Kino klasikos seansuose – prancūzų režisieriaus Maurice’o Pialat (1925–2003) filmas „Lulu“ (1980). Pialat buvo Naujosios bangos režisierių bendraamžis, bet debiutavo kine vėliau, 1967 m. filmu „Apnuoginta vaikystė“ („L`Enfance nue“). Per 35 metus jis sukūrė tik 10 filmų, tačiau Pialat buvimas prancūzų kine – itin svarbus. Vienas bekompromisiškiausių prancūzų kūrėjų nesitaikė prie jokių kino madų. Todėl ir buvo nušvilptas per 1987 m. Kanų kino festivalio uždarymą, kai „Auksinė palmės šakelė“ atiteko jo filmui „Po šėtono saule“ („Sous le soleil de Satan“). Į salės reakciją jis atsakė nepadoriu gestu ir keliais žodžiais: „Jei jūs manęs nemylite, aš taip pat jūsų nemyliu.“ Užtat Pialat filmuose mielai vaidino didžiausios prancūzų kino žvaigždės Gerard’as Depardieu, Isabelle Huppert, Sandrine Bonnaire, Sophie Marceau. Matyt, jos suvokė, kad alinantis darbas filmavimo aikštelėje, ilgi epizodai, kuriuose nieko nevyksta, dažnai improvizuoti dialogai yra būsimo kino stebuklo sudėtinė dalis.
Pateikiame vieno paskutinių režisieriaus interviu, kurį jis 2000 m. davė „Cahiers du cinéma“ kino kritikui ir istorikui Charles’iui Tessonui, fragmentus.
Po filmo „Mažylis“ („Le garcu“) pasirodymo praėjo penkeri metai. Kas atsitiko Maurice’ui Pialat? Telefonu Jūs sakėte: „Kadangi dabar filmuoja visi, tokie žmonės kaip aš nebefilmuoja.“
Viskas labai paprasta – manęs nebereikia. Nieko nebereikia.
Kai prieš dvejus metus Naujosios bangos jubiliejaus proga „Cahiers du cinéma“ redakcijoje surinkome jaunus režisierius, jie dažniausiai minėjo Jūsų vardą.
Bet tai nieko neįrodo. Gal kuris nors iš jaunųjų ir jaučia man simpatiją. Todėl, kad patys dabar atsidūrė sunkioje padėtyje, jie paprasčiausiai nesupranta, kaip atsiliko. Tai, apie ką jie kalbėjo tame susitikime, būtų skambėję aktualiai prieš penkiolika metų, kai pasirodė mano filmas „Už mūsų meilę“ („A nos amours“). Tada tarp manęs ir Naujosios bangos režisierių iš tikrųjų buvo šiokia tokia giminystė. Apskritai, kai kuo nors žaviesi, kartu jauti ir stiprų poreikį jo atsikratyti, juk autoritetas – tai įtaka, tai priklausomybė nuo kito žmogaus, kito menininko. Trumpai tariant, reikia užmušti tėvą... Mane stebina, kad šiuolaikiniai žinomi ir mažai žinomi režisieriai skuba užsidėti antkaklį – paklusti svetimiems receptams, banaliems sprendimams. Jie mato tame išsigelbėjimą. Jie galėtų padaryti ką nors vertinga, jei mąstytų kaip aš: „Pažiūrėkim, kas gali gautis, išdrįskim, pabandykim.“ Tai nereiškia, kad darau viską, kaip papuola. Tiesiog aš renkuosi sekti gamta, jei taip galima pasakyti, o ne taisyklėmis ar teorijomis.
Mane stebina, kad viskas liko kaip anksčiau. Mažos kameros atsiradimas nieko nepakeitė. Visi debiutantai, gavę šiek tiek pinigų, nori filmuoti kaip Holivude: rašo režisūrinį scenarijų, renka didelę filmavimo grupę ir t.t. Nors tai dar prieš filmavimą suryja trys ketvirčius filmo biudžeto.
Naująją bangą dažnai visi kopijavo. Bet ką kopijavo? Man teko skaityti Johno Woo, kurio filmai man patinka, išskyrus „Misija neįmanoma 2“, interviu: jis kalba apie Naująją bangą. Tačiau ką jis turi su ja bendra? Prieš mus – išskirtinės pasaulinio snobizmo apraiškos. Naujoji banga padarė daug žalos. Man atrodo, kad jos režisieriai nieko aplink save nepamatė, jų niekas nedomino, o mes iki šiol prieš juos leipstame. Naujoji banga – toks pat nekinematografiškas reiškinys kaip ir bandymai sieti filmo kūrimą su scenarijumi ir priversti rezultatą būti priklausomą nuo pirmosios proceso stadijos – scenarinio pagrindo. Nesakau, kad scenarijų visai nereikia, nesu ekstremistas, bet kai kuri filmą – tarsi rašai knygą. Pažįstu ne vieną, kuris iki begalybės tobulino scenarijų, bet rezultatas išeidavo visiškai priešingas sumanymui. Tai tapdavo tų režisierių-rašytojų tragedija.
Bressonas tvirtino, kad filmo gyvenimas daug svarbesnis už herojaus gyvenimą ir kad tai tinka ir romanui, nes, pavyzdžiui, vos tik Balzacas pradėdavo pernelyg smulkiai aprašinėti savo herojus, jo laukdavo nesėkmė. Man atrodo, kad šiuo klausimu Jūs esate Bressono oponentas. Jums herojus – jo elgesys, charakterio niuansai ir net plastika – nulemia filmo gyvenimą, tiesa?
Tikriausiai taip. Pavyzdžiui, scena su krepšiu „Kaimo kunigo dienoraštyje.“ Žinant, kaip dirbo Bressonas, galima lengvai numanyti, kad šiai scenai nufilmuoti jam reikėjo visos pamainos, nors jis dirbo ne taip ir lėtai. Aš nemoku visą dieną filmuoti trijų žvakių krepšyje, nes negirdžiu, ką tuo metu kalba aktoriai, o man tai yra svarbiausia.
Ar herojus ten deda žvakes į krepšį?
Na taip, jis išvažiuoja ir pas jį ateina mergina. Rinkdamas daiktus, jis deda į krepšį įvairius bažnyčios rakandus. Tarp jų ir žvakes. Man ši scena siaubinga, nes ji staiga suyra. Geriau jau herojus nieko nedarytų, kai kalbasi su mergina, tada būtų pavykę geriau. Neįtikėtina, kad Bressonas to nepamatė. Nepaisant visko, labai mylėjau Bressoną ir iki šiol jį myliu, nors ir gerokai mažiau.
Kalbate apie tobulumo siekį. Renoiras tvirtino, kad tobulumo siekia prodiuseriai, bet svarbiausia filme – autoriaus asmenybė. Sutinkate?
Visu šimtu procentų. Bet visa valdžia prodiuserių rankose.
Nieko nenufilmavote po „Mažylio“. Ar galima Jus pavadinti režisieriumi, kurį kiti gerbia iš tolo ir bijo iš arti?
Paklausčiau, kas manęs bijo arba kas mane gerbia?
Jūsų bijo prodiuseriai.
Prodiuseriai manęs nebijo. Jiems ant manęs nusispjaut. Mano kelias buvo kopimas į Golgotą. Mane klaidino prodiuserių ir kino valdininkų apsimetinėjimas. Esu realistas ir prašau ne tiek ir daug, t.y. esu režisierius, kurio filmai vis dėlto turėjo pasisiekimą, bet atsidurdavau situacijoje žmogaus, su kuriuo prodiuseriai žaidė kaip katė su pele. Jie sakydavo: „Kaip malonu jus matyti, jau dešimt metų svajojame su jumis dirbti.“ Iš tikrųjų jie niekad apie tai negalvojo. Esu iš tų, su kuriais dirbti nenorima. Man sekėsi kurti filmus tik todėl, kad didžiausi mano priešai buvo tikri kvailiai ir man pavykdavo juos lengvai apgauti.
Kokie Jūsų santykiai su aktoriais?
Aš manau, kai aktoriai stovi priešais kamerą, tai jau 80 procentų filmo. Svarbiausia filme – aktorių vaidyba. Visa kita – niekai. Kai pradedi filmuoti, net nereikia scenarijaus. Dieve, kaip aš pavargau tai kartoti 40 metų. Sakydavau: „Dieve, dabar, kai prakeiktoji Naujoji banga nudvėsė, pagaliau bus galima pamiršti apie scenarijaus kultą.“
Tačiau Naujosios bangos mitas remiasi būtent scenarijaus nebuvimu ir improvizacine aktorių vaidyba.
Nelabai jie improvizavo.
Jūs laikomas režisieriumi natūralistu. Ką apie tai manote?
Tai skamba niekinamai. Ypač Prancūzijoje. Galų gale, net neištardami to žodžio, visi galvoja apie verizmą. Bet verizmas – tai ir Puccini libretas. O Puccini nepavadinsi natūralistu, kad ir todėl, jog kalbama apie muziką.
Ar dažnai žiūrite amerikiečių filmus?
Dar nepraradau apetito, žiūriu. Mieliau nei prancūzų, nuo jų mane vemti verčia.
Kodėl?
Nemėgstu mūsų aktorių, nenoriu jų matyti.
Net Depardieu?
Su juo viskas aišku. Tai, ką jis darė anksčiau, atsidūrė už skliaustų, jam svarbu tai, ką daro dabar. Kai matau jį „Vargdieniuose“, labai linksminuosi. Iš anksto aišku, kad viskas gerai baigsis. Net jei turėtum omenyje tik jį vieną – jo herojų. Tarsi užeitum į smuklę ir norėtum viską suvalgyti!
Mieliau ekranizuotumėt gerus romanus?
Norint sukurti gerą filmą, kuris niekam nebus įdomus, visai nebūtina naudoti gerai parašytą knygą. Bet yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Renoiro „Išvyka į užmiestį“ – šis filmas geresnis net už mielą Maupassant’o apysaką. Mačiau jį dvidešimt kartų. Renoiras mylėjo Naujosios bangos žmones. Būtent todėl jam buvo sunku jų nekęsti: jų buvo panašus skonis. Man labiau patinka...
René Clairas?
O taip! Taip pat labiau mėgstu Fordą nei Hustoną.
Jums iki šiol patinka Renoiro „Žmogus-žvėris“?
Taip. Nes aš – iš geležinkeliečių šeimos, o filmo herojus – mašinistas. Mano senelis, kaip dabar sakoma, tapo aukštu valdininku. Tai buvo labai drovus žmogus, kuris žavėjosi mašinistais. Vienas iš jų vežiodavosi mane į svečius, jis gyveno name, skirtame kompanijos personalui... Visa tai suartina mane su Renoiru. Kai laikraščiai pranešė, kad jis kurs „Žmogų-žvėrį“, mes nuėjome pasižiūrėti filmavimo iš arčiau. Pamenu išspausdintas fotografijas ir komentarą: „Atkreipkite dėmesį, kokios tikslios dekoracijos.“
Šeimoje nebuvo mėgėjiškos kameros. Kitaip nei dauguma mano kolegų, neturėjau galimybės kurti kiną beveik nuo vaikystės. Nors ir svajojau. Kai buvau devynerių ar dešimties, mėgstamiausias mano filmas buvo Raymond’o Bernard’o „Mediniai kryžiai“ apie Pirmojo pasaulinio karo karius. Žinojau, koks jo metražas, matyt, perskaičiau laikraštyje. Tokie tad buvo mano santykiai su kinu. Jie labai skiriasi nuo universitetinio išsilavinimo žmonių, kurie taip nieko ir neišmoko. Visi, išskyrus Rohmerą ir Chabrolį, kurie studijavo teisę, nieko neišmoko. Truffaut buvo visiškai tamsus žmogus.
Jis buvo savamokslis. Jį suformavo Bazinas.
Būtent. Tai ir tapo jo universitetu. Man kinas niekad nebuvo universitetas. Šią idėją pagimdė Naujoji banga.
Prisimenu Naująją bangą, aktorių improvizacijas, filmavimo manierą. Tam tikra prasme Jūs įgyvendinote tai, ką skelbė Naujoji banga, bent jau turint galvoje jų ketinimus.
Labai miela iš jūsų pusės. Taip ir parašysite? Ir redaktorius neišbrauks?
Žinoma, viskas taip ir liks.
Ačiū, malonu girdėti. Bet ar tai teisinga? Mūsų požiūris iš esmės skiriasi. Naujoji banga ieškojo tam tikros gyvenimiškos estetikos formos. Tai buvo istorijos, nufilmuotos išgerti mėgstančių berniūkščių – su jų kultūra, jų meile kinui, su jų susižavėjimu kai kuriais režisieriais ir t.t. Kalbant apie mane, aš nežinau, kas tai yra – šlovingas, malonus gyvenimas mene, man nesuprantama frazė: „Imkime ir sukurkime filmą, pasilinksminkime!“, paprasčiausiai to nesugebu. Prancūzų kinas sensta, stovi vietoje. Ir visa tai prasidėjo nuo Naujosios bangos. Dabar normalu, kad kiną kuria žmonės, turintys visai menkas galimybes ir priversti sukčiauti. Beje, tai ne visada duoda prastą rezultatą. Paskui tie vakarykščiai debiutantai ima kurti „blokbasterius“, kurie taip pat kartais visai pavyksta, nors kartais ir ne, bet visada turimas galvoje pelnas, kurį tie filmai turi atnešti automatiškai. Dabar kalbama, kad netrukus liks arba amerikiečių blokbasteriai, arba maži pigūs filmai. To neįmanoma klausytis, nes tai reiškia, kad visi nori išsaugoti mažą apgailėtiną sektantišką kinematografą. Tačiau juk egzistuoja normali atrankos sistema. Kiekvienas gali nufilmuoti filmą, bet toli gražu ne kiekvienam pavyks nufilmuoti epizodą su „Žmogaus-žvėries“ finale šokančiu Gabinu. Gerai, nuleiskime kartelę žemiau, antraip kino istorijoje liks tik trys pavadinimai.
Man nuolat atliekama dializė. Niekam to nelinkėčiau. Bet jei mesčiau gydymą, ir mėnesio nepragyvenčiau.
Todėl ir nedirbote po „Mažylio“?
Man buvo visai bloga. Negalėjau vaikščioti, griūdavau ir negalėdavau pakilti. Dabar gyvenu nuolat priklausomas... Jie tai vadina „prijungimu“. Šis žodis daug ką paaiškina.
Keistas dalykas tas gyvenimas. Nemanau, kad apie jį galima papasakoti, parašyti. Bet kai priartėji prie pabaigos, kai traukinys ima stoti, negali pasakyti sau: „Kas būtų, jei būčiau buvęs kitoks“ arba „Jei būčiau žinojęs...“. Kad ir kaip paradoksalu, greitos pabaigos suvokimas suteikia jėgų. Tau viskas žinoma ir tu mąstai teoriškai, filosofiškai. Žinoma, jei negyveni augalo gyvenimo. Gamtos tau duota energija retai naudojiesi protingai, dažniausiai apgaudinėji pats save. Iki to momento, kai supranti, pabaiga priartėjo.
