Nesigėdiju personažų, apie kuriuos pasakoju

Iki „Kino pavasario“ atidarymo neliko nė mėnesio, todėl pradedame pristatyti šiųmetės filmų programos autorius. Pirmadienį „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų atsiėmęs Spike’as Lee yra kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktorius. Jis kuria ir filmus, kovojančius su rasizmu, ir filmus, visiškai atitinkančius Holivudo žanrų kanoną, taip pat dokumentinius filmus, vaizdo klipus, reklamas. Gimęs 1957 m. Atlantoje, užaugęs Brukline, Lee visada buvo juodaodžių amerikiečių balsas, neatsitiktinai būtent jis sukūrė vaidybinį filmą apie maištininką Malcolmą X. „Kino pavasaris“ parodys pernai sukurtą Lee filmą „Juodaodis iš Kukluksklano“ („BlacKkKlansman“). Filmas paremtas tikra istorija. Jo herojus Ronas (John D. Washington) tampa pirmuoju juodaodžiu policininku viename Kolorado valstijos mieste. Kartą radęs skelbimą apie priėmimą į Kukluksklaną, jis skambina nurodytu numeriu ir apsimeta „juodžių“ nekenčiančiu suprematistu. Skyriaus vadas siūlo Ronui susitikti. Vietoj jo į susitikimą nueis Rono kolega žydas Flipas (Adam Driver). Toliau jie abu turės veikti kaip vienas asmuo – telefonu kalbėsis Ronas, tiesiogiai – Flipas.

Pateikiame režisieriaus pokalbio su žurnaliste Anna Serdiukow fragmentus.

 

Girdėjau, kad gana dažnai šaipotės iš amerikiečių politinio korektiškumo.

Mane erzina bet koks korektiškumas – ir politinis, ir papročių. Žinoma, gerbiu tam tikras taisykles ir normas: žinau, kaip elgtis tualete, valgydamas naudojuosi peiliu ir šakute, nevagiu, moku kelių eismo taisykles ir sveikinuosi su kaimyne, kai sutinku ją šalia namų, nors ir nejaučiu didelės simpatijos. Tačiau kasdien pernelyg aukštai pakelta savoir-vivre kartelė nėra gerai.

 

Kodėl?

Užtenka suprasti, kokią įtaką politika padarė mūsų kalbai ir komunikavimo būdui. Dabar garsiai negalima sakyti „žydas“, nes tai epitetas, tapęs rasizmo apraiška. Net kine. Tada kaip turėčiau vadinti draugą, kurio vardas Elkanas ir kuris išpažįsta judaizmą? Judėjumi? Jis nėra nei izraelitas, nei hebrajas... Būdamas mažas dažnai apšaukdavau draugus nekorektiškai (mūsų laikų požiūriu) – vadinau juos „bacardi“, „smala“, „cukraus pudra“, „geltonu“. Ir ką? Ir nieko. Jie mane vadino panašiai.

 

„Bacardi?“

Tai draugas iš Puerto Riko.

 

Niekas neįsižeisdavo?

Buvome nuostabi skirtingos odos spalvos vaikų šutvė. Mūsų namuose buvo išpažįstamos skirtingos religijos, kalbama itališkai, angliškai, ispaniškai, lenkiškai, o kartais ir žargonu. Vienas buvo turtingas, kitam sumetėme, kad nusipirktų kepuraitę, apie kurią svajojo... Dabar, kai tiek draudimų, nurodymų, formulių, kurios tarsi turėtų pabrėžti pagarbą, yra tik blogiau.

 

Ką turite galvoje?

Kas yra politinis korektiškumas? Nieko daugiau, tik elegantiškas būdas ką nors traktuoti iš aukšto: duoti jam suprasti, kad vis dėlto yra blogesnis – kitoks, su žyme, atskirtas. Kad jam būtina „speciali globa“. Todėl norma liaujasi būti norma ir tampa išimtimi. Pavyzdžiui, žodis „afroamerikietis“. Dauguma nenori būti taip vadinami. Toks meilus ir nenuoširdus baltosios visuomenės leksikonas erzina. Ar sakote savo draugei, norėdama pabrėžti socialinę grupę, kuriai abi priklausote, – „mano baltoji drauge, eime į miestą pasilinksminti, gal kokie baltaodžiai kaip tik bus mūsų paslaugoms“?

 

Žinoma, kad ne, kam siaurinti pasirinkimo galimybę?

(Juokiasi). Tai skamba taip, lyg kiekviename žingsnyje pabrėžtumėte, kad moterys dabar turi rinkimų teisę. Tai žemina, nors kai kurie, matyt, tebemano, kad moteris vis dar privalo už tai dėkoti... Labas, baltasis, heteroseksualus, išsilavinęs pasauli, mes to jau mokėmės, dabar kovokime dėl kitų dalykų: aš esu juodas, jis – geltonas, kažkas kitas – kaip latė su plakta grietinėle. Eikime toliau. Pasvarstykime, ką daryti su iškovotomis teisėmis. Kaip jomis pasinaudoti? Kaip padėti badaujantiems (jau šitiek metų) Afrikos vaikams? Arba kodėl vaistai nuo AIDS vis dar visuotinai neprieinami? Mane tai kankina, o jūsų – ne? Tiesa ta, jog visi šie gražūs apibrėžimai sugalvoti, kad oficialiai būtų galima kartu funkcionuoti vadinamajame civilizuotame pasaulyje. Bet, patikėkite, tokie apibrėžimai kaip „pirmasis juodaodis režisierius“, „geriausias juodaodis aktorius“ ir pan. nepadeda. Jie kuria barjerus, skatina naujus getus ir visai nenaikina senų.

 

Sakote, visa tai tik vitrina?

Taip. Tarsi viskas gerai – mylime, toleruojame vieni kitus. Sugalvojome net specialius pavadinimus mūsų juodiesiems broliams, kad jiems būtų geriau gyventi tarp mūsų. Bet pirmiausia rūpi, kad geriau gyventų – be sąžinės priekaištų, patogiau – mūsų baltieji broliai ir sesės. Neturiu iliuzijų – didžioji vadinamosios tolerantiškos, išsilavinusios Amerikos dalis tyliai vadina mus „šiukšlėmis“ ir balsuoja už Trumpą.

 

Norite kalbėtis apie prezidentą?

Nėra apie ką kalbėti. Kiekvienas mato, koks jis, ką čia dar pridursi. Amerika išsirinko, nieko nepadarysi. Teks už tai sumokėti.

 

Kaip?

Stengiuosi apie tai negalvoti.

 

Tad dar grįžkime į vaikystės laikus.

Gimiau Atlantoje, bet netrukus kartu su tėvais persikėliau į Brukliną Niujorke. Ten turėjau tikrų gerų draugų. Dabar kiekvienas mūsų užsiima savo reikalais, kartais tai visiškai skirtingos profesijos. Turint omenyje kino kamerą, artimiausias man, matyt, yra Šokoladinis Joe.

 

Taip pat dirba kine?

Jis tapo pornožvaigžde. Niekad nebuvau tokio kino mėgėjas, todėl nesekiau jo karjeros. Su kitais taip pat nenutraukiau ryšių, nors draugystės laikui bėgant suyra. Ilgiuosi vaikystės, tačiau stengiuosi neišskysti. Visi anksčiau ar vėliau pateksime ten pat.

 

Esate kilęs iš meniškos šeimos, kurioje daug dėmesio skirta išsilavinimui. Kaip tai paveikė Jūsų profesiją?

Tai turėjo milžiniškos įtakos. Kiek save prisimenu, norėjau būti menininkas. Šeima tikėjo manimi, nors ir ne visai žinojo, kuo užsiimsiu būdamas režisierius ir kokia bus mano kasdienybė. Režisūrą pasirinkau todėl, kad kinas atrodė naudinga medija. Žinoma, iš pradžių buvo televizija, bet kinas greit tapo pirmąja meile. Viena vertus, jis atrodė šiek tiek pasakiškas, kita vertus, žinojau, kad galiu būti svarbus balsas ginant silpnesnius, reikalingus pagalbos, kad galiu atkreipti dėmesį į neatidėliotinas problemas. Būti kaip skustuvas.

 

Koks buvo tas Jūsų pradžios kinas?

Kaip magija. Perkeldavo mane į kitą pasaulį. Mačiau, kaip jis vienija žmones kino teatruose, kaip jie reaguoja, nepaisant amžiaus, kilmės, išsilavinimo. Tačiau gana greit supratau, kad yra kitų, geresnių režisierių, kurie ekrane seka pasakas, ir kad tai ne man.

 

Nenorėjote vienyti žmonių?

Ne. Maniau, kad kinas gali padėti priartinti svarbias, iki tol marginalizuotas arba išstumtas „mano kiemo“ istorijas. Profesinio kelio pradžioje žmogus kupinas idealų. Norėjau, kad mano filmuose atsirastų manifesto elementas. Laimei, tai praėjo, nors visada stengiuosi, kad mano filmai pasisakytų už žmogų ar už reikalą. Filmai suteikė jausmą, kad galiu kurti kažką įdomaus, bet kartu ir naudingo. Kinas vis dar traukia, tai mano aistra, bet pasakoti būtent tokias, o ne kitokias istorijas – taip pat mano pareiga.

 

Kokias?

Nenoriu mokyti, greičiau noriu rodyti pasaulį, kuris iki šiol apeinamas viešajame diskurse. Suteikti balsą tiems, kurie jo anksčiau neturėjo. Kad ir filmai „Malcolmas X“ arba „Crooklyn“ – autobiografinė istorija apie paprastus žmones, vykstanti Brukline 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Koks tas mano kinas? Ko gero, paprasčiausia būtų sakyti, kad nesigėdiju nei herojų, apie kuriuos pasakoju, nei vietų, iš kurių esu kilęs. Tai mano pasaulis. Iki dabar.

 

Iš kur žinojote, kad būsite išklausytas?

Bet juk juodaodžiai – tai daugiau nei pusė JAV kino žiūrovų! Mechanizmas paprastas: nusprendžiau portretuoti pasaulį, kurį pažįstu geriausiai, vadinamąją juodąją Ameriką, tik mano filmuose bus dekonstrukcija to, ką žiūrovas tikisi pamatyti ekrane. Juodaodžiai mano filmuose iš pat pradžių buvo pirmame plane, o ne kaip pretekstas, spalvinga trečiojo plano detalė. Norėjau kurti kiną, nedauginantį rasinių klišių ar pasaulėžiūros schemų. Tai sukėlė šoką.

 

Prodiuseriams?

Taip. Paaiškėjo, kad juodaodis ne visada turi vaidinti nusikaltėlį ar prievartautoją, kad jis gali būti verslininkas arba tipas, kurį pamilo baltoji moteris. Dar vienas šokas! Bet buvo taip, kaip suplanavau, – žiūrovai tai nupirko. Nes toks yra gyvenimas. Tie pasakojimai tiesiog buvo apie juos, apie mišrių bendruomenių problemas ir jų kasdienybę. Iki šiol mano filmai kuriami su mintimi apie juodaodžius. Gal dominantė ir yra juoda, bet iš to, ką žinau, baltųjų režisierių niekas neklausia, kodėl jų filmuose vaidina tiek daug baltaodžių. Pasakoju apie pasaulį, kurį pažįstu, o tas pasaulis yra spalvingas, tikrai ne tik juodas ir baltas. Tokia mano perspektyva. Žmonės tai vertina. Niekad niekam nesuteikiau pirmenybės dėl odos spalvos. Tikėjau, kad geras kinas apsigins pats.

 

Geras – tai koks?

Kiekvienam reikia kažko, kas jį reprezentuotų, taip pat ir kine. Žinoma, nenorėjau užsisklęsti apibrėžtų ir lengvai nuspėjamų pasakojimų rate. Juk ne tik juodaodis turi teisę pasakoti istorijas apie juodaodžius. Kartais patys užsidarome savo minčių ar kalbos getuose.

 

Filmų kūrimas vis dar teikia Jums malonumo?

Filmuoju non stop, ne tik vaidybinius filmus. Mėgstu dokumentinius, nes yra istorijų, kurios pernelyg „didelės“ vaidybiniam filmui, jas reikia pasakoti pasitelkiant faktus. Kartais kuriu muzikinius klipus. Jiems būdingos santrumpos, iki kelių minučių susitraukusi fabula, ir tai kino treniruotės atmaina. Muzikos klipai – mano sparingo partneriai. Jų padedamas galiu patikrinti, ar vis dar esu geros formos, ar mano kalba suprantama jauniems. 

 

Jūsų vaizdo klipai gauna prizus, juos žiūri milijonai, vadinasi, ne taip jau blogai...

Bet tai nereiškia, kad gerai. Kol kas spėju, bet kartais ir uždūstu.

 

Yra vaistų.

Kol kas nevartoju, bet jaučiu, kad man lipa ant kulnų. Mėgstu jaunus. Sergu už juos. Žiūriu į internetą įmestus mėgėjiškus filmus. Matau daug talentingų žmonių, kurie greičiausiai niekad neprasimuš. Žaviuosi jų aistra. Tai, ką jie daro, dažnai būna geriau už profesionalius mano kolegų filmus. Juose yra gaivumo, poreikio eksperimentuoti. Jie liudija, ką nori žiūrėti gatvė. Reikia klausytis gatvės balso, kiekvienas kažkurioje gyvena, kartu su kitais kuria vietos kraštovaizdį. Pamirštame apie tai, nes žmonių bendravimas persikėlė į socialines medijas.

 

Kiekvienas yra anonimiškas?

Ir narciziškas, išskirtinis. Mėgstu savo gatvę, pažįstu kaimynus, kalbuosi su jais. Su vienais amžinai pykstuosi dėl jų katino, kuris nuolat tuštinasi mano sode, su kitais kepame kepsnius kas keletą mėnesių. Nuo to viskas ir prasideda, kad gali susitikti su žmogumi ir pažiūrėti jam į akis. Truputį pasikalbėti, pasisveikinti arba pasiginčyti, persiimti jo istorija.

 

Kiekviena istorija svarbi?

Kiekviena yra medžiaga filmui. Tik klausimas, kaip ją papasakoti.

 

Parengė K. R.