Kai visas pasaulis gyvena dramatiškos tragedijos nuotaikomis, pjaunasi tarpusavy ne tik valstybės, bet ir tų valstybių piliečiai, o neapykantą skambiomis, nieko gero nežadančiomis antraštėmis vis pakursto žiniasklaida, norisi nuo visko užsidaryti net ir savo valia. „Scanorama“ iš pradžių lyg ir teikė vilčių, kad po truputį galime grįžti prie tradicinio kino žiūrėjimo salėje, tačiau viltis – kvailių motina: teko vėl keltis į virtualią erdvę ir žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Antrasis karantinas po truputį veda link „Moterų ties nervų krizės riba“ siužeto, todėl „Scanoramos“ programoje ieškojome filmų, kuriuose kuo mažiau rėkimo, radikalumo, įžūlumo, o kartu ieškojome ir laiko patikrintų režisierių kūrybos. Tik bėda ta, kad beveik visi aptariami filmai prarado pusę savo žavesio, kai kurie net prailgo – kino salės tamsos magiją ir įsikuitimą į tik tau priklausančią kėdę pakeitė išoriniai dirgikliai, vis verčiantys paspausti kompiuteryje pauzę.
Aišku, labai laukėme lietuviškų premjerų, juolab kad Jurgio Matulevičiaus „Izaoką“ jau būtų galima pavadinti filmu fantomu. Tačiau šįkart ne apie jį, o apie bendros Islandijos, Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmą „Omarų sriuba“ („Lobster Soup“, rež. Pepe Andreu, Rafa Molés), kurį prodiusavo studija „Nominum“ ir kurio scenarijaus bendraautoris – Arūnas Matelis. Tai jau žadėjo kokybę. Filmas traukė ir tuo, kad ne pirmus metus vasaras leidžiame Islandijoje ir drįstame teigti bent jau šį tą suvokiančios apie islandų kultūrą bei mentalitetą.
Istorija nukelia į mažą pietinėje Islandijoje esantį miestelį Grindaviką ir čia veikiančią kavinukę „Bryggjan“. Jos savininkai – du broliai Krilis ir Alis. Nors Islandijos pietūs traktuojami kaip turistiškiausi, keliaudamos suvokėme, kad miesteliai vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Kavinių interjerai, ir tie beveik visur vienodi (išskyrus Reikjaviką), dvelkiantys nostalgišku kiču, perkrauti, bet svarbiausia – visur kabo senos žvejų ar vietinių nusipelniusių veikėjų nuotraukos.
Žavi ispanų režisierių gebėjimas „nesuegzotinti“ Grundaviko gyventojų ir pačios Islandijos. Filme nepamatysime kvapą gniaužiančios gamtos, kuri, anot kūrėjų, primena pirmąsias Žemės sukūrimo dienas. Režisieriams svarbiau perteikti benduomeniškumą, juk kavinė ne tik tiekia sriubą, bet ir tampa vietiniams antraisiais namais. Linksma buvo atpažinti kasdienes islandų pokalbių nuotrupas – jie tikrai labai dažnai šneka apie orą ir politiką. Ir į mūsų kaimelio, kuriame dirbome, kavinę kasryt „amerikietiškos“ kavos išgerti ir apie svarbius bendruomenės reikalus ar orą pasikalbėti susirinkdavo pastorė, policijos viršininkė, ūkininkas, tiekiantis restoranėliui avieną. Beje, šiame filme akivaizdus islandų prisirišimas prie tradicijų: štai į mūsų restoranėlį, kuris savaitgaliais vietiniams tapdavo vienintele pramoga ir proga pasipuošti, visi sugužėdavo pavalgyti to paties ir pabendrauti, net ir ūkininkai valgydavo tik iš savo avienos pagamintus patiekalus.
Būdami ištikimi tradicijoms, islandai imponuoja savo įvairove, tad Grindaviko kavinaitėje besirenkantys personažai (akimirkomis atrodydavo, kad tikrai žiūrime vaidybinį filmą) savo spalvingumu net nestebino: čia lankosi buvęs boksininkas, išvertęs „Don Kichotą“ į islandų kalbą rašytojas ar džiazuojanti grupė ADHD, kuri pavadinta kaip psichikos sutrikimas. Tai dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas. Tačiau galiausiai aiškėja, kad filmo mintis ne tokia jau ir linksma. Po 2008 m. ekonominės krizės, kai Islandija bankrutavo kaip šalis, čia daug kas drastiškai atpigo, tad kainos tapo įkandamos turistams. Iš pradžių vietiniai juos priėmė išskėstomis rankomis, tačiau kartu atėjo ir didžiulės korporacijos, naikinančios vietinį unikalų verslą. Juo labiau kad visai šalia Grundaviko veikia pati turistiškiausia Islandijos vieta – Mėlynoji lagūna. Korporacijos tikrai kėsinasi ne tik į Grundaviką – tokių miestelių ir grėsmių jų vietiniam verslui bei unikalumui Islandijoje apstu.
Nors filmą iš pradžių žiūrėjome su malonumu, vėliau režisieriai pradėjo strigti, įtraukdami epizodą su islandų turistais Tenerifėje (kas nežino, tai islandų kurortas Nr. 1), lyg bandydami kuo tiesmukiau parodyti, kad ir Ispanijoje turizmas paliko savo padarinius. Atsirado ir ne viena pabaiga, sugadindama visos istorijos grakštumą. Aišku, galima prikišti, kad filme beveik visai neveikia moterys, tačiau, bent kiek perkandus islandų mentalitetą, į tai galima pažvelgti ir ironiškai: jų nėra todėl, kad visos dirba ir eina atsakingas pareigas – vyrai dažniausiai mėgsta susėdę patingėti, užtat daug kalba ir skundžiasi.
Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ („Druk“, Danija, 2020) rekomenduojame visiems pavargusiems nuo karantininės tikrovės arba gyvenimo apskritai. Ir ne tik dėl to, kad tarsi pateisina mūsų dabartinėmis sąlygomis padidėjusį alkoholio vartojimą, į kurį filme pažvelgiama be puritoniško moralizavimo. Kaip pabrėžia režisierius, filmas, kuris yra skirtas pernai per automobilių avariją žuvusiai dukrai, – ne alkoholio, o gyvenimo aukštinimas. „Dar po vieną“ apstu visko: ir ironijos, ir humoro, ir sentimentalumo, ir patetikos. Ko verti archyviniai kadrai, kuriuose matome įkaušusius politikus. O finalinė scena, kai Madsas Mikkelsenas demonstruoja savo šokėjo talentus, tikriausiai net cinikui galėtų sukelti katarsį.
Filme pasakojama apie keturis bičiulius mokytojus, ištiktus vidurio amžiaus krizės, „buksuojančius“ savo gyvenime ir negalinčius atsistebėti, kur dingo jų jaunystė. Mikkelseno kuriamas istorijos mokytojas Martinas, atrodo, pats miega per savo pamokas ir jaučiasi vienišas net su artimiausiais žmonėmis. Per vieną vakarienę filosofijos mokytojas Nikolajus (Magnus Millang) bičiuliams papasakoja apie norvegų psichiatro Finno Skårderudo teoriją, pagal kurią, žmonės gimsta su 0,05 proc. per maža alkoholio koncentracija kraujyje, todėl, kad būtume sveikesni, laimingesni ir produktyvesni, reikia gerti. Nuolatos. Juk išlenkus taurelę išsisklaido nerimas, tampame iškalbingesni, atviresni aplinkiniams ir pasauliui. Norėdami patikrinti šią teoriją vyrai, remdamiesi Ernesto Hemingway’aus patirtimi, pradeda gerti darbo dienomis iki 20 valandos, tik savaitgaliais padaroma pertrauka. Iš pradžių eksperimento rezultatai sėkmingi: veikėjai iš naujo atranda pasitikėjimą savimi, aistrą darbui ir net šeimos santykiai pagerėja, nors kartais ir kyla šiokių tokių kalbos bei orientacijos erdvėje problemų. Ypač Martinas – lyg naujas žmogus: jis vėl pradeda šypsotis, juokauti, bando suartėti su žmona ir vaikais, tiesiog geriau atrodo. Tačiau eksperimentas intensyvėja, vyrai geria vis daugiau ir tai turi nepaneigiamų šalutinių padarinių, tad bičiuliai, baimindamiesi, kad gali tapti alkoholikais, nusprendžia jį nutraukti. Filme atsisakoma moralizavimo ir dramatiškos isterijos, pamokslavimo. Tačiau socialiai neatsakingu jo taip pat nepavadinsi, čia aiškiai sakoma, kad peržengus saiko ribas viskas gali baigtis tragiškai.
„Dar po vieną“ išvengia pigios komedijos, kuria filmas lengvai galėjo tapti bet kurio kito režisieriaus rankose, pavojaus. Pirmiausia dėl tono – Vinterbergas nesukarikatūrina personažų. Atvirkščiai, rodo vyriškos draugystės grožį ir žmones, pajuntančius antrąjį savo gyvenimo kvėpavimą, o Mikkelseno stojiškumas, santūrumas suteikia filmui reikiamą dramatizmo svorį. Nors filmo ištarmė gali pasirodyti gana paprasta (siūloma kartais bent šiek tiek atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gyvenimu, nebijoti rizikuoti), „Dar po vieną“ taip pat kalba apie žmogiškųjų ryšių, artumo poreikį ir grožį. Tai dažnai pamirštame, įsisukę į savo gyvenimo projektus, kuriuose nebeliko vietos spontaniškumui ir klaidoms. Iškalbinga ir scena, kai Mikkelsenas siūlo mokiniams dalyvauti rinkimuose: jis lakoniškai apibūdina tris kandidatus – istorines figūras – ir liepia vaikams išsirinkti, už kurį balsuotų. Visa klasė vieningai išsirenka patį tvarkingiausią ir pareigingiausią – Hitlerį...
Agnieszkos Holland „Šarlataną“ („Šarlatan“, Čekija, Airija, Slovakija, Lenkija, 2020) turėtų pasižiūrėti visi mūsų istorinio kino kūrėjai, ypač Donatas Ulvydas ir Audrius Juzėnas. Tai, kaip Holland „sluoksniuoja“ pagrindinį herojų, savamokslį gydytoją Janą Mikolášeką, kuris vien pažvelgęs į sergančiojo šlapimą galėjo diagnozuoti ligas, – tikra meistrystės mokykla. Pati režisierė sakė kūrusi filmą iš nuovargio nuo vienprasmiškumo ir supaprastinimų, manichėjiškų kategorijų. Tad Ivano Trojano tiksliai kuriamo Mikolášeko vienareikšmišku tikrai nepavadinsi. Iš pradžių gali susidaryti įspūdis, kad žiūrime dar vieną filmą apie genijų, besąlygiškai atsidavusį savo profesijai, kuris tiesiogine to žodžio prasme kirviu iškapos bet kokias kliūtis ir net nesumirksės, sužinojęs apie gresiantį komunistinės valdžios susidorojimą, toliau narsiai tęs savo suvoktą misiją. Jis savotiškas superherojus, kuris, kaip filme sako jo asistentas ir meilužis Františekas (puikus Juraj Loj), galvoja tik apie kitus ir niekada apie save. Tačiau gana greitai galima pamatyti, kad tai paties Mikolášeko susikurtas įvaizdis, kurio neįgyvendinamumas kankina patį herojų, o tikėjimas, kad yra aukščiau kintančių valdžių ir sistemų, kyla iš narciziškumo ir neįvertinto pasitikėjimo įtakingais „kontaktais“. Tai net priveda prie artimiausio žmogaus išdavystės.
Tačiau Holland nevertina ir neteisia Mikolášeko, bet rodo sudėtingą, daugiabriaunį, prieštarų kupiną herojų, kuriame gali tilpti tiek pašaukimas gydyti, tiek didelis įniršis ir žudymo instinktas bei mirties baimė. Kaip sakoma, šventųjų nėra, o lygiavimasis į juos žalingas ir individui, ir visuomenei, juk būtent „nuodėmingoje“ meilėje Mikolášekas patiria tikrą laimę.
Piktos kino kritikės
