Kinas
Bene vienas įdomiausių ir talentingiausių savo kartos režisierių čilietis Pablo Larrainas pasaulyje išgarsėjo filmais „Ne“ (2012) ir „Klubas“ (2015). Iš viso šio keturiasdešimtmečio režisieriaus filmografijoje – septyni ilgametražiai filmai, beveik visi jie kalba apie sudėtingą Čilės istoriją ir Pinocheto režimo padarinius. Politikų šeimoje užaugęs Larrainas šiuolaikinio kino kontekste išsiskiria tiek savo konceptualia režisūra, tiek dėmesiu politikai ir istorijai. Tačiau naujausiame ir pirmame anglų kalba kurtame režisieriaus filme „Žaklina“ („Jackie“, JAV, Prancūzija, Čilė, 2016) politika pasitraukia į šalį, užleisdama vietą vienos garsiausių XX a. moterų Jacqueline Kennedy Onassis asmeniniam sielvartui ir gedului po tragiškos vyro mirties 1963 m. lapkričio 22-ąją.
Jauni ir gražūs Jacqueline ir Johnas F. Kennedy reprezentavo naująją Ameriką (tereikia prisiminti Normano Mailerio straipsnio apie JFK pavadinimą „Superman Comes to the Supermarket“), antrąjį šalies kvėpavimą, o jų populiarumas prilygo žvaigždžių statusui. Jacqueline ir Johnas, kuris, kaip tikėjo amerikiečiai, išgelbėjo pasaulį nuo atominio karo Karibų krizės metu, puikiai suprato televizijos, viešųjų ryšių galią. Galima sakyti, jie buvo tikri šios srities specialistai. Stilinga ir elegantiška, išsilavinusi ir paslaptinga Jacqueline – vienintelė pirmoji ponia, laimėjusi „Emmy“ (už televizijos transliuotą turą po jos restauruotus Baltuosius rūmus 1962 m.). Net po vyro mirties, kuri sukrėtė Amerikos visuomenę ir giliai paveikė jos sąmonę, Jacquelina formavo vyro įvaizdį, o jo laidotuvės tapo nepamirštamu spektakliu. Tai iš jos lūpų „išsprūdo“ frazė apie Kamelotą – jaunų idealistų bendraminčių administraciją. Istorikai tai vadina vienu geriausiu politinio prekės ženklo kūrimo pavyzdžių Amerikos istorijoje.
Apie tai, kaip praeitis tampa istorija, o istorija mitu, kalbama ir Pablo Larraino „Žaklinoje“, bet šis filmas pirmiausia yra emocinė kelionė, bandymas suteikti žmogišką veidą „ikonai“, įsižiūrėti į Jacqueline Kennedy veidą po gedulo šydu. Ne veltui originalus filmo pavadinimas skamba familiariau – „Jackie“. Larrainas viename interviu sakė, kad jis norėjo sukurti filmą, rodantį universalią istoriją, su kuria galėtų tapatintis kiekvienas. Todėl pirmųjų dienų po vyro žmogžudystės trauminę patirtį rodančioje „Žaklinoje“ beveik nėra kadrų, kuriuose nebūtų kruopščiai ir inteligentiškai heroję vaidinančios Natalie Portman. Dažniausiai ji filmuojama stambiu planu. Stephane’o Fontaine’o kamera tarsi pro didinamąjį stiklą stebi vyro mirties, kurios liudininke ji buvo, paveiktą, šoko ištiktą heroję, jos emocijų amplitudę ir intymias akimirkas, dažniausiai liekančias istorijos paraštėse. Nusivilkusi krauju aptaškytą rožinį „Chanel“ kostiumėlį (dabar saugomas nacionaliniame JAV archyve), buvusi pirmoji ledi turi krautis daiktus, paguosti vaikus ir surežisuoti vyro laidotuves, kurios pralenktų Abrahamo Lincolno.
„Žaklinos“ išeities taškas – praėjus savaitei po vyro laidotuvių Jacqueline Kennedy duotas interviu žurnalui „Life“, kuriame ji ir suformulavo Kameloto metaforą. Larrainas su scenaristu Noah Oppenheimu išmintingai naudoja fragmentišką nelinijinę naraciją – mozaikiška filmo struktūra tarsi atliepia tragiškos netekties paveiktą moters sąmonę, kai praeitis išlieka šiurpinančia dabartimi. Interviu scenas keičia praeities retrospekcijos: žmogžudystė Dalase, laidotuvės, trumpos laimės akimirkos Baltuosiuose rūmuose, pokalbiai su kunigu (John Hurt) apie nusivylimą santuoka, prarandamą tikėjimą, sielvartą ir mirties troškimą, preciziškai rekonstruotos pasivaikščiojimo po Baltuosius rūmus scenos. Šiame montažiniame audinyje Larrainas apdairiai ir organiškai naudoja dokumentinę medžiagą bei rekonstruotas scenas. Ir nors 16 mm juostoje nufilmuota „Žaklina“ išsiskiria savo vizualiniu patrauklumu, filmą sunku apkaltinti pagražinant įvykius. Pavyzdžiui, prezidento nužudymo scena – detali ir sukrečianti.
„Žaklina“ – nepriekaištingas filmas: preciziška režisūra, iškalbingos mizanscenos, puikūs aktorių vaidmenys (žinoma, visiems nosis nušluosto Portman), įtraukiantis montažo ritmas, įspūdingi interjerai ir kostiumai (dizainerė Madeline Fontaine), emociškai pagavi ir charakteringa Micos Levi muzika, operatoriaus darbas. Tačiau izoliuodamas „Žakliną“ prabangiuose Baltųjų rūmų interjeruose, atsisakydamas parodyti tai, ką kartu su Jackie išgyveno visa Amerika, Larrainas atskiria ir filmo suvokimo lauką, potencialias temas, kurias jam puikiai pavykdavo išskleisti ar bent „užkabinti“ ankstesniuose filmuose. Todėl „Žaklina“ tampa tik dar viena saldžia fantazija apie Jacqueline Kennedy Onassis, o šios moters asmenybė, jos paslaptis taip ir lieka nepaliesta.
