Kinas
Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“, Vokietija, Prancūzija, 2017). Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas filmas pelnė apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Diane Kruger. Jos herojė – jauna moteris, keršijanti už vyro ir sūnaus nužudymą.
Fatihas Akinas gimė 1973 m. Hamburge, turkų imigrantų šeimoje. Jis studijavo vizualiąją komunikaciją Hamburgo dailės akademijoje. Pilnametražis režisieriaus debiutas „Greitai ir neskausmingai“ („Kurz und schmerzlos“, 1998) pelnė Lokarno „Auksinį leopardą“. Nuo tada Akinas nuolat minimas tarp populiariausių jaunosios kartos vokiečių režisierių. 2004 m. jo filmas „Galva į sieną“ buvo apdovanotas Berlinalės „Auksiniu lokiu“, 2007 m. Akinas pelnė prizą už geriausią scenarijų Kanuose (filmas „Iš kitos pusės“). Savo filmuose režisierius dažnai kalba apie emigraciją, tarpkultūrinius konfliktus, etnines įtampas, veiksmas dažnai nukeliamas į Turkiją. Lietuvoje didelio populiarumo sulaukė jo „Sielos virtuvė“ („Soul Kitchen“, 2009). Pateikiame pokalbį su režisieriumi, kuris išspausdintas reklaminiame filmo „Iš niekur“ buklete.
Kas įkvėpė sukurti „Iš niekur“?
Mane įkvėpė 2011-ųjų žmogžudystės, kurias įvykdė vokiečių neonacių grupė NSU („Nationalsozialistischer Untergrund“). Nacionalsocialistiniu požemiu save vadinanti grupė 2000–2007 metais Vokietijoje įvykdė ne vieną nusikaltimą. Jų pagrindas – ksenofobija. Esu turkas ir buvau tuo šokiruotas. Mano brolis pažinojo vieną jų auką Hamburge. Tačiau skandalas buvo tas, kad policija ieškojo kaltininkų bendruomenėse, iš kurių buvo kilusios aukos. Policininkai manė, kad žmogžudysčių priežastis akivaizdi. Tai azartiniai žaidimai arba narkotikai. Policija buvo tokia užtikrinta, kad tuo patikėjo net žiniasklaida ir emigrantai.
Kodėl Katjos personažas taip veikia žiūrovus?
Rašydamas scenarijų pradėjau gilintis į keršto temą. Ar kerštas egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje? Kas jo ieško? Ar aš pats keršyčiau? Katja turi savąjį moralės ir teisingumo supratimą. Vienaip ar kitaip ji įkūnija kažką, kas miega kiekviename iš mūsų, kažką, kas privalo būti užmigdyta. Manęs nedomino nusikaltimo motyvai, puikiai žinojau, kieno pusėje turi būti mano empatija, į ką turiu susikoncentruoti. „Iš niekur“ tapo man labai asmenišku filmu. Jo herojė – mėlynų akių vokietė – yra mano alter ego. Šis filmas kalba apie universalų gedulo jausmą ir įvairius jo lygmenis.
Kaip bendradarbiavote su scenarijaus bendraautoriumi Harku Bohmu?
Jis prisidėjo ankstyvajame scenarijaus rašymo etape. Bohmas yra teisininkas ir dirbo ne su vienu filmu, kurio veiksmas nukelia į teismą arba sukasi aplink teismo procesus. Jis labai padėjo. 2013 metais kartu vykome į Miuncheną stebėti NSU proceso. Tai buvo impulsas pasigilinti į šios bylos dokumentus. Analizavome juos. Taip pat Bohmas stebėjo teismo scenų filmavimą.
Kodėl pasirinkote Diane Kruger?
Su Diane susipažinau Kanuose 2012 metais. Festivalyje rodžiau dokumentinį filmą „Der Müll im Garten Eden“ ir surengėme vakarėlį paplūdimyje. Jame pasirodžiusi Diane užkalbino mane vokiškai. Ji pasakė, kad jei tik atsirastų galimybė, mielai suvaidintų mano filme. Džiaugiausi galėdamas jai tai pažadėti. Proga atsirado po ketverių metų. Kai ieškojau aktorės „Iš niekur“, išsiunčiau Diane scenarijų. Ji susidomėjo, o aš niekad nepasigailėjau savo sprendimo. Kruger suvaidino fantastiškai. Ji drąsi ir atvira. Šie bruožai daro ją išskirtine aktore. Dirbdama ji labai susikoncentruoja ir susikaupia. Akivaizdu, kad jai patinka vaidinti. Man atrodo, kad ji ne vienus metus svajojo apie vaidmenį vokiečių kalba, nors yra tarptautinė žvaigždė. Juk ji užaugo Hanoveryje ir laiko save vokiete. Gimtoji kalba suteikė jai daugiau galimybių nei prancūzų ar anglų. Ji turi puikią nuojautą ir iškart žino, kas tinka scenai, o kas ne. Jos pastabos buvo labai vertingos.
Raineris Klausmannas filmavo ne vieną Jūsų filmą...
Tiek daug metų dirbame kartu su Raineriu, kad esame kaip sutuoktinių pora. Filmavimo aikštelėje susikalbame beveik be žodžių. Raineris skatina mane ieškoti naujų sprendimų. Mes puikiai papildome vienas kitą. Jis mane palaiko, bet ir stebi, kai sutrinku ar patiriu kūrybinę krizę. Jis yra atviras ir neslepia, jei nesupranta mano sumanymo. Raineris dažnai man priekaištauja, kad renkuosi kadrą tik todėl, kad jis daro estetinį įspūdį.
Filmo muziką parašė– „Queens of the Stone Age“ lyderis.
Grupės muzika lydėjo mane visą laiką, kai rašiau scenarijų. Man patinka niūri jų kūrinių ištarmė. Mano filmo atmosfera panaši. Sudariau grupės dainų sąrašą ir man pavyko pasikalbėti su Joshu Homme. Parodžiau jam ankstyvąją filmo versiją ir muzikantui ji patiko. Homme tada dirbo su nauju grupės albumu, bet sutiko kurti „Iš niekur“ muzikos takelį. Jis neturėjo daug laiko, bet puikiai pavyko. Jo muzika yra ypatinga, liūdna, graži. Visada norėjau sukurti trilerį ar bent jau pažaisti šio žanro elementais. Josho muzika, be abejo, priartino mano filmą prie šio žanro.
Parengė Kora Ročkienė
