Ištikimasis stebėtojas

Johnas le Carré (1931–2020) rašė knygas apie šnipus, detektyvinius romanus. Būtent jam turime būti dėkingi, kad šis literatūros žanras nebelaikomas antrarūšiu, nes le Carré romanus apie šnipus iškėlė į literatūros meistriškumo aukštumas, pramogą pavertė literatūra.

Davidas Cornwellas gavo puikų išsilavinimą, studijavo kalbas Berno ir Oksfordo universitetuose, nuo 1950 m. buvo britų specialiųjų tarnybų agentas – iš pradžių Austrijoje (vertėjas ir tyrėjas – ieškojo sovietų šnipų tarp pabėgėlių iš už geležinės uždangos), vėliau Anglijoje (sekė radikalias kairiąsias grupes) ir Vokietijoje. Nuo 1960 m. Bonoje dirbo diplomatu, iš specialiųjų tarnybų pasitraukė 1964 metais. Kaip britų žvalgybos karininką Cornwellą atskleidė į Maskvą pabėgęs britų žvalgybininkas ir KGB agentas Kimas Philby. Būtent jam apibūdinti le Carré sugalvotas „kurmis“ netrukus tapo bendriniu žodžiu, o Philby bruožų turi ne vienas rašytojo sukurtas personažas.

Apie veiklą slaptosiose tarnybose le Carré kalbėjo taip: „Anksčiau mane vadino šnipu, kuris virto rašytoju. Čia nėra nė žodžio tiesos. Esu rašytojas, kuris jaunystėje praleido keletą neproduktyvių, bet stipriai formuojančių metų britų žvalgyboje.“ Bet gal neatsitiktinai beveik tūkstančio puslapių le Carré biografijos autorius Adamas Sismanas pradeda savo knygą F. Scotto Fitzgeraldo citata: „Iš tikrųjų rašytojas nėra žmogus. Greičiau jis yra mišinys daugybės žmonių, kuriuos iš visų jėgų stengiasi sujungti į vieną asmenį.“

Pirmąjį romaną „Mirusiųjų žadinimas“ („Call for the Dead“), pasirašęs Johnu le Carré, rašytojas išleido 1961-aisiais. Trečioji knyga „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Le Carré parašė per dvidešimt knygų, dauguma jų ekranizuotos, virtusios serialais ir spektakliais. Regis, karantinas ir metų šventės – geriausias laikas prisiminti filmus, sukurtus pagal le Carré knygas. Iš ilgo sąrašo priminsime tik kelis, labiau pas mus prieinamus.

„Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ („The Spy Who Came in from the Cold“, 1965) laikomas viena geriausių le Carré ekranizacijų ir bene tiksliausiai šnipų veiklą atspindinčiu filmu. Richardas Burtonas vaidina Aleksą Limą, britų žvalgyboje MI6 atsakingą už šnipinėjimą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Limas pradeda prarasti agentus, todėl iškviečiamas į Londoną ir atleidžiamas. Jis ima vis dažniau išgėrinėti, atrodo prislėgtas. Bibliotekoje Limas susipažįsta su naivia bibliotekininke komuniste (Claire Bloom). Sumušęs pardavėją, patenka į kalėjimą. Jau laisvėje jį aplanko VDR specialiųjų tarnybų agentai ir siūlo darbą. Mažai kas žino, kad Limas gavo slaptą užduotį: išsiaiškinti, kas yra „kurmis“ – dvigubas agentas, sunaikinęs jo tinklą. Bet tai tik rafinuoto MI6 žaidimo pradžia.

Kadaise knyga sukėlė daug diskusijų, nes parodė, kad žvalgyba abiejose geležinės uždangos pusėse dirba panašiais, neetiškais metodais. Režisierių Martiną Rittą knyga nustebino tuo, kaip realistiškai parodyti šnipų metodai. Jis norėjo sukurti tada jau labai populiarių filmų apie Džeimsą Bondą priešingybę. Rittas – vienas labiausiai socialiai angažuotų JAV kino kūrėjų, „raganų medžioklės“ Holivude metais patekęs į juoduosius sąrašus. Iš pradžių Rittas norėjo, kad Limą vaidintų Paulas Newmanas, bet šis, regis, buvo pernelyg gražus tokiam vaidmeniui. Rittui pavyko įtikinti studiją „Paramount Pictures“, kad filme turi vaidinti Burtonas – bene didžiausia to meto britų kino ir teatro žvaigždė. Tačiau bendras darbas klostėsi sunkiai: Burtoną nuolat kontroliavo jo žmona Elizabeth Taylor, kuri buvo girdėjusi apie vyro jaunystės romaną su Bloom, problema buvo ir aktoriaus alkoholizmas. Tačiau daugiausia problemų kilo dėl filmo finalo: studija reikalavo laimingos pabaigos, kuri būtų visiškai paneigusi romano ištarmę.

Romane „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ atsirado ir visai le Carré kūrybai svarbi išdavystės, kai išduoda ne tik svetimi, bet ir savi, tema. Su išdavyste nuolat susiduria Džordžas Smailis – gal net savotiškas le Carré alter ego.

Smailis – vienas garsiausių XX a. literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje le Carré knygoje „Mirusiųjų žadinimas“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina MI6), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir dirbdamas Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, visiškai atsiduoda darbui. Ko gero, Smailis tiki tik juo. Nors ir būdamas racionalaus, analitinio proto, kartu yra idealistas, negalintis susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.

Le Carré savo herojų apibūdino taip: „Apgautas meilės, neapykantos impotentas.“ Smailis – visiška Džeimso Bondo priešingybė: tai reflektuojantis vienišius. Jo amžinas priešas – rusų šnipas Karla, bet pergalė prieš jį Smailiui taps pralaimėjimu, nes jis veikė tokiais pat metodais, kaip ir priešas. Paskutinis Smailio ir Karlos susitikimas įvyks prie Berlyno sienos: „Jie apsikeitė vieninteliu žvilgsniu ir, ko gero, kiekvienas jų sekundę pamatė kitame save.“ Pergalė nieko nekeičia, nes pasaulis netampa geresnis.

1979 m. BBC sukūrė serialą pagal romaną „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ – Smailį jame vaidino Alecas Guinnessas. Le Carré biografas Sismanas tvirtina, kad aktorius savaip pavogė iš rašytojo šį personažą. Esą nuo tada le Carré buvo sunku galvoti apie Smailį, neįsivaizduojant Guinnesso, ir jis net prisipažinęs, kad tai jau buvo ne jo, bet Guinnesso Smailis.

Kine ir televizijoje Smailį vaidino ne tik Guinnessas, bet Jamesas Masonas, Denholmas Elliottas, Rupertas Daviesas, bet, ko gero, labiausiai pavykęs yra Gary Oldmano suvaidintas Smailis švedų režisieriaus Tomo Alfredsono filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ („Tinker Tailor Soldier Spy“, JAV, 2011). Į pensiją priverstas išeiti, nes kartojo, kad sovietai infiltruoja britų žvalgybą, Smailis vėl pakviečiamas dirbti. Būtent jam teks išsiaiškinti britų žvalgybos vadovybės struktūrose rusams dirbantį „kurmį“. Įtariami keturi šnipai, kurių slapyvardžiai skamba vaikų skaičiuotėje: bastūnas, kareivis ir t.t. Smailis negali pasitikėti niekuo.

Ir romane, ir filme pasakojama istorija sudėtinga, bet ją sekti įdomu. Nors Alfredsonui gal net įdomesnė psichologinė Smailio drama. Oldmano pensininkas Smailis atrodo vyresnis nei yra, „kurmio ieško“ iš pirmo žvilgsnio ramiai ir susikaupęs, bet iš tikrųjų tai jam svarbiau net už gyvybę. Jis kasasi vis giliau – tikrasis filmo veiksmas vyksta personažų galvose, juolab kad Alfredsonas neskirsto veikėjų į gerus ir blogus. Išdavystė gali būti visur.

Alfredsonas žavisi 8-ojo dešimtmečio estetika, todėl filme daug dizaino šedevrų, stilingų drabužių, interjerų. Taip pat ir gerų aktorių – Colinas Firthas, Thomas Hardy, Markas Strongas, Benedictas Cumberbatchas, Johnas Hurtas, Svetlana Chodčenkova, Konstantinas Chabenskis. „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ buvo kuriamas Londone, Budapešte ir Stambule, premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Filmas labai patiko le Carré, jis net sakė, kad Oldmanas susidorojo su Smailio vaidmeniu geriau už Guinnessą.

Interviu Adamui Michnikui le Carré sakė: „Visada norėjau būti vietose, kur gimsta konfliktai. Todėl nuvykau į Panamą ir parašiau „Siuvėją iš Panamos“. Generolas Manuelis Noriega dar visai neseniai buvo JAV numylėtinis, šlykštus, bet vis dėlto glostomas. Jis padėjo vykdyti antikomunistines operacijas, bet taip pat buvo geriausias kontaktas su Fideliu Castro. Tačiau netrukus atsidūrė kalėjime, nes suklastojo rinkimus, prekiavo narkotikais, o gal negražiai pasielgė su vyresniuoju Bushu. Važiavau į Keniją, nes žinojau, ką Afrikoje išdarinėja farmacijos koncernai, bet taip pat norėjau pamatyti komediją, kurią ten vaidina postkolonijinė vietinių britų bendruomenė. Man atrodo, kad britai užsienyje elgiasi panašiai kaip lenkai – tai Londono ir Varšuvos karikatūra.Toks stebėjimas būna labai naudingas rašytojui.“

Pasak le Carré kūrybos žinovų, rašytojas dažniausiai naudojasi keturiais pasakojimo modeliais. „Siuvėjas iš Panamos“ atitinka ketvirtą modelį, kai žvalgybininko darbas parodijuojamas, atskleidžiant visišką šio užsiėmimo beprasmiškumą. Kartu „Siuvėjas iš Panamos“ yra pagarbos duoklė le Carré mokytojui Grahamui Greene’ui, kuris taip pat buvo šnipas ir parašė garsųjį „Mūsų žmogų Havanoje“.

Tad ir 2001 m. Johno Boormano sukurtas filmas „Siuvėjas iš Panamos“ („The Tailor of Panama“, JAV, D. Britanija) neprimena tradicinių pasakojimų apie šnipus. Tai greičiau trilerio ir juodosios komedijos mišinys. Kartais provokuodamas, tyčiodamasis iš filmų apie šnipus ir bondus stereotipų, režisierius net pertempia stygą: slaptus susitikimus jo filmo herojai rengia homoseksualų klubuose, o informaciją slepia kapinių puokštėse, kurios gundo nepilnamečius vagis.

„Siuvėjo iš Panamos“ herojus – slaptasis britų žvalgybos agentas Endriu (Pierce Brosnan) – nubaudžiamas už romaną su ambasadoriaus žmona ir „ištremiamas“ į Panamą, kur turi išsiaiškinti tiesą apie narkotikų tinklą. Čia jis užverbuoja siuvėją Haroldą (Geoffrey Rush), kuris apsimeta įtakingu, nes siuva politikams bei verslininkams. Tačiau Haroldo informacija – tik siuvėjo fantazijos, o ne tiesa. Beje, epizodinį dėdės Benio vaidmenį filme sukūrė dramaturgas, Nobelio premijos laureatas Haroldas Pinteris, o siuvėjo sūnų suvaidino dar Hariu Poteriu netapęs Danielis Radcliffe’as.

Brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso filmo „Ištikimasis sodininkas“ („The Constant Gardener“, D. Britanija, Vokietija, JAV, Kinija, 2005) herojus – britų diplomatas Džastinas (Ralph Fiennes), kurio žmona žurnalistė Tesa (Rachel Weisz) išprievartaujama ir nužudoma Kenijoje. Džastinas supranta, kad niekam nerūpi išaiškinti nusikaltimą. Jis sužino, kad Tesa domėjosi farmacijos koncerno, Afrikoje išbandančio naujus vaistus, veikla.

Meirelleso filmas išsiskiria iš le Carré ekranizacijų. Tai ne šnipų drama, o pasakojimas apie žmogų, kuris pradeda suvokti atsakomybę dėl šalia jo vykstančio blogio. Užtat Fredo Schepisi „Rusų namai“ („The Russia House“, JAV, 1990) – tradicinis šnipų filmas, kuriame vaidina tikros žvaigždės Seanas Connery ir Michelle Pfeiffer. Veiksmo laikas – 9-asis dešimtmetis, garsiosios Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ pradžia. Sovietų fizikas (Klaus-Maria Brandauer) duoda buvusiai meilužei Katiai dokumentus apie sovietų karinę galią, kuriuos ji turės perduoti pažįstamam anglui. Barlis dažnai lankosi Maskvoje – atvyksta į knygų muges. Jis yra leidėjas, mėgsti išgerti ir groti saksofonu, bet britų žvalgyba padarys viską, kad įpainiotų jį į savo žaidimus ir jo gyvenimas virstų chaosu. Tačiau, pasak aktoriaus, „Rusijoje sutikti žmonės ir susidūrimas su moralinėmis problemomis padės jam vėl atrasti save ir atkurti ryšį su pasauliu“. Filmas buvo kuriamas ir Rusijoje – Maskvoje, Zagorske, Peredelkine, tuometiniame Leningrade, vaidino rusų aktoriai, filmavimo grupei padėjo režisierius Elemas Klimovas.

Le Carré buvo idealistas, jis ilgai tikėjo, kad Šaltojo karo metais Vakarų skelbtos idėjos prigis už geležinės uždangos, bet jo euforija žlugus komunizmui ilgai netruko. Grįžęs iš Rusijos jis pareiškė: „Sugadinome taiką, kurią iškovojome kartu su Šaltojo karo pabaiga.“ Prasidėjus karui Čečėnijoje, jis parašė ne vieną knygą apie tai, kas vyksta pokomunistinėje Rusijoje, stojo čečėnų pusėn, tyrinėjo „naujuosius rusus“ ir buvo įsitikinęs, kad Vakarai neatliko savo pareigos, nes „nesuvokia vaidmens, kurį turi suvaidinti pasaulio ateityje“.

Ž. P.