Prieš srovę

Kasmet „Scanorama“ lietuvių sinefilams siūlo atrasti originalius kino kūrėjus. Šiemet tai bus Janas Nĕmecas (g. 1936). Tai vienas iš nedaugelio čekų Naujosios bangos autorių, kurio filmai nepasiduoda klasifikuojami. Maištininkas ir vienišius Nĕmecas niekad neplaukė pasroviui. Gal todėl jo filmai ir dabar žada daug atradimų. „Scanorama“ pristatys tris režisieriaus filmus: ilgametražį debiutą „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), komišką dramą „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ („О slavnosti a hostech“, 1966) ir siurrealistinės lyrikos kupinus „Meilės kankinius“ („Mučedníci lásky“, 1967).

Informacija parengta pagal Peterio Hameso knygą „The Czechoslovak New Wave“ (2005).

Nuo pat pradžių autorinio kino idėjai ištikimas Nemecas buvo čekų kino enfant terrible. Jis sakė: „Režisierius turi sukurti nuosavą pasaulį (...), tariamai nuo tikrovės nepriklausomą pasaulį. Tapytojai kūrė savo pasaulius, panašiai ir kompozitoriai. Tačiau tai pavyko tik nedaugeliui režisierių: Chaplinui, taip pat Bressonui ir Buñueliui. Jei bandysiu kurti filmą, kuris išoriškai primena realybę, ne tik prarasiu laiką, bet ir nukreipsiu žiūrovų dėmesį nuo esmės. Suprantama, kad jie klausinės, ar filmas nedeformuoja tikrovės, ar taip gyvenime būna, o gal būna šiek tiek kitaip, ir taip toliau. Bet jei jau nuo pirmos scenos bus aišku, kad paviršutiniškas panašumas į tikrą pasaulį nesvarbus, žiūrovai atsisakys savo pamėgtų palyginimų ir susikaups prie to, ką jiems norėjo pasakyti režisierius.“

Nĕmeco kinas žadino diskusijas, nes toks požiūris tada laikytas grėsme čekų kinui. Dėl politinių filmo „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ konotacijų, „Meilės kankinių“ siurrealizmo, sovietų invazijos vaizdinio „Oratorija Prahai“ („Oratorium pro Prahu“, 1968) bei vėlesnės režisieriaus emigracijos jo filmai Čekijoje visada žadino stiprius jausmus. Tai svarbu, nes jis niekad nesulaukė tokio tarptautinio pripažinimo kaip Milošas Formanas, Jiři Menzelis, Vera Chytilova. Prie to, matyt, prisidėjo nepalaužiamas Nĕmeco noras eksperimentuoti bei filmų neišbaigtumas. Režisierius yra prisipažinęs, kad daugumą filmų kūrė skubėdamas, bijodamas, kad negalės jų užbaigti. Kita vertus, sparta, su kuria jie buvo kuriami, ir suteikia filmams to individualumo, kuris yra bene įdomiausias Nĕmeco kino bruožas.

Tarptautinei Nĕmeco šlovei kliudė ir kultūros barjeras. Nors ir universali, „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ išlošia, kai ją analizuoji Čekoslovakijos kontekste. Panašiai atsitinka ir su „Meilės kankiniais“ – poezijos ir siurrealizmo tradicijos čekų mene ir literatūroje gana senos ir savitos. Tačiau šie filmai atrodo tik geresni, kai juos žiūri ne pirmą kartą.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje interviu didžiajam čekų kinotyrininkui Antoninui Liehmui Nĕmecas sakė: „Pagrindinis mūsų ligšiolinės veiklos impulsas, naudojant visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) žodyną, buvo „kova su tamsiomis reakcijos jėgomis“. Dabar šios varomosios jėgos nebėra. Bent jau šią sekundę. Jei gyvename visuomenėje, kuri yra pavergta, kiekvieno mąstančio žmogaus pareiga yra visais būdais atakuoti tą pavergimą. Tai ir buvo daroma.“

Šie žodžiai padeda interpretuoti „Nakties deimantus“ ir „Ataskaitą apie banketą ir jo svečius“. „Nakties deimantai“ sukurti pagal Arnošto Lustigo (1926–2011) prozą. Priešingai nei kitos rašytojo ekranizacijos, Nemeco filmas nutraukia bet kokius ryšius su tradicine naracija ir psichologiniais motyvais. Režisieriaus nedomina istorijos pasakojimas ar personažų poelgių aiškinimas. Jo tikslas – padaryti taip, kad žiūrovai pradėtų tapatintis su jų psichine būsena.

Filmo herojai – du jauni žydai, pabėgę iš mirties traukinio. Nĕmecas rodo jų fizinį išsekimą, nori kuo tiksliau perteikti fizinę būseną, siekia psichologinės tiesos. Filmas kupinas siurrealistinių vaizdų, jie palieka hipnozės poveikio įspūdį. Nĕmecas rodo ir vaikinų prisiminimus arba svajones. Tai tampa integralia filmo dalimi, tačiau „Nakties deimantų“ retrospekcijos yra beveik pasąmoningos. Jos atsiranda ir išnyksta priklausomai nuo fizinių ar psichologinių personažų aplinkybių. Filmas turi dvi pabaigas. Neaišku, ar vaikinai liko gyvi, ar ne, nes matome juos ir mirusius, ir einančius miško link. Priešpaskutinėje scenoje matyti kapinės, į kurias jaunesniojo herojaus mergina atneša gėlių. Filmo pabaigoje jaunuoliai įeina į mišką – į tamsą.

Dviprasmiška pabaiga atitinka antirealistines Nĕmeco nuostatas ir leidžia žiūrovui pasirinkti vieną iš jų. Nĕmecas paėmė Lustigo istoriją, kuri vyksta konkrečiame laike ir kontekste (vokiečių okupacija, Sudetai), bet sąmoningai stengėsi suteikti jai universalią ir šiuolaikišką prasmę. Vaikinus medžioja, išduoda ir persekioja vyresnioji karta, slepianti savo piktą prigimtį po geraširdiškumo kauke. Sapnai ir fantazijos visada liks svajonių sritis, tačiau mirtis yra tikra, ir tai nepasikeis nuo laiko ar aplinkybių. Tai viena iš galimų tolesnės vaikinų kelionės „į mirtį“ interpretacijų. Medžiotojų grupė pasirodys ir „Ataskaitoje apie banketą ir jo svečius“, o neįgyvendinamų svajonių motyvas grįš „Meilės kankiniuose“.

„Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ dažnai lyginama su Albert’o Camus kūriniais, mat jis sąmoningai naudojo tris lygmenis: individualų, politinį ir metaforiškąjį. Filmą irgi galima panašiai interpretuoti. Tai pats kontroversiškiausias čekų Naujosios bangos filmas. Net jei banketo šeimininkas nebūtų panašus į Leniną, politinės filmo aliuzijos ir taip akivaizdžios, jas galėjo suprasti kiekvienas alegoriją suvokiantis čekas. Tačiau patys čekai dažnai priešinasi tokiam siauram filmo suvokimui, nes mano, kad politika neišsemia jo prasmių.

Kurdamas šį filmą bei „Meilės kankinius“ Nĕmecas bendradarbiavo su trumpai jo žmona buvusia Ester Krumbachova. Abiejuose filmuose matyti, kad ji paveikė scenarijų ir scenografiją, panašiai kaip ir bendradarbiaudama su V. Chytilova ar Jaromiru Jirešu.

„Nakties deimantuose“ beveik nebuvo dialogų, „Ataskaitoje...“ jie tampa svarbūs. Filme tarp žodžių ir tikrovės nebuvo jokio ryšio, tik vaizdai perteikė situacijos tragizmą. Krumbachova yra sakiusi: „Pagrindiniu „Ataskaitos...“ kūrybinės koncepcijos elementu (...) tapo dialogai. Iš visų jėgų stengiausi, kad herojai nieko apie save nepasakytų, kad žiūrovas girdėtų tik sakinių atplaišas, tokias, kokias girdime įeidami į kambarį, kur jau įpusėjęs pasipūtusios draugijos pokalbis, kai nežinia, apie ką kalbama. Kai kas ieško dialoguose alegorijos, bet man iš tikrųjų reikėjo gerai padirbėti, kad tos žodžių atplaišos nieko nesakytų. Kad būtų akivaizdu: tie žmonės visada susikalba tik minčių nuotrupomis, net jei ekrane matyti visai kas kita. Tai buvo naujumo pagrindas, bent jau filme: svarbu ne mėgdžiojimas, o greičiau reakcija į žodžius, kalbos ieškojimas, tai, ką Ionesco atrado teatro scenoje.“

Rašytojas Josefas Škvorecky tvirtina, kad „Ataskaita...“ buvo bendras Prahos intelektualų projektas. Aktoriai „buvo kruopščiai (ir piktdžiugiškai) parinkti atsižvelgiant į jų išvaizdą, nes kiekvienas veikėjas turėjo pasirodyti tik jo personažui būdingose scenose ir naudoti tik jam būdingas frazes.“ Tarp aktorių buvo režisierius Evaldas Shormas – jis vaidino žmogų, kuris pabėgo; kompozitorius Janas Klusakas vaidino šeimininko įsūnį ir slaptosios policijos šefą; rašytojas Ivanas Vyskočilas vaidino šeimininką, popmuzikos kompozitorius Karelas Marešas – protestuojantį svečią; psichologas Jiři Nĕmecas – visiems pritariantį svečią, filme pasirodė Škvorecky, jo žmona rašytoja Zdena Salivarova ir dar daug kitų meninio elito atstovų. Nemecas yra sakęs, kad įkvėpimo ieškojo Goyos paveiksluose ir Henri Cartier-Bressono nuotraukose. Kaip ir visuose jo filmuose, čia gausu aliuzijų į Luiso Buñuelio, Alaino Resnais, Alaino Robbe-Grillet kiną.

„Ataskaita...“ pasakoja apie tai, kaip paprasti žmonės prisitaiko gyventi nuo jėgos ir prievartos priklausomo režimo sąlygomis. Filme rodomi septyni žmonės, pakviesti į priėmimą pas aukštas pareigas einantį neįvardytą asmenį. Pakeliui miške juos užpuola apsaugos būrys, kuriam vadovauja infantilus, bet kartu ir klastingas Rudolfas. Svečiai neįtikėtinai lengvai leidžiasi žeminami, o paskui mandagiai priima paaiškinimą, kad tai buvo tik pokštas... Tai filmas ne tik apie tuometinės Čekoslovakijos valdžią – tai vyksta visur, kur žmonės siekia daryti karjerą, turėti įtaką, valdžią ir gerovę. Tačiau ryšys tarp filmo temos ir tuometinės politinės situacijos lėmė, kad panašumai buvo akivaizdūs. Šalies prezidentas Antoninas Novotny filmą priėmė kaip asmeninį įžeidimą, esą jis nufilmuotas pagal autentišką vieno pikniko garso įrašą.

Po filmo „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ Nemecas užsitraukė ne tik politikų, bet ir teisėsaugos nemalonę. Galbūt todėl kitas filmas – „Meilės kankiniai“ buvo apolitiškas. Filmą sudaro trys dalys: „Manipuliuotojo gundymas“, „Nastenkos sapnas“, „Našlaitėlio Rudolfo nuotykis“. Nĕmecas jį vadino „svajoklišku realizmu“, neapčiuopiamą filmo atmosferą aprašyti sunku, tai svajonių pasaulis, atitinkantis populiarios dainos poetiką. Meilės trikampio personažai – valdininkas, padavėja Nastenka ir našlaitis Rudolfas – simboliški, nė vienas iš jų nėra iki galo individualizuotas, greičiau atspindi tam tikrus charakterio tipus.

Filmo poezija susijusi su nuorodomis į nebylų kiną, miuzikholo parodiją, populiarias dainas ir šokius, naktinio klubo scenoje groja tuomet geriausi čekų džiazo muzikantai Janas Hammeras ir Miroslavas Vitoušas, „Meilės kankiniuose“ vaidina pats populiariausias popmuzikos dainininkas Karelas Gottas. Filme nėra aiškios ribos tarp tikrovės ir fantazijos. Škvorecky rašė, kad tai lyriškas filmas, „kuris pasiekia slapčiausius žiūrovo sielos kampelius, veikia jo jausmus, bet ne protą“. Pasak rašytojo, šis filmas – sudėtinė nuostabios čekų kultūros tradicijos, kuri poetiškai ir lyriškai rodo kasdienybę, dalis. „Meilės kankinių“ recenzijoje prancūzų kritikas Raymond’as Durgnat rašė, kad filmas „pernelyg sardoniškas, kad būtų romantiškas, pernelyg gražus, kad būtų juokingas, pernelyg nepatogus ir paslaptingas, jo negalima apibrėžti jokia dvasine konvencija ir jis pasakoja būtent apie tokį nepritapimo, neprisitaikymo jausmą“.

Po „Oratorijos Prahai“ (1968) režisieriaus karjera Čekoslovakijoje nutrūko dvidešimčiai metų. 1974 m. jis emigravo, nors dar anksčiau režisieriui buvo uždrausta dirbti kine ir liko tik televizija, kur Nĕmecas kūrė trumpo metražo filmus, vėliau pavadintus „Melancholijos vėriniu“ („Nahrdelnik melancholie“, 1968). Nĕmecas gyveno Vokietijoje, D. Britanijoje ir JAV. 1990 m. jis grįžo į tėvynę ir į kiną.

Parengė K. R.