Kinas
Praėjo treji metai po „Džuljetos“ premjeros ir Pedro Almodovaras Kanuose pristatė naują filmą „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y Gloria“, Ispanija, 2019). Pagrindinį vaidmenį filme suvaidinęs Antonio Banderas pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. „Skausmas ir šlovė“ – autobiografinis filmas. Jo herojus – krizę išgyvenantis režisierius. Britų kritikas Jonathanas Romney pavadino „Skausmą ir šlovę“ prustiška. Filme taip pat vaidina Penelope Cruz, Raulis Arevalo, Ceccilia Roth. Netrukus filmas pasirodys ir Lietuvos ekranuose. Spausdiname interviu su režisieriumi, neseniai pasirodžiusių leidinyje „GQ“ ir Meduza.io, fragmentus.
Kaip skausmas ir šlovė susijungia Jūsų karjeroje ir gyvenime?
Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime yra vietos skausmui ir šlovei, jei šlove vadinsime malonumą, kurį mums pavyko patirti. Kartais skausmo – fizinio ar emocinio – būna daugiau nei šlovės. Gyvenimas netobulas. Reikia pasakyti, kad mano profesinis likimas šlovės lėmė daugiau nei skausmo. Kūriau tik tuos filmus, kuriuos norėjau, pripažįstu ir priimu juos visus – net nepavykusius. Juk labai svarbu mokėti priimti ne tik savo sėkmę, bet ir klaidas, silpnybes.
„Skausmas ir šlovė“ atrodo kaip pabaigos filmas, jo herojus sudeda taškus iškart keliuose savo gyvenimo skirsniuose.
Mano herojus užbaigia savo santykius su motina, su praeitimi, su meilužiais, su aktoriumi. Tai – filmo siužetas. Asmeniniame gyvenime aš ne taip gerai dorojuosi su šiuo – užbaigimo uždaviniu. Dažnai pristinga valios laiku sustoti. Daug skirsnių dar neužbaigti.
Kiek Antonio Banderaso personaže yra Jūsų?
Pradėjau rašyti scenarijų suvokdamas, kad rašau apie save. Ypač filmo herojaus prisiminimų scenose esu aš. Tačiau nereikia visko suprasti pažodžiui. Personažas gal ir esu aš, bet vis dėlto tai sugalvota istorija. Būdamas dramaturgas turiu paklusti būtent išmonei, o ne realiems įvykiams, galėjusiems mane įkvėpti. Žinoma, galėčiau su smulkmenomis jums papasakoti, kas atsitiko iš tikrųjų, o kas ne. Bet geriau suformuluosius kitaip. Aš buvau visose tose situacijose, į kurias patenka mano herojus, bet ateidavau prie jų kitais keliais ir išeidavau iš jų truputį kitaip. Visa tai galėjo man atsitikti! Bet atsitiko ne viskas.
Tiesioginių mano atsiminimų projekcijų filme palyginti mažai – apie dvidešimt procentų. Pavyzdžiui, vaikystėje niekas nepiešė mano portreto. Bet tiesa ta, kad mama vaikystėje mane vertė mokyti beraščius valstiečius algebros ir rašto. Turėjau penkis mokinius. Buvau labai griežtas pedagogas. Mama sakydavo: „Į tavo pamokas jie ateina apsirengę kaip pas daktarą“, t.y. šventiniais drabužiais. Tai tikra tiesa. O įsimylėjimo nebuvo. Bet juk galėjo būti...
Ar svarstėte ir apie kitus aktorius šiam vaidmeniui, ar tik apie Banderasą?
Ne, iš pat pradžių norėjau kurti „Skausmą ir šlovę“ su Antonio. Bet man buvo svarbu tai aptarti su juo ir paaiškinti, kad noriu iš jo kažko neįprasto, kažko, ko jis iki šiol nevaidino. Nieko panašaus tikrai nebuvo ir jo amerikietiškuose vaidmenyse, ir tuose, kuriuos kartu kūrėme 9-ajame dešimtmetyje. Antonio akimirksniu mane suprato, nereikėjo nieko jam aiškinti – užteko perskaityti scenarijų. Man atrodo, jis palengvino mano darbą.
Kaip?
Jis pajuto uždavinį taip gerai, kad man nereikėjo jam padėti. Žinoma, stengiausi nurodyti jam smulkiausias kiekvienos scenos detales, bet kažkokiu paslaptingu būdu jis pats žinojo, ką ir kaip reikia daryti. Kartais stebėjausi, kaip Antonio atspėja ir atkuria menkus gestus, kurie visiškai nebūdingi jam, bet organiški personažui. Iš pradžių maniau, jog teks jį spausti, kad atsikratytų bravūros, epiškumo, išgyvenimų intensyvumo, tapusių svarbiais jo aktorinio braižo požymiais. Bet jis pats rado tinkamą intonaciją nuo pat pirmų scenų. Buvau nustebęs, o dabar esu jam be galo dėkingas.
„Skausmas ir šlovė“ susideda iš kelių skirtingų elementų. Kaip iš jų gimė vientisas filmas?
Pirmas impulsas buvo mano nugaros skausmai. Kęsdamas juos įsivaizdavau filmo pradžią: pagrindinis veikėjas, kino režisierius, yra baseine po vandeniu, kad susilpnintų spaudimą, pajustų kažką panašaus į nesvarumo būseną. Paskui pradėjau prie to segti mažučius pasakojimo elementus, kuriuos saugojau kompiuteryje kaip atsargas. Jų daug, kartais aš juos sklaidau ir galvoju, kaip galėčiau įtraukti į naują filmą. Vienas tokių buvo istorija apie režisieriaus susitikimą su aktoriumi, kuris kažkada pas jį filmavosi, paskui jie susipyko, o dabar vėl susitinka ir dialogas virsta žiauriu, emocingu ginču. Kitas – istorija, kurią pavadinau „Pirmas geismas“, ji apie berniuką ir jo pirmą įsimylėjimą. Šią istoriją parašiau prieš dvidešimt metų. Pagaliau monologas apie 9-ąjį dešimtmetį, apie meilės ryšį ir jo dramatišką pabaigą. Šie trys elementai susijungė ir visiškai natūraliai įsiliejo į scenarijų, juk pagrindinis herojus buvo režisierius. Tokiu būdu „Skausmą ir šlovę“ parašiau gana greitai.
Skausmą Jūsų herojus malšina ir vartodamas narkotikus. Rodote tai nesmerkdamas, bet ir be simpatijos.
Šis elementas – iš prasimanytų. Mano jaunystė sutapo su stulbinančiu laiku. Po Franco mirties ir diktatūrai pasibaigus Ispanija pajuto naujos laisvės galimybes. Tai buvo tikras sprogimas. Narkotikai tapo svarbia tos laisvės dalimi. Jaunimui jie ir buvo laisvės įsikūnijimas. Daug mūsų herojų, pavyzdžiui, Davidas Bowie, vartojo narkotikus ir mes niekad jų nesmerkėme, net atvirkščiai, apdainavome. Niekas mums nepasakojo apie kitą narkomanijos pusę, apie jos pavojus. Aplink buvo daug heroiną vartojančių narkomanų. Bet manęs ši pagunda niekad netraukė. Tiesiog tai buvo ne man. Gana greitai pamačiau, kaip baigiasi mano draugams narkomanams. Tai siaubingai išgąsdino ir privertė visam laikui atsisakyti minties pabandyti heroino.
Bet galvodamas apie filmą pamaniau, kad Antonio personažas gali pasinaudoti heroinu kaip kraštutine priemone nepakeliamam skausmui palengvinti. Jis mano, kad tai problemos sprendimas, bet ją tik pagilina. Mes su Antonio atlikome tikrą tyrimą. Bendravome su gydytojais, kurie smulkiai papasakojo apie heroino poveikį organizmui ir psichikai. Susipažinome su vartojančiu žmogumi, jis mus konsultavo, o mes sėdėjome priešais jį kaip kvailiai ir užsirašinėjome savo bloknotuose. Kartu sužinojau apie heroininės narkomanijos apimtis JAV. Tai, žinoma, baisu.
Jūsų ankstyvieji filmai daug linksmesni už vėlyvuosius. Ar tai susiję su pakitusiu pasaulio suvokimu? Su amžiumi?
Žinoma, esu vyresnis, tai svarbiausia. Bet pasikeitė ir pasaulis. Devintajame dešimtmetyje mane supo laimingi žmonės, kupini gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, humoro, neįtikėtinos energijos ir laisvės. Dabar viskas kitaip. Mano gyvenimas pasikeitė. Mažiau laiko leidžiu viešumoje, dažniau lieku už uždarų durų. Ritmas sulėtėjo, ir nieko nuostabaus – tai biologija. Pasaulio būsena taip pat nedžiugina. Turbūt norint būtų galima nutiesti tam tikras paraleles su demokratijos saulėlydžiu Europoje ir kitomis niūriomis tendencijomis, bet nenorėčiau to daryti. Esu linkęs savo filmų intonaciją aiškinti vidinėmis priežastimis. Nenoriu imtis atsakomybės ir apsimesti visuomenės veidrodžiu.
Aš keičiuosi, mano filmai jau nebe tokie, kokie buvo 9-ajame, 10-ajame ar net 1-ajame dešimtmetyje. Pats jaučiu, kad pradedant „Džuljeta“ ėmiau kitaip kurti kiną, kitaip pasakoti istorijas. Liūdesys – neišvengiama ir labai svarbi jų dalis. Dar neturiu jėgų atsisakyti man įprastų ryškių gėlių ir spalvų, bet personažai tapo niūresni ir nelaimingesni.
„Skausmo ir šlovės“ koloritas keičiasi į tamsesnę pusę – nesąmoningai pradedi prisiminti baroko tapybą.
Ko gero, esate teisus. Bet tik kalbėdamas apie dabartį. Užtenka herojui pasinerti į praeitį, ir ten jis atranda tas pačias laimingas ryškias spalvas, be kurių neįsivaizduojami mano filmai. O paskui sugrįžta į savo dabartinio gyvenimo prieblandą. Taip aš pavaizadavau savo dabartinę būseną – silpnumą, mano filmų vyrų trapumą. Priešingai nei energingų moterų stiprumą. Pavyzdžiui, Penelope’s Cruz, vaidinančios motiną.
Su Penelope mes dirbame kartu jau daugiau nei dvidešimt metų. Man ji kaip šeimos narys. Švelniai ją myliu ir žinau, kad ji man moka tuo pačiu. Kai tik baigiau scenarijų, iškart pagalvojau apie Penelopę. Ji jau vaidino motiną „Sugrįžime“, nors ten buvo visiškai kitoks personažas. Abi jos suvaidintos motinos – kovotojos, stiprūs charakteriai, bet priklausantys radikaliai skirtingiems Ispanijos istorijos laikotarpiams.
Stengiuosi, kad aplink būtų aktoriai, kuriuos laikau savo šeima. Tapyba personažo namuose – tai paveikslai iš mano namų, patys namai – mano buto atspaudas. Man buvo svarbu, kad paviljone jausčiausi kaip savo namuose ir kad aktoriai būtų artimi žmonės.
Kaip prisimenate save ir savo aplinką jaunystės metais?
Pirmiausia mes buvome jauni ir neapsunkinti prisiminimų apie diktatūrą. Mes įnirtingai sekėme madą, ryškiai dažėmės plaukus, mėgome trumpus švarkus ir aptemptas kelnes, kiekvienoje spintoje kabojo odinė striukė. Turėjome daug mažiau su seksu susijusių prietarų, nei jų yra dabar. Visiška lygybė. Kompanijos būdavo skirtingos, bet susitikdavo tose pačiose vietose: heteroseksualai, gėjai, biseksualai, lesbietės, rokeriai, pankai linksminosi kartu, ir tai buvo puiku, ne taip, kaip dabar, kai visi užsibarikadavo savo getuose.
Jūsų herojus neateina į savo filmo peržiūrą ir bando atsakinėti į žiūrovus klausimus iš namų, mobiliuoju telefonu. Jums kas nors panašaus yra nutikę?
Jei atvirai, aš labai mėgstu klausimus ir atsakymus po peržiūros. Kai susirenka didelė auditorija, žiūrovai užduoda pačių netikėčiausių klausimų, aš bandau susiorientuoti ir iškart į juos atsakyti. Jokie klausimai, net netikėti ir kvaili, manęs netrikdo. Šioje scenoje norėjau pasijuokti iš to, kaip šiuolaikinėje visuomenėje naudojamasi mobiliaisiais telefonais, – tai ir kažkas nepakeliamai kičiška, bet kartu, deja, ir realistiška. Mane įkvėpė viena pasibaisėtina ispanų televizijos laida. Kažkuris iš svečių neatėjo į pokalbių šou, jo vedėjas pridėjo telefoną prie mikrofo ir pradėjo su juo bendrauti kaip su gyvu žmogumi. Dieve, kokia kvailybė.
Ar atrandate ką nors nauja, kai pereinate nuo scenarijaus prie filmavimo?
Viskas keičiasi, nes abstrakcija (bet kuriuo atveju scenarijus – tai abstrakcija) materializuojasi. Neįmanoma aprašyti realybės net pačiame detaliausiame scenarijuje. Filmuojant viskas atrodo kitaip – ir procesas, ir jausmai. Atsiranda distancijos, intonacijos, tekstūros. Išmonė tampa realybe – materialia, fizine, juntama. Mane tai kiekvieną kartą šokiruoja. Tu perduodi vaidmenį aktoriui, ir jis jį atgaivina, personažo charakteris būtinai keičiasi. Čia viskas alsuoja, gyvena, skiriasi nuo tavo fantazijų.
Truffaut yra pasakęs, kad filmo kūrimas primena traukinį, lekiantį bėgiais, ir režisieriaus darbas – sekti, kad traukinys nenueitų nuo bėgių. Tai labai taiklu. Tu stebi, kad neįvyktų katastrofa. Ir tampi pirmuoju žmogaus persikūnijimo į personažą liudininku – dar iki pirmo dublio, vykstant repeticijai. Tai tikras stebuklas. Tikra magija.
Parengė Kora Ročkienė
