Kino monstrai ir kiti nusipelnę veikėjai

Atšilus orams ir daugumai išlindus iš savo urvelių lauko kavinėse pasimėgauti ne kokia pabodusia kava ar arbata, o spalvingai nuteikiančiu „spritz“ kokteiliu, nusprendėme ir mes kuriam laikui vadinamąjį high-brow kiną pakeisti pramoginiu.

Tikrai neapsimetinėsime, kad „Godzilą prieš Kongą“ ar „Nuostabiąją moterį 1984“ pasirinkome save prievartaudamos. Pasiilgome visko: ir didelio ekrano, ir stereogarso, ir tamsos, ir kino salės kėdės. Nors šiuo metu repertuare yra ir solidesnių filmų, šįkart antro dugno ieškoti atsisakėme. Kartu buvo smalsu, kokiais megabiudžetiniais filmais žiūrovą bandys susigrąžinti multipleksai. Vilionės kol kas labai trečiarūšės ir čia turime omeny ne tik jau paminėtus filmus, bet ir rusiškų didelio biudžeto filmų desantą, verčiantį išspausti ašarą ir žavėtis šios šalies paprastų žmonių atsidavimu tėvynei ir savo pareigoms. Regis, tų filmų herojai su išorine grėsme kasdien kaunasi lygiai taip pat kaip Didžiojo Tėvynės karo metais...

„Godzilą prieš Kongą“ („Godzilla vs. Kong“, rež. Adam Wingard, JAV, Australija, Kanada, Indija, 2021) žiūrėjome skatinamos vien sentimentų, mat viena mūsų neabejinga pirmiesiems gryniesiems kino monstrams. Veikiau pirmajam King Kongui, žmoniją iš kino ekranų pradėjusiam gąsdinti dar 1933 m., ir chimeriškajai Godzilai, kuri Japonijos vandenyse užgimė po atominės katastrofos – pirmąkart ekrane pasirodė 1954-aisiais.

Taigi naujausiame filme vylėmės pamatyti pilkųjų ląstelių darbo nereikalaujantį susitikimą tarp Holivudo (King Kongo) ir Japonijos (Godzilos). Aišku, jau pavadinime užkoduotas šių monstrų numanomas konfliktas nuteikė nekaip, mat abu mėgstame vienodai. Tačiau vylėmės, kad šie monstrai, paleisti nuo grandinės, galiausiai elgsis taip, kaip moka geriausiai, – šiurpins žmogiškąją realybę...

Deja, viltis – kvailių motina. Jau nuo pirmų minučių žiūrovas verčiamas simpatizuoti tik King Kongui, juk jis, iš amerikietiškosios perspektyvos žiūrint, mažiau Kitas, tad, aišku, ir humaniškesnis nei Azijos konkurentas. Kad Amerika rūpi labiau, išduoda ir viena iki koktumo absurdiška scena: Godzilai užpuolus vieną Floridos miestų, CNN tiksliai suskaičiuoja aukas – žuvo lygiai aštuoni individai. Tačiau kai veiksmas persikelia į Honkongą, šio dangoraižiams griūvant kaip degtukų dėžutėms kino kūrėjai nė nesivargina parodyti, kokį aukų šleifą už savęs paliko du besipliekiantys monstrai...

Apskritai King Kongas perdėtai sužmogintas – laiką ramiai leidžia savo simuliakrinėje realybėje, saugančioje jį nuo tokių įsibrovėlių kaip Godzila. O kur dar fone skambanti Elvio Presley daina „Loving Arms“. Ką jau kalbėti apie Kongo pasiją – žavias blondines. Šįkart jį kuruoja kurčioji našlaitė Džia (Kaylee Hottle), o monstras, pasirodo, net išmoko kurčiųjų kalbą...

Laimė, bent jau Godzila nepasidavė žmonijos manipuliacijoms ir veikia pati sau: toliau kelia grėsmę mūsų egzistencijai, nes jai nepatinka nešvarūs industrinės milžinės „Apex Cybernetics“ darbai. Tačiau visą filmą erzino kūrėjų nukrypimas nuo originaliosios Godzilos išvaizdos: dingo taip japonų ištobulinta ne tik reptilijų kombinacija, bet ir odos faktūra, primenanti Hirošimos atominės bombos aukų randus, neleidusius pamiršti pačios Godzilos ištakų. Apmaudu ir tai, kad angliškuose variantuose Godzila įgavo vyriškąją giminę vietoj japoniškosios bevardės. Pirmajame filme, kuriame susiduria šie monstrai („King Kongas prieš Godzilą“, „King Kong vs. Godzila“, rež. Ishiro Honda, Tom Montgomery, 1962) Godzilai veikiau rūpi jos ištakos, nenoras veltis į dirbtinį konfliktą su King Kongu, o naujausiame ji vaizduojama kaip jokių mąstymo gebėjimų neturinti būtybė, jos vienintelis instinktas – naikinti visa, kas pasitaiko kelyje. Kai užgimsta viltis, kad šie monstrai susitaikys, kai šnopuodama Godzila pažvelgia į Kongą ir, regis, tuoj ištars: „Aš taip tavęs pasiilgau“, ji ir vėl panyra į vandenis. Gal ir gerai, nes visas filmas atsidavė neskoninga ideologija, antiaziškumu, kone kaltinant žemyną, kad šis pagimdė padarą, atsakingą už visas globalines ligas...

Ką jau kalbėti apie kūrėjų kinematografinį neraštingumą ir mažai kam prilygstantį talentą sunaikinti didžiąsias kino ikonas – monstrus. Štai kas nutinka, kai gauni neribotą biudžetą specialiesiems efektams: siužetas apskritai nebeegzistuoja, o kam jis reikalingas; toks dalykas kaip montažas irgi pamirštamas. Ankstyvajame filme finalinės kovos įtampa tarp dviejų monstrų kuriama montažo principu (efektas panašus į Alfredo Hitchcocko garsiąją „Psichopato“ dušo sceną), o čia specialieji efektai naikina viską, kaip iš Godzilos nasrų besiveržiantys lazerio pliūpsniai.

Aktorių pasirodymų minėti net neverta, nes net ir jau nusipelnę aktoriai (jų pavardžių neminėsime), pasižymėję Barry Jenkinso, Martino Scorsese’s, Kennetho Lonergano ir kitų filmuose, šiame atrodė apgailėtinai. Tikėtina, kad jiems nuolat teko spoksoti į žalią ekraną ir kartoti tą pačią frazę „oh my god...“

Tikrai nesididžiuojame, kad žiūrėdamos „Nuostabiąją moterį“ („Wonder Woman“, 2017) jautėme malonumą, kai būrys raumeningų amazonių su auksinėmis tiaromis ir aukštakulniais bateliais išžudė būrį vokiečių karių. Ši kovos scena filmo pradžioje išties įspūdinga, jų filme ne viena. Aišku, negalėtume to paties pasakyti apie pačią filmo istoriją, kurioje piktadariai vokiečiai niekaip nenori pripažinti Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo ir dėl to net išranda mirtinas dujas. Deja, tęsinys „Nuostabioji moteris 1984“ („Wonder Woman 1984“, JAV, D. Britanija, Ispanija, 2020), kaip dažnai ir nutinka, tikrai nėra geresnis. Pirmajame filme deivė Diana (Gal Gadot) stojo į kovą su pačiu karo dievu Aresu, kad išgelbėtų pasaulį. Antroje dalyje ji prekybos centre gaudo nevykėlius vagišius. Sakytume, pareigų pažeminimas akivaizdus. Ir nors filmo pavadinimas suponuoja orvelišką intrigą (George’ą Orwellą, regis, dabar Lietuvoje cituoja visi), susidaro įspūdis, kad 9-asis dešimtmetis pasirinktas tik dėl mados ir nostalgijos, o filmo politiškumas iš esmės apsiriboja Donaldo Trumpo parodija. Šis yra akivaizdus filmo niekšo – groteskiškos televizijos garsenybės, verslininko ir tiesiog sukčiaus Maksvelo Lordo (Pedro Pascal) – prototipas.

Patty Jenkins filme „Nuostabioji moteris 1984“ yra viskas, ko galima tikėtis iš superherojų filmų: mistinis artefaktas, galintis išpildyti visus troškimus, piktadarys, siekiantis užvaldyti pasaulį ir turintis daddy issues, seksualia superžudike tapusi Dianos draugė Barbara (Kristen Wiig) ir t.t. Iš pažiūros filme daug personažų, lokacijų, veiksmo, skraidančių sunkvežimių ir kitų transporto priemonių, iš mirusiųjų prisikelia net Dianos mylimasis Stivas (Chris Pine), tačiau atrodo, kad viskas sudėta į vieną vietą be jokio tikslo. 

Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1941-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas, kad vaikams ir jaunimui būtų parodytas stipraus, laisvo, drąsaus moteriškumo pavyzdys ir būtų paneigti konservatyvūs įsitikinimai, esą moterys prastesnės už vyrus. Nuostabioji moteris turėjo kovoti už „Ameriką, paskutinę demokratijos ir lygių moterų teisių citadelę!“ Deja, nei Patty Jenkins, nei Gal Gadot Diana už moterų teises nebekovoja – regime tik postfeministinę heroję.

Paradoksalu ir tai, kad nors Jenkins pirmąjį filmą perkelia į Pirmojo pasaulinio karo metus, antrąjį – į 9-ąjį dešimtmetį, jai visiškai neįdomi moterų istorija, o juk abiejų filmų veiksmas vyksta svarbiais istoriniais momentais. Pirmiausia, tai feminisčių, sufražisčių ir gimstamumo kontrolės aktyvisčių judėjimas XX a. pradžioje (beje, „Nuostabiosios moters“ priešistorė „nukopijuota“ nuo Charlotte Perkins Gilman feministinės utopijos „Jos pasaulis“ („Herland“). 9-ojo dešimtmečio pradžią Amerikoje žymėjo žlugusi Lygių teisių pataisa, turėjusi užtikrinti moterų apsaugą nuo diskriminacijos dėl lyties, ir religinės dešinės iškilimas. Ne veltui Margaret Atwood distopija „Tarnaitės pasakojimas“ pasirodė 1985 m.

Na, bet tai, kaip Holivudas supranta feminizmą, puikiai komentuoja faktas, kad pagrindinės filmo moterys – Diana ir Barbara – kovoja viena su kita, mat Kristen Wiig veikėja tiesiog pavydi Dianai. Ji nori būti tokia pat geidžiama vyrų, seksuali, avėti aukštakulnius ir vilkėti trumpas sukneles. Galiausiai moterys pamokomos, kad apskritai turi atsisakyti savo troškimų...

Iš debiutuojančio režisieriaus Evano Spiliotopouloso ir jo filmo „Nešventa“ („The Unholy“, JAV, 2021) ko nors ypatingo tikrai nesitikėjome, tačiau gyvo siaubo kino klasiko Samo Raimi (jis filmo prodiuseris) pavardė žadėjo konceptualiai įdomų filmą, gal net su kritikos strėlėmis, nutaikytomis į Katalikų bažnyčią. Bent jau toks įspūdis susidarė iš filmo anonso, bet šie juk dažnai būna geresni už pačius filmus. Tiesa, kritikos ir satyros filme šiek tiek pasitaikė, tačiau Spiliotopoulosas, kuris ėmėsi ekranizuoti Jameso Herberto romaną „Šventovė“, pasirodė esantis baisiai tingus ne tik režisierius, bet ir scenaristas, o filmas, kaip apibūdino vienas kritikas, – tiesiog religinė propaganda.

„Nešventa“ pasakoja apie „puolusį“ (tiek profesine, tiek kitokiomis prasmėmis) žurnalistą Gerį (Jeffrey Dean Morgan). Kadaise jis buvo garsus, bet pagautas klastojant istorijas dabar sunkiai randa darbo, todėl jam tenka vykti į mažą Masačusetso miestelį, kad nušviestų ūkininkų problemas. Tačiau vietoj galvijų žalojimo incidento jis randa čia siautėjančias antgamtines jėgas. Žurnalistas tampa ir įvykių liudininku bei katalizatoriumi, kai kurčiai merginai Alisai (Cricket Brown) apsireiškia Marija, mergina atgauna klausos dovaną, pradeda kalbėti ir daryti stebuklus. Gerio pastangomis ši istorija tampa sensacija, Alisa – garsesnė nei Taylor Swift, kyla masinė isterija. Nors vietos kunigas ima suvokti, kad už apsireiškimo gali slypėti ir tamsesnės jėgos, Bažnyčios šulams tai nelabai rūpi, jie nori miestelį paversti naujuoju Lurdu. 

Nuo pat filmo pradžios aišku, kad Alisai apsireiškė ne mergelė Marija, o XIX a. sudeginta ragana, kuri dabar nori pasiglemžti kuo daugiau tikinčiųjų sielų. Gaila, kad režisierius žaidžia labai atviromis kortomis ir apie sudegintąją sužinome dar filmo pradžioje, tad nebelieka jokios paslapties ar dviprasmybės. O ir pagrindinę filmo temą apie „apsišaukėlius apaštalus“ užgožia pigūs pagąsdinimai – kai ragana („Skambučio“ šmėklos stiliumi) iššoka tai iš kompiuterio ekrano, tai iš už kokio kampo ar krūmo. Tačiau, nepaisant poros nužudytų kunigų, viskas, aišku, baigiasi gerai: Geris, pasitelkęs savo žurnalistinius įgūdžius, „atkapsto“ svarbios informacijos apie šėtono pasiuntinę, o gėris šiame baisiai anachroniškame ir manichėjiškame filme nugali blogį...

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė