Kinas
„Man regis, mes nepakankamai protingos“, – keliskart pakartojo Renata Litvinova, kalbėdamasi su rusiško „Vogue“ redaktore Maša Fiodorova. Jų beveik valandą trunkantį pokalbį nepamiršusieji rusų kalbos gali pasižiūrėti internete: https://www.youtube.com/watch?time_continue=26&v=pC54pfS-k3Y&feature=emb_logo.
Kalbama apie viską – raudonus lūpdažius, dainininkę Zemfirą, katę Korą, kuri taip pat trumpam pasirodo kompiuterio ekrane, kadaise Murmansko televizijoje Litvinovos atliktą praktiką, brokolių salotas pusryčiams... Bet kuo protingesnius klausimus užduoda Fiodorova, tuo darosi linksmiau. Kalbama ir apie ką tik užbaigtą Litvinovos filmą „Šiaurės vėjas“ („Severnyj veter“). Tai fantasmagorija apie kelias turtingų fabrikantų šeimos kartas. Jei ne karantinas, filmas jau būtų pasirodęs ekranuose, bet Litvinova atidėjo premjerą, nes nori, kad ji įvyktų kino teatre, o ne internete. Ją galima suprasti, nes dažnas filmas kompiuterio ar televizoriaus ekrane praranda poveikį ir grožį.
Kitas dalykas, jei kadaise matytą filmą galime prisiminti sėdėdami namie. 1995-aisiais debiutinis amerikiečių operatoriaus Larry Clarko filmas „Vaikučiai“ („Kids“) sukėlė tikrą skandalą. Jis sukurtas pagal aštuoniolikmečio Harmony Korine’o scenarijų. Tai kontroversiškas pasakojimas apie Niujorko paauglius, kurių gyvenimas susideda iš vakarėlių, alkoholio, sekso ir narkotikų. Pagrindinio filmo herojaus Telio „hobis“ – seksas su nekaltomis mergaitėmis. Viena iš buvusių Telio merginų atsitiktinai sužino, kad tapo ŽIV nešiotoja... Leo Fitzpatricką ir Justiną Pierce’ą režisierius rado Manhatane, kur jie važinėjosi riedlentėmis. Jaunųjų aktorių likimai susiklostė skirtingai: Chloë Sevigny ir Rosario Dawson tapo pripažintomis aktorėmis, o Pierce’as, būdamas dvidešimt penkerių, nusižudė Las Vegaso viešbutyje.
Tinklalapis „Supreme“ neseniai įkėlė šį filmą, mat „Vaikučių“ biudžetas buvo toks menkas, kad jaunieji aktoriai vaidino vilkėdami savo drabužiais, kurių didžioji dalis buvo pirkta „Supreme“ parduotuvėse. Taip filme pavyko užfiksuoti ir Niujorko paauglių subkultūrą. „Vaikučius“ galima pasižiūrėti čia: https://www.supremenewyork.com/kids.
Vis dėlto internete daug smagiau žiūrėti įvairius efemeriškus filmus. Tinklalapyje https://archive.org/details/ephemera galima rasti įvairiausių įdomybių, šio internetinio archyvo kūrėjai nori sukurti prieigą prie visų žinių. Uždavinys vargu ar įgyvendinamas, bet „efemeriško kino“ kolekcijoje pasikapstyti verta. Čia surinkti įvairūs filmai iš kino proceso paraščių: kariuomenės propaganda, socialinė reklama, filmukai apie kosmoso paslaptis, Lietuvoje staiga išpopuliarėjusių drive-in kino teatrų mėsainių reklama. Kūrėjai, matyt, nesitikėjo, kad filmus kas nors žiūrės, tarkime, po pusės amžiaus. Bet kaip tik juose galime pajusti laiko dvasią. Štai kad ir pora pavyzdžių. „Lindos filmas apie menstruacijas“ („Linda’s Film on Menstruation“, rež. Linda Feferman, 1974) pasakoja, kaip penkiolikmetė mergina ir jos šešiolikmetis draugas nori sužinoti daugiau apie mėnesines: https://archive.org/details/lindas_film_on_menstruation,
o 1963 m. sukurtas filmas „Stalinas“ („Stalin“) per nepilną pusvalandį išdėsto SSRS tirono gyvenimą: https://archive.org/details/stalin_201512.
Parengė Ž. P.
