Kinas
„Nuostabi epocha“ („La Belle Époque“), rež. Nicolas Bedos, Prancūzija
Kiekvienas esame pasvajoję bent dienai nusikelti į praeitį. Pažiūrėti, kaip gyveno antikos žmonės, patirti Liudviko XIV dvaro didybę, žvilgtelėti į Viktorijos laikų Angliją ar, pavyzdžiui, pavaikščioti tarpukario Kauno gatvėmis. Ką jau ten – užtektų grįžti į vaikystę ir dar kartą išgyventi gražiausias jos akimirkas.
Būtent tokią pramogą, keliones laiku, siūlo Antuanas (Guillaume Canet). Kartu su komanda jis iki smulkiausių detalių atkuria kliento pasirinktą laikotarpį ir net suteikia galimybę susitikti su istorinėmis asmenybėmis. Pavyzdžiui, išgerti taurę viskio su Ernestu Hemingway’umi ar padiskutuoti karybos klausimais su Adolfu Hitleriu.
Tačiau Viktoro (Daniel Auteuil) šios asmenybės nedomina, o tolima praeitis nejaudina. Jis tenori sugrįžti į 8-ąjį dešimtmetį. Dieną, kai sutiko savo būsimą žmoną Marianą (Fanny Ardant). Vyras nori prisiminti, dėl ko ją pamilo.
Ir tai ne šiaip užgaida. Viktoras šiuolaikiniame pažangos ir technologijų pasaulyje jaučiasi nelaimingas. Jį lengvai pašiepia suaugęs sūnus ir nesupranta žmona, kuri stačia galva pasinėrė į naujoves ir greitai prie jų prisitaikė. Viktoras trokšta sugrįžti į laikus, kai viskas vyko lėčiau, buvo paprasčiau ir nuoširdžiau. Galų gale – ne taip nuobodu. Ir jį galima suprasti, su juo susitapatinti. Nostalgija, kartais net paties nepatirtam laikui, yra amžina tema.
Kitas režisierius būtų kūręs dramatišką konfliktą tarp Viktoro gyvenamos tikrovės ir reprodukuojamos jo praeities su visomis dekoracijomis ir pasamdytais statistais, o režisierius Nicolas Bedos, kaip ir dera prancūzams, į viską pažiūri lengvai ir su šypsena. Jis sako, kad gyventi prisiminimais gal ir neverta, bet kartais jie gali padėti nepasimesti dabartyje ir išlikti smalsiam. O smalsumas, kaip teigiama filme, yra gyvenimo variklis.
Sąmojinga ir gerai suvaidinta „Nuostabi epocha“ – ne tik apie mūsų prisiminimus. Filmas kartu pasakoja apie patį kiną ir jo galią kurti pasaulius, kuriuose norisi bent trumpam apsigyventi.
„Last Christmas“, rež. Paul Feig, Didžioji Britanija, JAV
Ši komedija – tai į blizgų popierėlį suvyniotas ir George’o Michaelo dainomis pagardintas empatijos, tolerancijos ir žmogiškumo saldainis „Brexit“ iškankintiems britams, kurį suvalgę jie bent per Kalėdas turėtų pamiršti visas rietenas, ištiesti pagalbos ranką benamiams ir pakviesti prie šventinio stalo kaimynus imigrantus.
Kūrėjų norui švęsti Didžiosios Britanijos tautinę, kultūrinę ir seksualinę įvairovę nieko neprikiši – jis atrodo sveikintinas. Tačiau kai vienas iš britų kino simbolių Emma Thompson kažkodėl vaidina atvykėlę iš Jugoslavijos ir laužyta kroatų kalba dainuoja balkaniškas lopšines, tai atrodo ne tik nenuoširdu, bet ir šiek tiek veidmainiška.
„Ištraukti peiliai“ („Knives Out“), rež. Rian Johnson, JAV
Tai vienas tų filmų, kurie tave visą laiką vedžioja už nosies. Kai, atrodytų, jau tikrai atspėjai, kas nužudė turtingą garbaus amžiaus detektyvų rašytoją Harlaną Tombrį (Christopher Plummer), režisierius daro netikėtą istorijos posūkį, o tau belieka susitaikyti su naujomis žaidimo taisyklėmis.
Kai tolesnę įvykių eigą stebi jau šiek tiek atsipalaidavęs, nes režisierius pradėjo žaisti atviromis kortomis, tavo viduje vis tiek kirba žinojimas, kad tai, ką matai, yra per paprasta, kad būtų tiesa. Kad istorijoje būtinai iškils detalė, dialogo eilutė ar primirštas personažas ir tu sušuksi: taip ir žinojau!
Ir įvyksta – siužete atsiranda dar vienas posūkis ir visi vakaro įvykiai staiga pamatomi kitoje šviesoje. Mozaikos detalės sukrinta į bendrą piešinį. Tu lengviau atsipūti, ir vos tik tą padarai, režisierius tave apgauna ir mesteli finalinę vyšnaitę ant torto.
„Ištraukti peiliai“ yra nuolatinis režisieriaus (katės) žaidimas su žiūrovu (pele). Rianas Johnsonas mums priminė, kad detektyvinis filmas gali būti tiesiog smagus proto, atminties ir pastabumo žaidimas, nebūtinai slogus pasakojimas apie žudikus maniakus. Jis sukūrė tiesiog pramogą, kokią kine šiandien pamatysi vis rečiau.
Akivaizdu, kad įkvėpimo pirmiausia semtasi iš literatūros – Agathos Christie ir Arthuro Conan Doyle’io romanų. Iš čia ir didelis senas namas, kurio kertės pilnos paslapčių, ir vienas už kitą spalvingesni personažai, kurių kiekvienas turėjo savų priežasčių pasiųsti turtingą giminaitį anapilin, iš čia ir bylą narpliojantis detektyvas (Daniel Craige), kurio asmenyje gali įžvelgti visus – Erkiulį Puaro, Mis Marpl, Šerloką Holmsą.
Žiūrint šį filmą aplanko jausmas, lyg sėdėtum žiemos vakarą prie židinio, verstum knygos lapus ir negalėtum atsitraukti – taip įdomu. Tačiau vos tik žudikas demaskuojamas, visa intriga dingsta, nes Rianas Johnsonas nėra Quentinas Tarantino, kurio „Vieną kartą Holivude“ gali žiūrėti ne kartą net ir žinodamas finalinį „tvistą“.
Nors režisierius ir bando šalia pagrindinės istorijos (žudiko paieška) formuluoti ir aktualią potemę apie šiandieninės Amerikos privilegijuotuosius (turtuolių šeima) ir nuskriaustuosius (tarnais dirbantys imigrantai), „Ištraukti peiliai“ neturi antrojo dugno. Bet filmas dėl to netampa blogesnis.
