Europos kino akademijos apdovanojimams jau einant į pabaigą, Werneris Herzogas, priimdamas statulėlę už gyvenimo nuopelnus, iškėlė Europos vertybių vėliavą: kalbėjo apie europietišką solidarumą ir Europos Sąjungą, kaip sėkmingą taikos projektą. Kalba skambėjo gana kontrastingai. Ypač stebint visos ceremonijos metu vyravusią „dar vienų absurdiškų metų absurdiškame pasaulyje“ nuotaiką. Absurdas tapo pagrindine apdovanojimų tema, kalančia vinį ir į šiaip ne kokį pastaruoju metu vyraujantį kino suvokimo kontekstą. Vidutiniškumas smelkėsi visur: į apdovanojimus, bandančius mėgdžioti amerikietiškas ceremonijas, scenarijų, scenografiją, o svarbiausia – vizualizaciją. Vis dėlto amerikiečiai vesti renginius dažniausiai kviečia jau garsius komikus, profesionalius aktorius. Tačiau šįkart mums teko matyti mokyklinius žiburėlius primenantį renginį ir tokio pat lygio humorą. Ar Europa neturi tam pinigų, priešingai nei Holivudas? Abejotina.
Bet apie viską nuo pradžių. Europos kino akademijos apdovanojimai pradėti rengti 1988 metais. Kaip atsvara „Oskarui“. Visa tai galime sužinoti iš vikipedijos. Lietuvoje jie transliuoti pirmąkart. Tai irgi nemažai pasako apie Lietuvos televizijų mentalitetą ir prioritetus.
Stebint trisdešimt antrus metus organizuojamą renginį, jau nuo pat pirmų akimirkų kilo klausimas, kiek renginio scenaristui ir režisieriui metų. Mat jo vizija priminė pasivaikščiojimą po pasakų pasaulį. O tą pasaulį įkūnijo dvi vedėjos: vokiečių aktorė ir scenaristė Anna Brüggemann, renginio režisieriaus sesuo, ir Lietuvos atstovė, kuriai, pasak LRT komentatorių, plojo net pats Pedro Almódvaras, – Aistė Diržiūtė. Nors abi jau būtų galima pavadinti biologiškai subrendusiomis moterimis, ant scenos jos elgėsi kaip dantukų fėjos, kuriomis gal dar ir tiki vaikai, tačiau tikrai ne dauguma sėdinčiųjų salėje. Galime tik pritarti britų laikraščio „The Guardian“ minčiai, kad renginyje vyravo beveik agresyvus klouniškumas, ypač kai statulėles į sceną atnešdavo merginos, persirengusios dinozaurais... Galbūt tai buvo bandymas kompensuoti Herzogo minėto „Europos projekto“ išsekimą?
Viską vainikavo dviejų jaunų aktorių (pavardės – ne esmė), kuriems buvo pavesta apdovanoti žiūrovų simpatijų prizo nusipelniusį filmą, kvietimas visai auditorijai dainuoti, kaip jie myli žiūrovus. Iš kamerų, nukreiptų į auditoriją, supratome, kad bent trečdaliui tai kelia siaubą, o žaviausiai atrodė trys tuščios kėdės, kuriose per šitą vaikų darželio ekscesą nebuvo Claire Denis, Wimo Wenderso ir Juliette Binoche. Turbūt neapsikentę nubėgo parūkyti, nes visame šitame infantiliame kontekste jie savo iškalba ir apranga atrodė kaip išnykusios civilizacijos atstovai. Užtat taikliausiai tą infantilumą ir nepasitikėjimą masėmis apibūdino žiūrovų simpatijų prizą už „Šaltąjį karą“ atsiėmęs Pawelas Pawlikowskis: jį toks apdovanojimas baugina, nes iš patirties žinome, kad žmonių pasirinkimai neretai būna neadekvatūs.
Beje, kartais įdomiau buvo stebėti tai, kas vyksta ne ant scenos, o salėje: vienas asmuo miegojo, kita krapštėsi nagų laką, dar viena į rankinę dėjosi cigaretes. Bet mūsų numylėtiniu tapo Olegas Sencovas, nes sutrikusi ar net siaubo apimta jo veido išraiška tapo šio tuščio šou lakmuso popierėliu. Neaišku, ir kam ant scenos jį išsikvietė britų prodiuseris Mike’as Downey, pakeitęs Europos kino apdovanojimų prezidentę Agnieszką Holland. Pasikvietė, neleido pasakyti nė žodžio, tik sakė, kad po renginio reikės išgerti už jo laisvę.
Nesinori piktai minėti LRT vedėjų, tačiau žinant, kad jie turėjo laiko pasiruošti, akis bado „pamokų neatlikimas“. Nuomonių bus įvairių, bet mums pasirodė svarbi atskirtis tarp kino profesionalų ir žurnalistų ar festivalių programos sudarytojų. Tebūnie, pavadinkime tai polemika, bet kai nepasiruošiama pristatyti apdovanotųjų už gyvenimo nuopelnus, o Wernerio Herzogo tikras brolis (ne tik prodiuseris) Lucki Stipetićius pavadinamas tik „pilkuoju kardinolu“... Apskritai, jeigu ne puiki Wimo Wenderso kalba apie Herzogą, galėjai susidaryti įspūdį, kad vienas ryškiausių šiuolaikinių kino autorių – tiesiog nuotykius mėgstantis režisierius. Viena garsiausių pasaulyje kostiumų dizainerių Sandy Powell, apdovanota už meistriškumą, nenusipelnė nė vieno sakinio. Nors už kostiumus „Įsimylėjusiam Šekspyrui“ (1998), „Aviatoriui“ (2004) ir filmui „Viktorija. Jaunoji karalienė“ (2009) Powell yra pelniusi „Oskarus“. Ji taip pat dirbo su tokiais režisieriais kaip Derekas Jarmanas, Neilas Jordanas, Toddas Haynesas, Stephenas Frearsas, Martinas Scorsese ir kt.
Pristatydami aktorius ar aktores, nominuotus apdovanojimui, komentatoriai atpasakojo filmų siužetą. Pavyzdžiui, pristatant Jeaną Dujardiną tebuvo pasakyta, kad naujasis Romano Polanskio filmas – plepus. Juk tai aktorius, laimėjęs „Oskarą“ už Michelio Hazanaviciaus „Artistą“ (2012), vaidinęs pas Claude’ą Lelouchą ar Martiną Scorsese... Trine Dyrholm, pirmuosius vaidmenis sukūrusi dar „dogmiškuose“ Thomo Vinterbergo filmuose, tesulaukė paminėjimo, kad yra viena garsiausių danų aktorių. Adèle Haenel – kylanti Prancūzijos kino žvaigždė, vieną pirmųjų vaidmenų sukūrusi Céline Sciamma filme „Vandens lelijos“ („Naissance des pieuvres“, 2007), taip pat vaidino Bertrand’o Bonello, Thomo Cailley (už Madlen vaidmenį filme „Meilė iš pirmo smūgio“, „Les combattants“, 2014 m. pelnė „Cezario“ apdovanojimą), Robino Campillo, brolių Dardenne’ų filmuose. Olivia Colman, „Favoritėje“ meistriškai įkūnijusi karalienės Anos absurdiškumą, infantilumą bei prieštaringą žmogiškumą, jau ne kartą savo vaidmenimis kine ir televizijoje įrodė, kad geba puikiai laviruoti tarp komedijos ir dramos.
Rodos, vedėjams svarbiausia buvo tai, kuriame Lietuvos kino festivalyje buvo parodytas vienas ar kitas filmas, tad apdovanojimai tapo baisiai lokalūs. Žinoma, tai susiję su pačia tiesioginio eterio specifika ir tikrai nereikia varyti Dievo į medį – Karolio Kaupinio ir Mantės Valiūnaitės darbas gana sklandus. Vis dėlto LRT televizijai gal jau būtų laikas suprasti, kad universalumas ne visada tinka (juk būtų juokinga, jei mus kviestųsi į kokią laidą kaip politinių naujienų apžvalgininkes). Dabar tereikia laukti Dovilės Filmanavičiūtės laidos apie kiną...
Turbūt ne veltui didžiumą apdovanojimų susišlavė Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ – ciniškas politinis farsas, tampantis laiko dvasios atspindžiu ir parodantis šiuolaikinį politikos supratimą. Filmo pavadinimas tapo jo sėkmės per apdovanojimus simboliu. Gal ir dėl to, kad kone tiesiogiai savo manieringumu perteikė visą Europos kino apdovanojimų farsą, kai veša tik paviršius ir netikrumas. Tad visai nekeista, kad ceremonijai laiko nerado nei pats Lanthimosas, nei Colman, nei Antonio Banderasas.
Piktos kino kritikės
