Šią savaitę internete, regis, labiausiai aptarinėjimas Lietuvos kalėdinių eglučių įžiebimas ir svarstoma, kuri iš jų sulauks daugiausia covid’ų, o praeitą internetas lūžo nuo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos intrigų. Apie jas nieko nerašysime, mat reginys buvo skirtas vienam tradiciniam „Forum Cinemas“ žiūrovui, kurį būtų galima apibūdinti maždaug taip: rupšnojantis spragėsius, nepaleidžiantis iš rankų naujausio modelio išmanaus telefono, turintis viską, ką per reklamines renginio pauzes, ilgesnes už patį renginį, reklamavo; toks „prie medinio bajerio“, kurį supranta tik tokie kaip jis pats, užtat laiko save tikrais kino ekspertais. Su nekantrumu laukiame Nacionalinių kino apdovanojimų, bet greičiau už juos įvyks Europos kino akademijos apdovanojimai. Pasirinkome apžvelgti dvi mums įdomiausias kategorijas: geriausio vaidybinio ir dokumentinio filmo. Tad šįkart apie dokumentiką.
Šioje kategorijoje – šeši nominantai, tik, aišku, ne visus teko pamatyti. Gaila, kad Viktoro Kosakovskio „Gunda“ (Norvegija, JAV, 2020) apie naminių gyvulių gyvenimą Lietuvos dar nepasiekė. Gali būti, kad jų gyvenimas tikrai įdomesnis nei kai kurių žmonių, bet žavu, kad tarp nominacijų atsirado vietos ir gyvūnams. Kito filmo „Pabėgėlė iš Saudo Arabijos“ („Saudi Runaway“, rež. Susanne Regina Meures, Šveicarija, 2020) žiūrėti net nesinori, nė neabejojame, kad pamatysime jau labai matytą ir girdėtą priespaudos istoriją. Regis, pastaruoju metu savęs filmavimas labai išpopuliarėjo, tik nesugebame apsispręsti, ar taip elgiamasi iš egocentristinių paskatų, ar dėl išmaniųjų telefonų teikiamų galimybių...
Štai sirų režisieriaus Feraso Fayyado naują tragediją „Urvas“ („The Cave“, Danija, Vokietija, Prancūzija, D. Britanija, JAV, Kataras, Sirija) su prėskos melodramos elementais būtų galima pavadinti „Paskutinis žmogus Alepe. Antra dalis“. Tik Alepu šioje dalyje tapo bombarduojamas Gutos miestas Sirijoje. Nebandome diskredituoti ten likusių žmonių tragedijos, bet, regis, režisierius taip kraunasi žinomumo kapitalą, važinėja po festivalius, jo filmai tikrai neprieinami nemokamai. Gal geriau jis imtųsi Angelos Merkel patarimo ir skatintų Vakarų pasaulio žmones dėl Sirijos režimo nusikaltimų žmonijai išeiti į gatves...
O štai du filmai nominantai išties sugraudino mūsų ir taip minkštas širdis. Vienas jų – „Namai“ („Acasă“, rež. Radu Ciorniuciuc, Rumunija, Vokietija, Suomija, 2020). Pasakojama apie du dešimtmečius šalia Bukarešto esančiame Nacionaliniame parke gyvenančią Enache šeimą – devynis vaikus ir jų tėvus. Jie čia gyvena ne todėl, kad neturi namų, – tai idėjinis tėvo apsisprendimas. Anksčiau dirbęs chemiku laboratorijoje, tėvas civilizuotą pasaulį vadina bjauriu ir pilnu blogio, tad jo vaikai gyvenimo mokosi ne iš knygų, o rūpindamiesi supančia gamta ir jos gyventojais. Štai vienoje scenoje šalia miegančio mažiausiojo vaikšto kiaulė, žiovauja katė, o nuo jo lovos trupinius lesa balandis. Deja, toks gyvenimas tinka tik Enache šeimai: miesto meras nori juos iškeldinti, mat reikėtų parką perdaryti į europiškesnį, dėl reklamos pasikviečiamas net princas Charlesas, kad pasodintų pirmą europietišką medelį. Šeimos gyvenimas – galvos skausmas ir vaikų tarnyboms. Galiausiai ji iškeldinama į socialinį būstą, o kameros laisva akis, klajojusi su vaikais po gamtą, susitraukia iki klaustrofobiškos blokiniame daugiabutyje. Fiksuodamas šeimą režisierius nesimėto deklaratyviais teiginiais, veikiau bando kartu su žiūrovu subtiliai pamąstyti apie mūsų nusistovėjusį ir kapitalistinį suvokimą, kas yra namai, šeima ir laimė. Ar turėdami šiltus namus su sandariu stogu, mikrobangų krosnele ir televizoriumi tikrai esame laimingesni už šią genties sąlygomis gyvenusią šeimą? Ypač kai vaikams vietoj sporto būrelių daug smagiau gatvėje vaikyti balandžius ar žvejoti miesto tvenkiniuose ir nesuprasti, kodėl juos baudžia policija... Ar nenutiks Enache šeimai tas pats, kas nutiko vienai Amazonės džiunglių genčiai: į ją užfiksavusį sraigtasparnį genties nariai taikėsi ietimis, vėliau juos atrado mokslininkai, bet, deja, gentis civilizacijos bakterijoms ir ligoms buvo neatspari, tad greit išmirė.
Sébastieno Lifshitzo „Mergaitė“ („Petite fille“, Prancūzija, 2020) taip pat išsiskiria jautrumu ir elegancija. Tai subtilus pasakojimas apie aštuonerių metų Sachą, kuris, gimęs berniuku, nuo ankstyvo amžiaus jaučiasi esąs mergaitė. Ir, kaip filmo pradžioje sako Sachos mama Karine, tai nėra vaikiškas kaprizas – Sacha yra mergaitė. Karine su ašaromis akyse pasakoja, kad pirmą kartą apsilankiusi parduotuvėje dėl suknelės, kurios užsinorėjo Sacha, ji jautė gėdą, tačiau pamačius laimingą vaiko veidą viskas tapo nebesvarbu. Nuo tada Karine stojo į bekompromisę kovą su visu pasauliu (pirmiausia su mokyklos vadovybe ir mokytojais) ir visuomenės normomis, siekančiomis įsprausti individą į griežtai apibrėžtą vaidmenį ir normatyvus, kad jos vaikas galėtų būti savimi. Tačiau Lifshitzas nesikoncentruoja į tuos, kurie nesupranta Sachos ir visos jos šeimos kovos. Atvirkščiai – su begaline šiluma rodo šeimos mikrokosmosą, kuriame skleidžiasi besąlygiška meilė, supratimas ir palaikymas. Nei Sachos tėvui, nei jos broliams ir seseriai ar, galų gale, draugams nekyla jokių klausimų dėl Sachos tapatybės. Tai tik dar kartą įrodo, kad vaikai puikiausiai gali suprasti tai, kas suaugusiesiems „sprogdina smegenis“.
Lifshitzas su operatoriumi Pauliu Guilhaume’u demonstruoja aukščiausią meistrystę. Kamera čia rami ir dėmesinga, dažniausiai įsižiūrinti į personažų veidus, niekada neperžengianti pagarbaus atstumo ribų. Mažosios Sachos portretas filme skleidžiasi per vaikiškus žaidimus ir baleto pamokas, kuriose ji, nors ir negali užsisegti sijonėlio, nedrasiai mėgdžioja kitų mergaičių judesius. Tokios scenos iškalbingesnės už bet kokius žodžius ir turėtų paveikti net didžiausią kietaširdį. Nepaisant „Mergaitėje“ slypinčio gilaus tragizmo (visi suprantame, kad Sachos gyvenime dar laukia visko), jis kupinas šviesos ir meilės.
O štai Alexanderio Nanau filme „Kolektyvinis“ („Colectiv“, Rumunija, Liuksemburgas, 2019), regis, nėra lengvo atokvėpio ir jokios vilties, kad baisūs dalykai, kuriuos matome ekrane, gali greitai baigtis. Istorija prasideda 2015 m. daugybę gyvybių nusinešusiu gaisru Bukarešto naktiniame klube, kuris, pasirodo, neturėjo avarinio išėjimo. Tą naktį žuvo 27 žmonės, beveik 200 buvo sužeisti. Praėjus keturiems mėnesiams po gaisro žuvusiųjų skaičius padvigubėjo, ir ne dėl nudegimų, kurie net nebuvo sunkūs, o dėl infekcijų. Nors visuomenė buvo patikinta, kad nėra jokios priežasties nukentėjusiųjų perkelti į Vokietiją, kur yra moderniausi nudegimų gydymo centrai. Rumunai protestuodami išėjo į gatves, tai net privertė atsistatydinti tuometę socialdemokratų vyriausybę. Ją vienų metų kadencijai iki kitų rinkimų pakeitė Daciano Cioloș technokratų vyriausybė.
Nanau filmo veikėjai – biurokratai, gydytojai, žurnalistai ir politikai – atrodo tarsi nusileidę iš holivudinių filmų, kartais net pradedi abejoti tuo, ką matai. Tuo labiau kad Nanau filmą ir konstruoja kaip detektyvinį trilerį. Čia atsisakoma „kalbančių galvų“, ekspertų pasisakymų, užkadrinio balso, yra tik trumpas aiškinamasis tekstas filmo pradžioje. Istorija atskleidžiama per užfiksuotus pokalbius ir televizijos žinių reportažus.
Režisieriaus dėmesys detalėms, jo instinktai ir gebėjimas prieiti prie žmonių akivaizdūs ekrane. Filmo pradžioje per spaudos konferenciją Nanau kamera „užkliudo“ vyrą trumpais plaukais ir aukštą skeptiško žvilgsnio moterį, kurie, kaip greitai sužinome, yra sporto dienraščio žurnalistai Cătălinas Tolontanas ir Mirela Neag. Netrukus Nanau nuseka paskui juos ir „Gazeta Sporturilor“ laikraščio atliekamą tyrimą. Šis prasideda nuo dezinfekcinio skysčio, naudojamo ligoninėse: pasirodo, skystis buvo skiedžiamas dar net nepasiekęs ligoninių ir dėl to neteko bet kokios naudos. Tai iš esmės reiškia, kad nė vienas Rumunijos ligoninėje esantis žmogus nėra saugus. Tačiau praskiesti dezinfekantai tėra ledkalnio viršūnė, palyginti su tuo, ką išjudino ši istorija, – nuo farmacijos kompanijos ir jos savininko bankų sąskaitų užsienyje iki „akredituotų“ laboratorijų, atviro politikų melo ir mafijos tipo ligoninių vadovų.
Įpusėjus filmui dėl Tolontano tyrimo atsistatydina sveikatos ministras ir jį pakeičia Vladas Voiculescu, jaunas pacientų teisių gynėjas. Tada Nanau keičia barikadų pusę – atsiduriame naujojo ministro kabinete. Čia nuo Voiculescu veido greitai dingsta simpatiška šypsena, mat ministras supranta, į kokią košę pateko. Vienoje scenoje, pritrenktas šalyje įsigalėjusios korupcijos masto, jis sako: „Kaip įmanoma su tuo kovoti? Nuo ko net reikėtų pradėti?“ Galiausiai visi jo bandymai bent šiek tiek apvalyti sistemą pakimba ant plauko, nes 2017 m. rinkimus vėl laimi socialdemokratai, kurių lyderis Liviu Dragnea pernai buvo nuteistas už korupciją. Kaip sužinome iš žinių pranešėjo, tokią partijos sėkmę lėmė itin „išradinga“ programa, besiremianti mokesčių mažinimu. Net Voiculescu tėvas sūnui siūlo grįžti į Austriją, kur studijavo, nes šalyje neįmanoma ką nors pakeisti.
Šiurpiausia filmo scena, nori nenori įsirėžianti į atmintį, tai slapta ligoninėje telefonu nufilmuoti vaizdai, kuriuose matome lervas, ėdančias dar gyvo paciento kūną. Jeigu tai būtų vaidybinis kinas, sakytume, kad metafora pernelyg tiesmuka, tačiau, didžiausiam mūsų šokui, tai yra tikrovė (nors reikia prisipažinti, kad po filmo dar patikrinome faktus). Filmas paveikia dar ir todėl, kad galima lengvai rasti paralelių su Lietuvos realijomis, tik vis dar negalime pasigirti režisieriais, kuriems tai būtų įdomu…
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
