Kas taikosi prie naujų laikų

Rugsėjo 10 d. 77-ajame Venecijos kino festivalyje įvyko Marato Sargsyano debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Tvano nebus“ pasaulinė premjera. Filmą pristatė režisierius ir prodiuserė Ieva Norvilienė. Režisierius sakė: „Labai jaudinausi prieš premjerą. Džiaugiuosi, kad susirinkę žiūrovai atidžiai žiūrėjo filmą iki pat pabaigos. Po premjeros sulaukėme daug pozityvių atsiliepimų ir dėmesio.“ „Kino kritikų savaitėje“ šiemet beveik iš dviejų tūkstančių filmų buvo atrinkti tik septyni. Ši gretutinė konkursinė programa dėmesį skiria jaunų talentų atradimui. Čia debiutavo žinomi režisieriai Olivier Assayasas, Mike’as Leigh, Pedro Costa, Harmony Korine’as, Kennethas Lonerganas.

Filme „Tvano nebus“ rodomas karo nusiaubtas poapokaliptinis pasaulis. Vaizduojami įvykiai atitrūkę nuo konkretaus laikotarpio, šalies ar karinio konflikto, pagrindinis personažas, visą gyvenimą kariavęs ir kariniais klausimais skirtingų šalių vadovybes konsultavęs pulkininkas, patenka į dviprasmišką padėtį – jo gimtinėje vyksta pilietinis karas. Pulkininko vaidmenį sukūręs Valentinas Masalskis Venecijos ekranuose pasirodė po dvidešimties metų pertraukos. Čia jį pirmą kartą žiūrovai pamatė Šarūno Barto dramoje „Laisvė“. Aktoriaus sugrįžimu džiaugėsi „Kino kritikų savaitės“ prezidentas Giona A. Nazzaro. Pristatydamas „Tvano nebus“ jis teigė, kad programos sudarytojai dėl šio filmo nedvejojo nė minutės. Lietuvoje jį planuojama rodyti ateinančiais metais. Trumpo metražo filmų konkurse Venecijoje parodytas ir Vytauto Katkaus filmas „Miegamasis rajonas“. 

Nauja nepriklausomųjų karta ir „Auksinio liūto“ laureatė

Apibendrindamas šiųmetį festivalį ne vienas kritikas klausia, ar Cate Blanchett vadovaujama žiuri tikrai apdovanojo geriausius filmus, ir pabrėžia, kad pirmenybę vertintojai teikė jauniems ir nelabai žinomiems autoriams. Bet „Auksinio liūto“ paskyrimu Chloé Zhao „Klajoklių žemei“ („Nomadland“) neabejoja, regis, niekas. JAV kuriančios jaunos kinės filmas dar festivaliui neprasidėjus buvo tarp laukiamiausių ir vadintas favoritu. Jessicos Bruder knygos įkvėptos „Klajoklių žemės“ herojė šešiasdešimtmetė Fern (Frances McDormand) prarado viską, kai buvo uždaryta gyvenimą mažame Nevados miestelyje palaikanti kasykla ir mirė vyras. Nuo tada Fern keliauja po JAV. Kelyje ji sutinka daug panašaus likimo žmonių, kiekvienas jų turi savo istoriją. Vieni pasirinko klajoklio gyvenimą patys, kiti – neturėdami išeities.

Pasak kino kritikės Annos Tatarskos, „Klajoklių žemė“ pasakoja apie savarankiškas, aktyvias gyvenimo prasmės paieškas už kodifikuotų socialinių struktūrų ribos. Rusų kritikas Antonas Dolinas pavadino „Klajoklių žemę“ vienu švelniausių ir kilniausių filmų. Jam tai pasakojimas apie progreso pabaigą, industrinės utopijos finalą ir apie visuomenės atomizaciją, kai kiekvienas yra vienišas ir paliktas sau. Jis pabrėžia, kad Chloé Zhao griauna kelio filmo konvencijas, mat kelionėn išsirengia moteris. Režisierė rodo amerikietiškus mitus, kurie įsitvirtinę masinėje sąmonėje, bet sugeba pažvelgti į juos iš šalies, analizuoti, kartais ir demaskuoti. „Klajoklių žemėje“ rodomas vienas gajausių mitų. Jis susijęs su amerikietiškų kelių magija ir formavosi dar laukinių Vakarų užkariavimo metais, bet ypač sustiprėjo stojus bitnikų ir hipių laikams. Tačiau „Klajoklių žemės“ herojai – ne maištininkai ir intelektualai, o paprasti žmonės, likę be namų ir nuolatinio darbo. Pasak Dolino, filmas ir susideda iš siužetų apie klajojančius amerikiečius, į vieną pasakojimą juos sujungia pagrindinė filmo veikėja.

Frances McDormand, brolių Coenų mūza ir vieno iš jų – Joelio – žmona, nuosekliai vengia „mainstryminio“ kino. Bet Dolinas mano, kad tokios McDormand, kokia ji šiame filme, dar neteko matyti: „Vaidmuo kuriamas iš pustonių, santūrumo, tylėjimo, vos pastebimų šypsenų ir veido išraiškų kaitos.“ Beje, rengdamasi filmui, aktorė, kuri taip pat yra filmo prodiuserė, padirbėjo ir prie „Amazon“ konvejerio, ir nacionalinio parko prižiūrėtoja, ir greitojo maisto kavinės kasininke, kaip ir tie filmo herojai, kurie pasakoja Fern savo istorijas.

Chloé Zhao debiutavo kameriškais nepriklausomais filmais, kuriuose bando suprasti Ameriką. Rugpjūtį „IndieWire“ ji prisipažino: „Nesu iš tų, kurie tiesiog kuria filmus. Turiu įsimylėti filmo temą. Kažkas yra pasakęs, kad aistra išsenka, bet smalsumas – niekad.“ Apie „Klajoklių žemę“ ji kalbėjo jau prieš dvejus metus. Tada kartu su savo vaikinu nusipirko autobusiuką ir jame apsigyveno, o „The Guardian“ aiškino, kad tai bus „kuklus projektas, jungiantis elementus, kurių kartu nepamatysi įprastame filme“.

Chloé Zhao gimė Pekine, mokyklą lankė Londone ir Los Andžele, pirmąjį trumpo metražo filmą „Post“ sukūrė 2008-aisiais. 2010 m. jos dešimties minučių juosta „Dukterys“ („Daughters“) apkeliavo ne vieną tarptautinį kino festivalį. Tai pasakojimas apie merginą iš darbininkų miestelio, kuri nori išvengti tėvų suplanuotų vestuvių. Pilno metražo filmu režisierė debiutavo 2015 metais. „Mano brolių daina“ („Songs My Brothers Taught Me“) nukelia į indėnų rezervatą Pietų Dakotoje. Chloé Zhao domino ne egzotika, bet rezervato mechanizmai. Ji rodo alkoholiu persunktą indėnų gyvenimą. Pagrindinis filmo veikėjas yra paauglys Džonis. Neseniai per gaisrą žuvo jo tėvas alkoholikas, iš viso jis turi per dvidešimt brolių ir seserų iš kitų tėvo santuokų. Nors rezervate privaloma prohibicija, Džonis nelegaliai prekiauja alkoholiu, alkoholikė yra ir jo motina.

2017 m. pasirodęs „Raitelis“ („The Rider“) įtvirtino Chloé Zhao vietą tarp įdomiausių nepriklausomų režisierių. Tai pasakojimas apie kylančią rodeo žvaigždę iš Pietų Dakotos Bredą, kurio karjerą nutraukia nelaimingas atsitikimas. Jis grįžta į gimtinę ir bando suprasti, ką norėtų veikti toliau. Režisierę įkvėpė tikras įvykis, filme vėl vaidino aktoriai mėgėjai, o Kanuose „Raitelis“ pelnė „Art Cinema Award“. Neseniai režisierė baigė kurti didelio biudžeto filmą „Eternals“ – dar vieną „Marvel“ komiksų apie superdidvyrius ekranizaciją. Tai bus pirmas šios serijos filmas, kuriame pristatoma LGBT bendruomenė.

Tradicijos ir maištas

Didysis žiuri prizas atiteko meksikiečių provokatoriui Micheliui Franco už distopinį, socialiai ir politiškai orientuotą trilerį „Naujoji tvarka“ („Nuevo Orden“). Tai kinematografininko reakcija į pasaulį užliejančią įvairiausių protestų bangą. Pasak Franco, pasaulis yra siaubinga vieta. Filmo veiksmas prasideda maždaug ten, kur baigėsi „Džokeris“, – scena, kai tuokiasi privilegijuoti Meksiko gyventojai. Tačiau į vestuvių puotą netrukus įsiveržia darbininkų klasės atstovai. Po jų eina dar žiauresnė valdžios intervencija.

Pasak Tatarskos, tai labai originalus ir bekompromisis filmas, preciziškai surinkęs šiuolaikines baimes ir problemas – saugumo trūkumą, socialinių vizijų susikirtimą, visuomenės susiskaldymą. Kritikė mano, kad šis filmas daugumai žiūrovų bus nepriimtinas, nes laužo bet kokius susitarimus su jais. „The Guardian“ kritikui Jonathanui Romney tai geriausias Venecijos filmas. Dolinui – geriausias Franco filmas, galinga antiutopija: „Prasidėjęs idiliškomis vestuvių scenomis, keliais energingais epizodais jis piešia socialinę revoliuciją ir karinį perversmą, visų valstybės institutų žlugimą ir totalitarinės diktatūros įsigalėjimą. Režisierius tvirtina, kad jo filmas yra apie Meksiką, bet daugelis jame pamatė įvykių, nutikusių (arba visai galinčių nutikti) jų šalyse. Per porą nuo premjeros praėjusių dienų Franco suspėta apkaltinti pasityčiojimu iš judėjimo „Black Lives Matter“ ir kairiųjų idėjų, pasikėsinimu į valstybės pagrindus, nemokėjimu kurti kiną, kurio visas taisykles jis iš tikrųjų sulaužė. Tačiau sunku nepripažinti, kad laiko dvasią katastrofiška „Naujoji tvarka“ visiškai atitinka.“

Už geriausią režisūrą apdovanotas japonų režisierius Kiyoshi Kurosawa. Jo filmas „Šnipo žmona“ („Spy no tsuma“) yra tiksliai sukomponuota kostiuminė drama, kurios herojai – sutuoktinių pora Antrojo pasaulinio karo metais. Vyras atsitiktinai sužino valstybės paslaptį. Pora rizikuoja gyvybe, bet paviešina valdžios nusikaltimus Mandžiūrijoje. Filmas formuluoja ir dabar aktualų klausimą, kas yra tikrasis patriotizmas.

Apdovanojimas už geriausią scenarijų atiteko filmo „Mokinys“ („The Disciple“) autoriui indui Chaitanya Tamhane’ui. Tai kontempliatyvus pasakojimas apie jauną vyrą, garsaus tradicinės indų muzikos atlikėjo mokinį, kuris svajoja pats tapti meistru ir nuolat treniruojasi. Taip ir praeina visas jo gyvenimas, bet įminti meno ir talento mįslės jam taip ir nepavyks. 

Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Andrejaus Končialovskio filmas „Brangūs draugai!“ („Dorogije tovarišči!“). Tai ne pirmas režisieriaus apdovanojimas Venecijoje: čia prizus pelnė jo filmai „Berniukas ir balandis“ (1962), „Pirmasis mokytojas“ (1965), „Baltosios laiškanešio Aleksejaus Triapicyno naktys“ (2014), „Rojus“ (2016). Nespalvoti „Brangūs draugai!“ pasakoja apie oficialiosios valdžios ilgai slėptą protestuojančių Novočerkasko darbininkų sušaudymą 1962-aisiais. Tada žuvo dvidešimt žmonių, per aštuoniasdešimt sužeista. Žuvusieji buvo palaidoti bevardžiuose kapuose, o dokumentai įslaptinti.

Pagrindinė filmo veikėja, kurią suvaidino Julija Vysockaja, – partinė darbuotoja ir stalinistė, atsidurianti protestų centre. Pasak režisieriaus interviu BBC, „filmo įvykiai rodomi taip, kaip jie aprašyti oficialiame tyrime. 1991 m. Gynybos ministerijos karinė prokuratūra atliko labai rimtą tyrimą. Kodėl Gynybos ministerijos karinė prokuratūra? Todėl, kad 1962 m. buvo duotas įsakymas išdalinti šaudmenis kareiviams. Kodėl? Kad paskui būtų galima sakyti, esą kareiviai užmušė žmones. Bet iš tikrųjų prisidengdami jais nuo stogų į žmones šaudė KGB snaiperiai. Operacija vadinosi „Festivalis“.“ Režisierius pabrėžia, kad pusė filmo – tai stenogramos: „Aš tiesiog paėmiau partinio komiteto, valstybinės komisijos posėdžių stenogramas. Kai parašiau scenarijų, pagalvojau – nejaugi tai bus įdomu žiūrėti?“

Marcello Mastroianni prizas geriausiam jaunajam aktoriui atiteko paaugliui iš Irano Rouhollah Zamani už vaidmenį iraniečių klasiko Majido Majidi filme „Saulės vaikai“ („Khorshid“). Volpi taurę už geriausią vyro vaidmenį žiuri skyrė italų aktoriui Pierfrancesco Favino, suvaidinusiam Claudio Noce trileryje „Padrenostro“ (Italija). Lietuvos žiūrovams šis aktorius pažįstamas iš filmo „Mafijos išdavikas“. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Vanessa Kirby. Vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó filme „Pieces of a Woman“ (Kanada, Vengrija) ji įkūnijo moterį, kuri kartu su vyru laukia pirmagimio, bet netikėta tragedija sugriauna ankstesnį gyvenimą. Tai pasakojimas apie moterį, kovojančią už save, už teisę savarankiškai rinktis, kaip gyventi. Tatarska pabrėžia, kad filmo patosas ir pretenzingumas kartais sunkiai pakeliamas, bet Kirby vaidmuo aiškiai sako, jog horizonte pasirodė didi aktorė.

Gali būti, kad šiemet Venecija paskutinį kartą skirstė moterų ir vyrų vaidmenis. Tokio dalijimo jau atsisakė Berlinalė, o viena ryškiausių šių metų Venecijos viešnių Tilda Swinton pareiškė, kad „kino apdovanojimai neturi dalyti žmonių į heteroseksualius ar homoseksualius vyrus ir moteris. Tai senamadiška ir slegia.“ Swinton mano, kad tai praeities reliktas ir reikia taikytis prie naujų laikų.

Parengė Ž. P.