialinę dokumentiką, kuri, pripažinkime, pas mus retas reiškinys, išgaravo. Šis darbas veikiau primena ne itin grabią stebimąją dokumentiką, labai greit privedančią prie filmo dalyvių egzotizavimo. Pasak Matulevičiaus, visi keturi skurdaus buto gyventojai buvo filmuojami trejus metus, o galutinė idėja – sukurti iliuziją, kad fiksuojama viena jų įprastų dienų. Graži režisieriaus mintis, kad norėta užfiksuoti toje erdvėje sustingusį laiką, tačiau turbūt kalčiausias montažas, mat taip lietuvių mėgstami ilgi kadrai sumontuoti gana padrikai, nekuriamas nuoseklus naratyvas, o filmo dalyvių net nesinori vadinti personažais ar herojais, nes jie neišrutulioti... Taigi taip gražiai aprašytą prozišką skurstančiųjų realybę geriausiu atveju būtų galima pavadinti forsuota pseudopoetine dokumentika. Norint pamatyti individus, „nutolusius nuo mūsų vartotojiško pasaulio“, nebūtina leistis į patį dugną – tokių aplink mus pilna, net ir uždarų rusakalbių ar lenkų bendruomenių, kurias į getus netrukus suvarys lietuviškasis pseudopatriotizmas.

Jurgiui Matulevičiui savo šviesių užmačių ir minčių realizuoti kino kalba nepavyko, užtai Gerdai Paliušytei – atvirkščiai. Jos dokumentinis filmas „Nevermore“ taip pat parodytas VDFF programoje. Nors ir šiai kūrėjai artikuliuoti mintis žodžiais lengviau nei vaizdais. Taip, kino menas reikalauja didelio preciziškumo. Tačiau režisierė bent jau aiškiai susiformulavo du atspirties taškus: Edgaro Allano Poe namus Baltimorėje ir gotikinio kūrinio formą. Ypač gerai padirbėjo filmo operatorius Vytautas Katkus, rankine kamera kurdamas naktinę ekspresionistinę atmosferą: iškraipyti pastatų ir žmonių rakursai, baugios tamsios gatvės, fantasmagoriški šešėliai.

Filmo ašimi tampa Poe namas, o nuo jo Paliušytė kaip voratinklį audžia filmo naratyvą. Kalbinami Poe namų-muziejaus darbuotojai, praeiviai. Akivaizdu, kad klausimais jie nebombarduojami, jų mintys neforsuojamos. Taip po truputį dėliojamas Baltimorės bendruomenės portretas: įvairialypis, tačiau kartu vis dar segregacinis, mat nė viename kadre faktiškai ir neišvystame mišrios bendruomenės (išskyrus Poe literatūros vakarą): baltaodžiai sau, afroamerikiečiai – sau.

Nors žmonių pasakojimai ir socialinė Baltimorės realybė kuria tam tikrą santykį tarp praeities ir dabarties, kurios ore vis dar tvyro rasizmo pelėsis, kai kurie epizodai ar temos filme vis dėlto egzistuoja kaip tolimi taškai, kuriuos bandoma jau labai pritemptai susieti. Visiškai iš konteksto iškrinta Michaelą Jacksoną mėgdžiojančio šokėjo epizodai, griaunantys filmo vientisumą. Kartais geriau apsiriboti mažiau idėjų, juk sąmonės srautas gali nuvesti į akligatvį. Tačiau bandymas kurti meninę socialinę dokumentiką sveikintinas.