Filmai, kurie įsiminė labiausiai

Neringa Kažukauskaitė

Šie metai padovanojo mažokai įsimintinų kino įspūdžių. Labiausiai įsiminė:

„Veidai kaimai“ („Visages Villages“, rež. Agnès Varda, JR) – savo žmogiškumu – tikru, nesukonstruotu, iš/užgyventa išmintimi, orumu, išlaisvinta vaizduote ir meile kinui. Turbūt vienintelis šių metų filmas, sujaudinęs iki ašarų.

 

„Kvadratas“ („The Square“, rež. Ruben Östlund) – nustebinęs drąsa ir sugebėjimu kelti svarbiausią šiuolaikiniame pasaulyje klausimą: kiek mes dar turime nužmogėti, kad taptume žmogiškesni. Ir visa tai padaryta meistriškai, suteikiant filmui aktualų ir daugiaprasmį skambesį.

 

„Geras laikas“ („Good time“, rež. Benas ir Joshua Safdie) – nuo pirmų kadrų įtraukiantis stilingas, energingas ir, nepaisant brutalių vaizdų, labai švelnus, jautrus filmas.

 

„Prisikėlimas“ („Resurrection“, rež. Kristof Hoornaert) – jauno belgų režisieriaus debiutinė juosta, kurioje, nors ir stipriai jaučiama „didžiųjų kino metafizikų“ įtaka, įtaigiai ir kūrybingai perteikiama amžina nuodėmės išpirkimo istorijos interpretacija. Sukrečiantis dviejų pagrindinių filmo aktorių duetas – gerai žinomo Johano Leyseno ir jauno belgų aktoriaus Gilles’io de Schryverio.

 

Luchino Visconti retrospektyva „Scanoramoje“, Artavazdo Pelešiano – Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, Rithy Panho – „Nepatogaus kino“ festivalyje – priminusios ir priartinusios Lietuvos žiūrovams tuos kino kultūros vardus ir reiškinius, kurių vertės nereikia įrodinėti.

 

Gediminas Kukta

Priešingai nei pernai („Tonis Erdmanas“), šiemet nebuvo to vienintelio. Vieni filmai patiko dėl aktorių, kiti – dėl operatoriaus, kompozitoriaus, režisieriaus požiūrio į pasaulį ar nesitaikstymo su taisyklėmis. Tiesa, tokių pasitaikė rečiau. Kaip ir filmų, kurie leido ekrane išgyventi laiką. Toks man – amerikiečių Beno ir Joshua Safdie „Geras laikas“ („Good Time“). Piktas, neramus, nieko nepalikęs „tarp eilučių“, todėl išsiskyręs giliamintiškais besidedančių filmų košėje. Puikiai kadrą jaučiantys ir unikaliai išnaudojantys režisieriai.

 

Apie laiką gražiai prabilo dar metų pradžioje matytas „Patersonas“ (rež. Jim Jarmusch). Beveik taktilinei patirčiai kvietė Oliverio Laxe’o „Mimozos“ („Mimosas“) ir Douglaso Gordono „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“) pagal Jono Meko dienoraščius. Šie trys filmai senesni, bet juos pamačiau tik šiais metais.

 

Buvo ir tokių, kurie iš pradžių nepatiko, bet apie kuriuos mąsčiau, prisiminiau, pamilau: toks buvo šiaip jau ne itin mėgstamo Yorgoso Lanthimoso „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“). Iki meilės toli, bet pateisinau net Darreno Aronofsky „motiną!“ („mother!“) – drąsų ir bekompromisį. Puiku, kai vis dar atsiranda prieštaringų vertinimų sulaukiančių filmų. Norisi tikėti, jog tai nebuvo tik apgalvoto pijaro dalis.

 

Daug skirtingų nuomonių vis dar girdžių ir apie Rubeno Östlundo „Kvadratą“, bet argi jis dėl to ne puikesnis? Netobulas, vietomis paviršutiniškas, bet bandantis artikuliuoti šiandieną. Tokie visada erzins.

 

Atmintyje šmėsteli Seano Bakerio „Floridos projektas“ („The Florida Project“) – karčiai saldus pasakojimas apie vaikystės pasaulį. Prisimenu Claire Denis „Įsileisk saulę“ („Un Beau soleil intérieur“) – dėl Juliette Binoche vaidybos. Savo antrosios peržiūros laukia Lynne Ramsay „Iš tiesų tavęs čia niekada nebuvo“ („You Were Never Really Here“) su Joacquinu Phoenixu.

Metus gražiai užbaigė plastiška Sebastiáno Lelio „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantástica“) ir serialas „Mindhunter“ su Davidu Fincheriu priešakyje. Pastarasis – vėlgi – labiausiai jaudino ne dėl siužeto, o dėl meistriškai perteikto laiko pojūčio.

 

Santa Lingevičiūtė

Vieną vakarą, po Ildikó Enyedi „Apie kūną ir sielą“ („Testről és lélekről“), sunkioms ir šlapioms snaigėms įkyriai drebiant į akis, su drauge filmo ritmu ėjome namo ir diskutavome apie ką tik matytą juostą. Lyg tarp kitko ji užsiminė, kad, vertinant meną, labai nemėgsta žodžių infantilus, primityvus, paviršutiniškas. Supratau, kad aš – taip pat. Nesijaučiu turinti visažinės privilegiją ir teisę kažką teisti, sumenkinti, aiškinti, kad nesuprato, moralizuoti, nes labai nemėgstu, kai moralizuojama man. Tad apibendrinti visus metus ir vertinti kažkieno kūrybą kaip vykusią, visai nevykusią ar net erzinančią – not my cup of tea.

 

Geriau prisiminsiu filmus, kurie pažadino tam tikras emocijas.

1. „Apie kūną ir sielą“. Grynas kinas, malonumas stebėti režisierės stambiu planu fiksuojamas ir jomis istoriją plėtojančias faktūras. Gera buvo stabtelėti, neskubėti, nesitapatinti su jokiu kultūriniu, laikotarpio ar socialiniu kontekstu, o žvelgiant į personažus atpažinti tą žmogiškąjį juslingumą ir dvasingumą. „Užsiciklinimą“ ties tam tikrais (galbūt neurotiškais) įpročiais: mėgstu ir trupinti duoną ant stalo, bet kartu mėgstu ir išvalyti viską iki sterilumo. Mėgstu ir emociškai, ir fiziškai jausti paviršius. Esu ir Marija, ir Endris.

 

2. „Veidai kaimai“ („Visages Villages“, Agnès Varda ir JR). Šių metų Londono kino festivalis. Penktadienis, trylikta. Seansas 9 valandą ryto, o tai reiškia – pats pikas. Bėgu į metro, įlekiu į užsidarančias duris, bet jos britiškai oriai manęs nesutraiško. Vagone šalia sėdintis juodaodis kažką sau bubena panosėj, linguoja ir žiūri į priešais ant sėdynės pasidėtą kuprinę. Sunerimstu. Matau, kad aplinkiniai taip pat žvalgosi. Galiausiai, metro įvažiuojant į „Oxford Circus“ stotelę, jis išsitraukia filmuose matytą prietaisą, labai panašų į bombos detonatorių. Kažkas sušunka, it’s a bomb! Visi pasileidžiam iš vagono kaip tarakonai. Panikos ir adrenalino žodžiais nenupasakosiu, tad įėjusi į „Veidų kaimų“ seansą tamsoje vis dar drebėjau. Tačiau filmo istorija tokia žmogiška ir šilta, kad greit suvokiau, kaip mums visiems šiandien trūksta elementaraus žmogiškumo, empatijos; kaip vis dar neatsikratome išankstinių nuostatų (mano ir visų vagone buvusių atveju apie juodaodį ir dar musulmoną). Paniką pakeitė vidinė ramybė ir šypsena, kol išėjau iš salės ir vėl papuoliau į skubantį ir piktą pasaulį.

 

3. Linos Lužytės „Amžinai kartu“ man – labiausiai nuvertintas ir nepastebėtas lietuvių filmas šiais metais: ir kino teatruose, ir per „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus, ir žiniasklaidoje. Žinau, kad kai kuriems mano kolegoms jis atrodo turintis trūkumų, tačiau man filmas atrodė išbaigčiausias: nė vienas veikėjas (net ir antraplanis) nepamirštas pusiaukelėje, visi su išvystytais ir argumentuotais charakteriais, istorija nestringa – įtikino viskas. Gal dėl to, kad pažįstu panašių šeimų su tokiais pat, anot Laimos Kreivytės, „vidiniais trileriais“.

 

4. „Meilės širdis“ („Serce miłości“, rež. Łukasz Ronduda). Pamačiau jį Vroclavo kino festivalyje liepą ir iki šiol labai ryškiai prisimenu. Taip, filmas itin ryškių spalvų, tirštų tekstų, prasiveržiančių emocijų. Apie du kartu gyvenančius menininkus, veikiau už juos pačius didesnius jų ego. Forma labai manieringa, bet istorija tokia „ant žemės“: apie visų mažas ir dideles baimes, džiaugsmus; žavėjimąsi kitu ar net jo dievinimą, bei vėliau ateinantį nusivylimą, kai tenka gyventi realybėje, o ne savo suprojektuotoje fantazijoje. Kartu tai filmas ir apie šiuolaikinę „madingą“ miestietišką meilę.

 

Rasa Paukštytė

„Paskutinė šeima“ (rež. Jan P. Matuszyński)

„Kalabrija“ („Calabria“, rež. Pierre-François Sauter, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis)

„Kvadratas“ (rež. Ruben Ostlund)

„Patersonas“ (rež. Jim Jarmusch)

„Gyvūnai“ (rež. „Tiere“, Greg Zglinski, „Scanorama“)

 

Živilė Pipinytė

1. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („Paterson“) – tobulas paprasto ir gilaus filmo pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame žiniasklaidos, socialinių tinklų ir kitokių laiko rijikų gaudesyje.

 

2. Sukrečiantis Paweło Łozińskio „Net nežinai, kaip labai tave myliu“ („Nawet nie wiesz, jak bardo cię kocham“, „Kino pavasaris“) – taip pat iš pirmo žvilgsnio paprastas dokumentinis filmas: motinė ir duktė susitinka psichoanalitiko kabinete. Stambūs planai ir nuogi, nesumeluoti, prieš kamerą nesuvaidinti jausmai. Režisierius rodo, koks be galo skausmingas yra kelias suprasti save, susitaikyti su tariamomis ir tikromis nuoskaudomis, išmokti atleisti.

 

3. Į Lietuvos kino teatrus neįsileista, „Oskaru“ už geriausią metų filmą apdovanota Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“, „Kino pavasaris“) – virtuoziškos ir šiuolaikiškos kino kalbos pasakojimas apie tai, kaip sunku pasiryžti gyventi autentišką savo gyvenimą.

 

4. Cristi Puiu „Sieranevada“ – ankštame bute nufilmuotas ir suvaidintas šeimos susitikimas chirurgiškai tiksliai diagnozuoja politinę ir socialinę transformaciją patiriančios visuomenės būseną. Režisierius rodo, kaip totalitarinės santvarkos žlugimas keičia, regis, su didžiąja politika visiškai nesusietus šeimos santykius, kaip praeitis nuolat verčia gręžtis atgal, bet kartu ir konstatuoja, kad moralinio pasirinkimo klausimas toks pat aktualus kaip ir seniau.

 

5. Ildiko Enyedi „Apie kūną ir sielą“ („Teströl és lélekröl“) įrodo, kad filmas apie vyro ir moters meilę įmanomas, reikia tik mokėti ir norėti suprasti tikrovę, kurioje gyvename, o svarbiausia – grįžti prie kino esmės – apie jausmus prabilti vaizdais. Nuolat prisimenu kadrą, kuriame ką tik nuo kojos nusiimta „atsitiesianti“ šliurė yra lyg ženklas, kad pradeda atsigauti filmo herojės Marijos siela.

 

6. Valeskos Grisebach „Vesternas“ („Western“, „Scanorama“) – iš tų retų filmų, kurie sako, kad vis dar sunkiai besivaduojantis iš postmodernizmo stereotipų kinas gali kalbėti kitaip. Grisebach pavyko sulydyti šiuolaikinę istoriją apie Europos Sąjungos pakraštyje, Bulgarijoje, vėl iškylantį pasaulio padalijimą į Rytus ir Vakarus ir neprofesionalius „naturščikus“, suteikiančius „Vesternui“ autentiškų jausmų ir patirties.

 

7. Iliano Metevo „Tys ketvirtinės“ („3/4“, „Scanorama“) – švelnus ir subtilus šeimos (tėvo, aštuoniolikmetės sesers ir paauglio brolio), besiilginčios kadre nepasirodančios žmonos ir mamos, portretas, suvaidintas neprofesionalių aktorių. Jis priminė vieną įspūdingiausių praėjusių metų filmų – kito jauno režisieriaus Jano P. Matuszyńskio „Paskutinę šeimą“. Nors abu filmai iš pirmo žvilgsnio kardinaliai skiriasi, jų autoriai stengiasi parodyti tą patį – nematomus ryšius, jausmus, išgyvenimus, siejančius skirtingus vienos šeimos narius.

 

8. Pablo Larraino „Neruda“ („Kino pavasaris“) šaiposi iš biografinių filmų stereotipų, bet tik toks fantasmagoriškas pasakojimas gali atskleisti kūrėjo pasaulį. Bravūriškas, drąsus filmas. Manau, kad būtent toks – sukrečiantis ir neįprastas – galėtų būti ir filmas apie Salomėją Nėrį.

 

9. Jordano Peele „Pradink“ („Get Out“) nustebino tuo, kaip už menkus pinigus sukurtas jauno režisieriaus kūrinys gali išsprogdinti siaubo filmo žanrą, tiksliai ir piktai pasišaipyti ir iš jo taisyklių, ir iš sustabarėjusių „politinio korektiškumo“ dogmų.

 

10. Šiemet Gdynės vaidybinių filmų festivalyje pirmąkart pamatytas vaidybinis Grzegorzo Królikiewicziaus debiutas „Kiaurai“ („Na wylot“, 1972) – genialus, kino kalbos taisykles laužantis ir iš naujo jas kuriantis filmas. Režisierius pasakoja realios, 4-ajame XX a. dešimtmetyje už žiaurias žmogžudystes nuteistos sutuoktinių poros istoriją, bet kartu rodo slogią šalies atmosferą, skurdą, neapykantą bei veikėjų jausmus.

 

Kasmet užsirašau visus didžiajame kino teatro ekrane pamatytus filmus. Šiemet sąrašas ne pats ilgiausias, gal todėl nebuvo sunku išrinkti dešimt filmų, kurie įsiminė labiausiai, nors turėčiau prisipažinti, kad didžiausią sinefilišką malonumą pajutau žiūrėdama Davido Lyncho „Tvin Pykso“ tęsinį per LRT.

 

Ieva Tumanovičiūtė

Vieną žiemos vakarą „Žavingo akimirksnio“ stotelėje stovėjo Argarita ir mąstė apie kiną. Ji laukė Austo, o nežinomas pakeleivis klausėsi radijo stoties „FM“. Tuo metu kitoje maršruto stotelėje autobuso durys prieš akis užsivėrė Efistui. Argaritos apmąstymų laikas išseko. Su Austu ji važiavo į kino teatrą žiūrėti filmo „Apie kūną ir sielą“ („Testről és lélekről“, rež. Ildikó Enyedi, 2017). Ten mes ir prasilenkėme, vieni kitų nepastebėję. Argarita, kaip ir aš, skubiai įtraukė filmą į „Įspūdį palikusiųjų“ sąrašą. Tą patį padarė ir Austas, atsidusęs, kad reikės atsiskaityti už metus. Tai vienintelė sąsaja tarp mūsų, sukurianti įsivaizduojamą bendrumo pojūtį.

 

Besibaigiančius metus dalinu atkarpomis. Rudens kino patirčiai apibūdinti pasirinkau trikampio formą. Jį sudaro filmai, kurie užmezgė stiprų ryšį su publika. Aplink juos pradėjo kurtis įsivaizduojamos bendruomenės. Be minėto „Apie kūną ir sielą“, likę du figūros kampai atiteko Rubeno Östlundo filmui „Kvadratas“ („The Square“, 2017) bei Agnès Varda ir JR dokumentiniam filmui „Veidai kaimai“ („Visages Villages“, 2017). Šis sumažina įtampą tarp priešiškų „sielininkų“ ir „kvadratininkų“ stovyklų.

 

Dokumentinis filmas „Veidai kaimai“ naikina ribas tarp žmonių ir atpalaiduoja vaizduotę, kuri kasdienybę gali padaryti originalią. Pažiūrėjus šį filmą apima noras gyventi, žaisti ir bendrauti. Ateinančiais metais norėčiau perimti bent menką dalį režisierės Agnès Varda ir menininko JR nusiteikimo. Išmokti jų požiūrio į gyvenimą ir kūrybą, kur džiaugsmas ir lengvumas vertinami kaip palankesni kūrybiškumui už kančią ir įtampą.

 

„Kvadratas“ parodo, kad pašiepti save ar geriau gyventi už kitus gali būti malonu. Skandinaviško moralinio nerimo kinas, mūvėdamas oranžines kojines, vaikšto gražiuose interjeruose ir šmaikštauja. (Auto)ironija padeda įtikinti, jog Rubenas Östlundas jaučia savąjį laiką ir jo įtampas. Režisierius pažįsta filme vaizduojamą bendruomenę ir jos tipišką individą, nes pats priklauso šiai terpei. Susidūrus su žmogų ir meną apėmusia bejėgyste globalios socialinės nelygybės akivaizdoje lieka tik nusijuokti iš savo pačių pelningo bergždumo.

 

Filmas „Apie kūną ir sielą“ – apie žmonių jausmus, neleidžiantis įsiveržti į personažų jausmų raidą sociopolitinei kritikai. Realybę ir fantaziją jungianti kino pasaka, kurioje veikia saviti personažai, suteikia viltį, kad suartėjimas yra įmanomas. Dar labiau už filmą man patinka tai, kad yra žiūrov(i)ų, kuriems jis tikrai patinka. Artėjant žiemos šventėms linkiu laiko, kuris išsektų vėliau už minčių, tekstų ir filmų mirties linijas (deadline’us).

 

Mantė Valiūnaitė

Šįmet dar nemačiau labiausiai linksniuojamų filmų, tad šiek tiek keista rašyti, kai metai atrodo dar tinkamai neapžiūrėti. 2017-ieji buvo tokie, kad kine norėjosi naujos energijos – labiausiai šiuos asmeninius lūkesčius patenkino debiutiniai filmai:

 

„Ava“ (rež. Léa Mysius, 2017, Prancūzija), „Prakeikta vasara“ („Verao Danado“, „Damned Summer“, rež. Pedro Cabeleira, 2017, Portugalija), „Artumas“ („Tesnota“, rež. Kantemir Balagov, 2017, Rusija).

 

Kol kas pavyksta laikytis sau duoto pažado ir aplankyti „Il Cinema Ritrovatto“ festivalį – tad ir 2017-aisiais tai viena įsimintiniausių patirčių. Šįmet labiausiai į atmintį įsirėžė Marco Ferreri filmo „Išsiskyrimas“ („Break Up“, dar žinomas kaip „The Man with the balloons“, 1965) seansas didžiojoje Bolonijos aikštėje, pasibaigęs skrajojančiais po aikštę spalvotais balionais.

 

O dar ­– Apichatpongo Weerasethakulio bei Cao Guimarães paroda Amsterdamo EYE kino muziejuje ir institute. Menininkų darbus jungia vietos permąstymas: šaknų, įvykių, atsiminimų, istorijos, ieškojimų sąsajos mezgamos videodarbuose priartina Tailandą ir Braziliją. Apskritai, apsilankymas šiame institute dar kartą priminė, kokį stiprų vaidmenį kinas gali turėti kultūroje. Kino muziejus EYE – tai vieta, kuri vyksta tyrimai, rodomi ir saugomi filmai, rengiamos parodos. Labai rekomenduoju ten apsilankyti.

 

Linas Vildžiūnas

1. „Patersonas“, rež. Jim Jarmusch, 2016.

2. „Tvin Pyksas“, rež. David Lynch, 2017.

3. „Paskutinė šeima“, rež. Jan P. Matuszynski, 2016.

4. „Šerkšnas“, rež. Šarūnas Bartas, 2017.

5. „Tyla“, rež. Martin Scorsese, 2016.

6. „Apie kūną ir sielą“, rež. Ildiko Enyedi, 2017.

 

Ilona Vitkauskaitė

Bandant apibendrinti šių metų patirtis, įspūdžius kino teatre ir aplink jį, vis dėlto tradiciškai nusprendžiau sudaryti savo asmeninį filmų, kuriuos šiais metais teko matyti lietuviškuose ekranuose, dešimtuką.

 

1. Ildikó Enyedi „Apie kūną ir sielą“ („Teströl és lélekröl“), nes tai elegantiškas, poetiškas, hipnotiškas ir kartu komiškas filmas, kuriame kiekviena smulkiausia interjero, buities detalė iškalbinga, tampanti vidinių personažų išgyvenimų peizažu. Enyedi įrodo, kad net tokia banalybė kaip filmas apie meilę gali nuskambėti savitai, intymiai.

 

2. Annos Zameckos „Komunija“ („Komunia“), nes tai jautrus filmas apie ankstyvą brandą ir šeimą. Labiausiai nustebino režisierės pasirinkimas filmuoti iš pirmo žvilgsnio visiškai niekuo neypatingą, disfunkcionalią Lenkijos provincijos šeimą. Autistu broliu, alkoholiku tėvu ir namais rūpinasi keturiolikmetė Olia. Konfliktas, jeigu galima taip pasakyti, čia kyla tarp skurdžios tikrovės ir mergaitės troškimo turėti normalią šeimą, kuriam, regis, nelemta išsipildyti. Sunkiai įsivaizduoju, kad lietuvių dokumentinio kino kūrėjai sugebėtų taip kalbėti apie skaudžią šalies socialinę tikrovę, žmonių išgyvenimus – be prikišamų simbolių ir poteksčių atskleidžiant herojų charakterius.

 

3. Vitalijaus Manskio „Giminaičiai“ („Rodnye“), nes parodo, kad virtuvinės politikos dokumentika gali būti ne ką mažiau įdomi ar iškalbinga nei bet kokie ekspertų ir kitokių nuomonės formuotojų pasisakymai.

 

4. Jano P. Matuszyńskio „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“) už brandų pamąstymą apie šeimą, mirtį, kūrybą ir, žinoma, skrupulingą Matuszyńskio režisūrą.

 

5. Agnès Varda, JR „Veidai kaimai“ („Visages Villages“) tiesiog už žmogiškumą, empatiją ir geras emocijas.

 

6. Cristi Puiu „Sieranevada“ už puikią kameros choreografiją ankštame bute ir atskleidimą, kokie dramatiški gali būti giminės susibūrimai.

 

7. Sebastiáno Lelio „Fantastiška moteris“ („Una Mujer Fantástica“), nes tai subtiliai papasakota universali netekties ir kovos už savo tapatybę istorija.

 

8. Kornélio Mundruczó „Jupiterio mėnulis“ („Felesleges ember“) už įtikinamai sukurtą apokaliptinę viziją ir originalią socialinę satyrą.

 

9. Pablo Larraíno „Žaklina“ („Jackie“) už Natalie Portman klajones po Baltuosius rūmus ir estetinį filmo nepriekaištingumą.

 

10. Tonislavo Hristovo „Gerasis paštininkas“ („Hyvä postimies“) už vienišo idealisto kovą Bulgarijos pasienio kaime.

 

P.S. Šiuos metus lietuvių kinui būtų galima apibūdinti kaip išties „vaisingus“. Greta baisių lietuviškų komedijų, vis dar neprarandančių populiarumo, pasirodė tiek nacionalinio kino klasikais jau laikomų Audriaus Stonio, Šarūno Barto, Arūno Matelio, tiek debiutantų Linos Lužytės, Andriaus Blaževičiaus, Eglės Vertelytės, Olgos Černovaitės filmai. Kaip sakoma, baisu kažką ir pamiršti. Tačiau mano asmeninis šių metų herojus – Marius Repšys, sukūręs mechaniko Vyto vaidmenį „Šventajame“. Tai talentingas, subtilus, tikslus, išradingas, vienas geriausių savo kartos aktorių, kurį norėtųsi dažniau matyti kino ekrane.