Ukrainiečių kino savaitgalis

Spalio 26–28 d. „Skalvijos“ kino centre rengiamos Ukrainos kino dienos Vilniuje. Bus parodyti pastaraisiais metais sukurti ir tarptautinio dėmesio sulaukę jaunų kino kūrėjų filmai, o penktadienį (26 d. 18.30) dienas atidarys viena poetinio ukrainiečių kino viršūnių – Jurijaus Iljenkos „Balta paukštė su juoda žyme“ („Bilyj ptach z čornoju oznakoju“, 1970).

Poetinis ukrainiečių kinas žadina nostalgiją: tokio jau nebebus niekad, ir ne tik todėl, kad nebėra daugumos jo kūrėjų. Ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba Sergejus Paradžanovas, Jurijus Iljenka, Leonidas Osyka ir dar keli režisieriai sukūrė itin originalią, huculų liaudies meno, metaforų ir ekspresijos prisodrintą kino estetiką, kuri leido vaizdais ir garsais pasakyti daugiau, nei suprato cenzoriai, dažniausiai skaitantys tik žodžius. Šio kino pradžia buvo  Paradžanovo filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“. Jo filmavimo aikštelėje susitiko aktorius Ivanas Mikolaičiukas ir operatorius Iljenka. „Baltos paukštės su juoda žyme“ scenarijų rašė abu – filme pasakojama Mikolaičiuko šeimos istorija, kuri, žinoma, ir archetipiška, ir gerai suprantama net Lietuvoje.

„Baltos paukštės su juoda žyme“ veiksmas apima maždaug dešimt metų – nuo 1937-ųjų, kai Bukovina dar buvo Rumunijos dalis, iki 1947-ųjų, kai Vakarų Ukrainoje su sovietais kovėsi pogrindinė ukrainiečių armija OUN. Filme rodomas Karpatų kalnuose gyvenančių brolių Zvonarių likimas. Trys vyresnieji broliai susižavi šventiko Mirono (Vasilijus Simčičius vaidino Baltaragį „Velnio nuotakoje“) dukra Dana (Larisa Kadočnikova). Ji negali pasirinkti vieno iš jų, bet ne tik dėl jos visi broliai pasuks skirtingais keliais ir pastūmės vienas kitą į mirtį: rumunus keičia sovietai, netrukus jų vieton ateis vokiečiai, paskui vėl sugrįš sovietai. Piotras (Ivanas Mikolaičiukas) stos sovietų pusėn, Orestas (įsimintinas genialaus aktoriaus Bohdano Stupkos debiutas) su jais kovos OUN pusėje, o Georgijus (Michailas Iljenka) bandys nesusidėti nei su vienais, nei su kitais. Jis taps gydytoju. Ir tik jam pavyks išlikti.

Viena įsimintiniausių filmo scenų, kai Orestas iš miško ateina į kaimo šventę. Desperatiškas šokis su Dana, kai Orestas stebi neapykantos ir užuojautos kupinus kaimiečių žvilgsnius, ir neišvengiama mirtis – tiksli pokario partizaninio karo metafora, kurią papildo kalnų, upės ir į ją panirusios ikonos vaizdai. Iljenka pakvietė operatorių Vileną Kaliutą ir šis nufilmavo tikrai avangardinį, į nieką nepanašų filmą. Iš „Baltos paukštės su juoda žyme“ mokėsi ne vienas režisierius.

Filmas iš pradžių buvo uždraustas, bet po „Auksinio prizo“ Maskvos kino festivalyje leista jį rodyti. Vėliau Iljenka buvo pavadintas „Ukrainos buržuazinio kino ideologu“. Iki pat mirties 2010-aisiais jis buvo nesutaikomas visko, kas sovietiška, priešas, o paskutinio jo filmo „Malda apie etmaną Mazepą“ (2002) antirusiškumas net sukėlė skandalą Berlyno kino festivalyje.

Žurnalistės ir dramaturgės Marysios Nikitiuk filmo „Kai krenta medžiai“ („Koli padajut dereva“, Ukraina, Lenkija, Makedonija, 2018) pasaulinė premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje – filmas buvo rodomas „Panoramos“ programoje, jis pelnė ir tarptautinio Odesos kino festivalio apdovanojimą. Pasak kritikų, šis filmas pranašauja kartų kaitą ukrianiečių kine, pabrėžiamos puikiai nufilmuotos erotinės filmo scenos, režisierės sugebėjimas balansuoti ties nerealumo riba.

„Kai krenta medžiai“ veiksmo vieta – šiuolaikinės Ukrainos kaimas, iš kurio mielai pabėgtų paauglė Larisa (Anastasja Pustovit). Ji myli Randu pramintą banditą, todėl Larisos nemėgsta nei kaimo bendruomenė, nei jos šeima. Prieš daugelį metų į panašią situaciją buvo patekusi ir Larisos senelė. Ji pamilo čigoną, bet turėjo jį palikti – nugalėjo tradicinės vertybės ir noras įtikti visuomenės nuomonei. Po tėvo mirties Larisa taip pat turi apsispręsti. Mama jos prašo pamiršti vaikiną, senelė jaudinasi, ką pasakys kiti. Šią situaciją stebi penkerių metų Larisos pusseserė Vika – apsigimusi maištautoja. Nikitiuk filme rodo tris Ukrainos moterų kartas, įkalintas degraduojančioje tikrovėje. Kurios iš trijų – piktos senelės, silpnos ir nelaimingos mamos ar svajingos Larisos likimą pakartos Vika? (28 d. 14.50)

„Kai krenta medžiai“ – vienas iš nedaugelio ukrainiečių filmų, kurių veikėjai kalba „suržiku“ – Ukrainoje paplitusia šnekamąja kalba, susidedančia iš rusų ir ukrainiečių kalbos elementų. Ja kalba ir debiutanto Arkadijaus Nepytaliuko komedijos „Pryputniai“ („Priputni“, Ukraina, 2017), sukurto pagal Romano Gorbiko pjesę „Centras“, veikėjai – Ukrainos provincijos gyventojai. Taksistas Jurijus veža Svetą ir jos turguje prekiaujančią mamą Liudą pas senelę į apleistą ir visų pamirštą Pryputnių kaimą. Netrukus pradeda atrodyti, kad personažai atsidūrė paralelinėje tikrovėje: mobilieji telefonai čia neveikia, o ant kalno kažkas stovi su dalgiu. Iš pirmo žvilgsnio paprastas apsilankymas pas senelę tampa tikru likimo išbandymu, mat trijų moterų likimai yra ne tik susiję, bet ir sudėtingi, persmelkti vienatvės. Ši viena tragikomiškų situacijų prisodrinta diena padės filmo personažams suprasti, koks iš tikrųjų yra jų gyvenimas. (27 d. 18.40)

Režisierius ir aktorius Achtemas Seitablajevas išgarsėjo filmu „Chaitarma“ (2012), kuriame parodė Krymo totorių tremties siaubą 1944-aisiais. Pernykštis jo filmas „Kiborgai“ apie Donecko oro uosto gynėjus 2014-aisiais tapo vienu žiūrimiausių filmų Ukrainoje. Filme „Svetima malda“ („Čuža molitva“, Ukraina, Gruzija, 2017) jis pasakoja neįtikėtiną, tačiau tikrais faktais grįstą istoriją apie tai, kaip devyniolikmetė totorių vaikų prieglaudos auklėtoja Saide Arifova Antrojo pasaulinio karo metais Bachčisarajuje (Krymas) išgelbėjo aštuoniasdešimt aštuonių žydų vaikų gyvybę. Saide (Lilija Jacenko) juos globojo, suteikė totoriškus vardus ir sugalvojo istorijas, iš kur jie, kas jų tėvai, mokė Krymo totorių kalbos, maldų ir tradicijų, kad vokiečiams juos galėtų pristatyti kaip našlaičius totorius. Kai Saide suima gestapas, jos globotiniai puikiai išlaiko griežtą egzaminą. 1944-aisiais Saide juos apsaugojo antrą kartą – jau nuo tremties, pateikusi NKVD karininkui išsaugotus žydiškus vaikų dokumentus. (28 d. 16.50)

Ukrainos kino dienų programoje bus ir filmas, skirtas jauniesiems žiūrovams. Tai debiutinis Jurijaus Koroliovo fantastinis nuotykių filmas „Užkarda“ („Storožova zastava“, Ukraina, 2017). Jos herojus berniukas Vitko vykstant saulės užtemimui persikelia tūkstantį metų atgal – į Kijevo Rusios laikus, į blogio ir gėrio kovų epicentrą.Vitko rankose atsidurs magiškas akmuo, suteikiantis jam neregėtos galios. (27 d. 16.20)

Parengė Ž. P.