Šokiai su rožiniais meškučiais

Debiutiniame Alejandro Amenábaro filme „Tezė“ (1996) kino profesorius paskaitoje rėžia aistringą kalbą, kad ispanų kinas atgims tada, kai duos žiūrovams tai, ko šie trokšta. Vėliau paaiškėja, kad jis – vienas iš nelegalaus snuff kino (eksploatuojančio realius kankinimų, mirties vaizdus) kūrėjų. Regis, aiškiai išreiškęs savo požiūrį į karštus komercinio kino apologetus (nors tikrai negalima pasakyti, kad paties Amenábaro filmai nėra žiūroviški ar komerciškai sėkmingi), režisierius ironiškai klausia, kaip toli galime sau leisti nueiti, jei remsimės principu duoti žmonėms tai, ko jie nori. Perfrazuojant klausimą ir pritaikant jį lietuviškam kontekstui: kiek dar ekrane matysime lėkštus, infantilius filmus, įvairiausio plauko kopijas ar perdirbinius, vadinamąsias lietuviškas komedijas, kurios daugiau pasako apie jų kūrėjų įžūlumą, beatodairišką siekį pasipelnyti, nei liudija vienokias ar kitokias kūrybines aspiracijas?

Dar kartą apie tą patį

Andriaus Žiurausko režisūrinis debiutas „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ – tai rusų režisieriaus ir scenaristo Pavelo Ruminovo filmo „Statusas: laisvas“ („Status: svoboden“, 2016) kopija, beje, „pagaminta“ kone pasceniui. Rusijoje filmas buvo įvertintas vidutiniškai (t.y. žiūrėti įmanoma), nors jame ir vaidino gražuolis Danila Kozlovskis. Deja, lietuviškoje versijoje mums lieka tenkintis Justinu Jankevičiumi, vaidinančiu save, ir išties menkais šio humoristo aktoriniais gebėjimais, o ar Žiurausko filmas apskritai „žiūrimas“, tai jau tikriausiai žiūrovo sugedimo laipsnio klausimas. Lietuvių prodiuseriai (Skaisgirys ir Co) vis dar džiaugiasi nuo „Valentinas vienas“ (2013) laikų atkasta aukso gysla – perkami užsienio scenarijai arba dar geriau – nukopijuojami patys filmai, juos režisuoti pasikviečiami mėgėjai, vaidina taip pat neprofesionalai – Lietuvos popkultūros žvaigždelės. Beje, jos nei moka vaidinti, nei yra įdomios. Tačiau televizinės aureolės, regis, užtenka pritraukti žiūrovams į kino teatrus bent porą savaitgalių. Šiems filmams būdinga neįtikėtinai prasta kokybė ir tai, ką būtų galima pavadinti naujalietuvių fantazijomis apie sėkmingą, vakarietišką gyvenimo būdą, siejamą su pinigais, prabanga, maistu ir seksu, t.y. grynu hedonizmu.

Filme „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ nevykusį komiką Beną (Jankevičius) – jis visą filmą „skaldo“ mizoginiško atspalvio juokelius apie santykius su moterimis – palieka jo mergina Atėnė (Elžbieta Latėnaitė). Ji, pasirodo, sutiko kitą – vyresnį ir turtingesnį odontologą Saulių (Dainius Kazlauskas). Benas niekaip negali su tuo susitaikyti ir pradeda įvairiais būdais terorizuoti buvusią merginą ir jos naująją meilę: persekioja, naktimis dainuoja po langais ir t.t. Ruminovo scenarijus originalumu ar minties gyliu nepasižymi – tai tiesiog saldžiai romantiška, naivi komedija apie sunkiai suaugančią jaunų miestiečių kartą, negebančią suvokti ar išreikšti savo jausmų, kuri, atrodytų, elementarias pamokas apie meilę ar pagarbą kitam išmoksta pavėluotai. Jonas Navickas lietuviškoje scenarijaus versijoje tik „adaptuoja“ porą juokelių, žinoma, labiausiai nukenčia moterys, bet mizoginija – vienas kertinių lietuvių pramoginių filmų bruožų. Taip pat scenarijus papildomas viena kita „gilesne“ įžvalga, pavyzdžiui, kad reikia mažiau galvoti, bet daugiau daryti, net neminint suaugusio vyro šokių su rožiniu meškučiu, užuominų apie zoofiliją ir juokelių apie karvių sukeltas traumas. Galima sakyti, kad „Gauto iškvietimo“ scenaristas pasiekė savo kūrybos viršūnę.

Diagnozė

Lyginant originalą ir kopiją akivaizdu, kad pirmą kūrė profesionalas, gebantis dirbti su aktoriais, nutuokiantis apie kameros darbą, montažą, apšvietimą – žodžiu, kino specifiką suvokiantis žmogus. Antruoju atveju – negabus pradedantysis. Žiurausko režisuojamos mizanscenos statiškos, primityvios, tiesiog neįdomios, perėjimai tarp kadrų ir scenų – kapoti. Dėl prastos režisūros ir vaidybos, kuri iš esmės remiasi groteskiška, perdėta mimika, žiūrint filmą neapleidžia sąlygiškumo pojūtis. „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ rasime visus sudedamuosius pramoginio lietuvių kino elementus – pradedant stulbinančiai infantiliu scenarijumi, popieriniais personažais, siaubinga „žvaigždučių“ vaidyba ir produktų reklama, Vilniaus panoramomis „iš paukščio skrydžio“ bei kitomis klišėmis ir baigiant tarsi iš katalogų „nužengusiais“ interjerais, lėkšta, iliustratyvia muzika. Manyčiau, tokių filmų gamyba ir jų lankomumas ne tik atspindi žemą šalies kino kultūros lygį, bet taip pat liudija, kad dauguma Lietuvos visuomenės narių iš esmės visą energiją skiria fiziniam ir socialiniam išlikimui. Todėl Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ šiai visuomenės daugumai yra per arti išgyvenamos tikrovės ir ji mieliau renkasi būti „maitinama“ kičinėmis televizijos laidomis ar serialais, lietuvių romantinėmis komedijomis ir jų produkuojamomis fantazijomis apie gerą ir lengvą gyvenimą.