AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Svarbiau parodyti, ką turi ištverti meilė

Vokiečių režisierius Christianas Petzoldas apie „Feniksą“

Nr. 12 (1118), 2015-03-27
„Kino pavasaris“ rodo naują vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmą „Feniksas“. Ankstesni vieno ryškiausių vadinamosios Berlyno mokyklos kūrėjo filmai „Vidinis saugumas“, „Jela“, „Barbara“ rodyti ir lietuviškų festivalių programose. „Feniksas“ – septintas pilnametražis 55-erių Petzoldo filmas. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, parengto pagal reklaminę filmo medžiagą, fragmentus.
 
Kas Jus paskatino dabar perkelti į ekraną šią istoriją?
1980 m. žurnale „Film Critic“ perskaičiau Haruno Farocki (pernai miręs vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų, šiuolaikinių menininkų ir visų Petzoldo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) esė apie Pigmaliono fenomeną. Po penkerių metų susipažinome ir jis man davė Hubert’o Monteilhet romaną „Sugrįžimas iš pelenų“ („le Retour des cendres“). Monteilhet pasakoja apie gydytoją prancūzę, kuri išgyveno Aušvicą ir nori pakeisti savo veidą Šveicarijos klinikoje prieš sugrįždama į Paryžių. Romanas parašytas intymaus dienoraščio forma. Ši literatūrinė forma labai prancūziška. Tada nemaniau, kad įmanoma ekranizuoti šį romaną Vokietijoje. Jis buvo svarbus vienam Farocki projektui ir mes supratome, kad Vokietijoje nedaug filmų prabyla apie koncentracijos stovyklų kalinių sugrįžimą į juos sunaikinti norėjusių vokiečių sociumą. Mudu su Harunu nusprendėme, kad pagaliau tai tikra istorija. Idėja mus lydėjo dvidešimt penkerius metus, kol atsirado filmas. Gilindamiesi į su šia tema susijusius filmus, pasakojimus, istorijas, konstatavome, kad jie visados susiję su vyrų, atkuriančių moterų veidus, perspektyva, Pigmaliono mito modeliu. Mes norėjome papasakoti istoriją būtent atvirkščiai. Kai 2012 m. sukūriau filmą „Barbara“, pamatęs pirmuosius kadrus, kuriuose buvo Nina Hoss ir Ronaldas Zehrfeldas, Harunas pasakė: „Štai tikra įsimylėjėlių pora. Būtent juos turi išsiųsti į žiaurią kelionę.“ Taip ir pradėjome dirbti.
 
Filmas sukelia asociacijų su Georges’o Franju „Akimis be veido“ Alfredo Hitchcoccko „Svaiguliu“, bet girdėjau, kad prieš filmavimą aktoriams rodėte Jacques’o Demy „Paneles iš Rošforo“ („Demoiselles de Rochefort“). Kodėl? Kaip dirbote su aktoriais?
Po karo Vokietijoje taip pat buvo bandoma išrasti muzikinės komedijos žanrą, bet filmai buvo reakcingi ir sustingę. Sakiau aktoriams, kad šis žanras neįmanomas Vokietijoje, nes mes pažinome fašizmą. Jacques’o Demy filme egzistuoja karas Alžyre, bet kartu jame yra meilė, džiaugsmas, viltis, įsimylėjęs Paryžius. Mano aktoriai suprato, kad filmo herojės Neli pastangos susigrąžinti savo balsą taip pat yra ir Vokietijos noras vėl atrasti savo dainas. Praleidau savaitę kartu su aktoriais žiūrėdamas filmus. Dar pasižiūrėjome Alaino Resnais „Naktį ir rūką“, Roberto Rossellini „Vokietija. Nuliniai metai“, Jacques’o Tourneuro „Praeities nagą“. Tada aktoriai liko vieni dekoracijose. Manu, kad reikia daug mąstyti, repetuoti ir dirbti, kad atsirastų spontaniškumas. Filmavimo dieną repetuojame visiškai vieni dvi arba tris valandas. Ir viską nufilmuojame vienu dubliu.
 
Pirmojoje filmo scenoje amerikiečių kareivis reikalauja, kad Neli atidengtų veidą... Filme pasakojama istorija netiesiogiai primena, kad plastinė chirurgija klestėjo po kiekvieno iš dviejų pasaulinių karų.
Iš tikrųjų, ji labai intensyviai vystėsi, nes reikėjo atkurti sužalotus veidus. Bet tuo pasinaudojo ne tik aukos, nes daugelis po pralaimėjimo į Argentiną pabėgusių nacių taip pat pakeitė savo veidus. Mokslas visada progresuoja karo metais, bet naujais atradimais galiausiai pasinaudoja hedonistinės visuomenės. Kai rengėmės filmui ir atlikome tyrimus, sužinojome, kad tarp 1945 ir 1946 metų visoje Vokietijoje buvo atliekama daug patikrinimų. Amerikiečiai ir prancūzai aktyviai ieškojo nacių karių. Daug nacių apsimesdavo esą sužeisti, kad išvengtų patikrinimų.
 
„Feniksas“ – tai neįmanomos meilės istorija: vyras atsisako atpažinti savo žmoną, žmona atsisako priimti vyro išdavystę.
Taip, tai tiesa. Psichoanalitikai teigia, kad išgyvenus traumą arba neurozę reikia ją pripažinti, o paskui pakartoti, kad galėtum ją ištrinti, pamiršti ir pasveikti. Džonas rūsyje suvokia savo išdavystę ir ją pakartoja, kad galėtų pamiršti. Neli žaidžia žaidimą, bet nenori žengti trečio žingsnio. Ji nori pripažinti, pakartoti ir grįžti į laikus prieš karą. Kai filmavome, aktoriai man sakė: „Mes elgiamės taip, kaip įsimylėjusi pora: rytais geriame kavą, jis kloja jos lovą, atneša jai sumuštinį, naktį jie eina pasivaikščioti, jis dovanoja batus ir suknelę... Tai fantomiškas požeminis meilės istorijos smūgis.“ Bet vyras tai daro, kad atsikratytų savo žmonos, o moteris – kad sugrąžintų savo kūnui gyvybę.
 
Ar šiuo filmu norėjote pasakyti, kad meilė gali išgyventi bet kokį išbandymą?
Visiškai priešingai, mane nervina filmai, paveikslai, dainos ir knygos, aiškinantys, kad meilė gali įveikti viską. Tikiu, kad daug svarbiau ir įdomiau parodyti, ką meilė turi ištverti. Visada maniau, kad Neli galėjo išgyventi koncentracijos lageryje tik todėl, kad galvoje ji sukūrė kažką panašaus į meilės romaną.
 
Tai ne holivudiškas filmas. „Fenikso“ finalas atviras.
Paskutinis scenarijaus sakinys skamba taip: „Neli išeina.“ Aš nežinau, ką tai turėtų reikšti. Kai filmuoji chronologiškai, kuo labiau artėji prie finalo, tuo dažniau apie jį kalbi. Nina Hoss yra iš tų aktorių, kurie sugeba neįtikėtinai susitapatinti su personažu, bet ir ji manęs nuolat klausė: „Kaip tai turi baigtis? Kaip aš turiu išeiti iš šios istorijos?“ Tai nereiškia, kad pabaigoje supratau, ką noriu pasakyti tuo „Neli išeina“: mes juk negalime išeiti kartu su ja. Man tik buvo aišku, kad filmas turi baigtis kartu su tais, kurie lieka kambaryje ir leidžia jai išeiti. Kartu su Neli jie praranda meną, muziką, gyvenimą. Tai neapsakomai liūdna diena.
 
Ar prodiuseris nesistengė Jūsų įtikinti, kad reikia laimingos pabaigos?
Žinoma, stengėsi! (Juokiasi) Regis, atsakiau: „Ar išprotėjote?“ Man ši liūdna pabaiga tam tikra prasme yra laiminga, daug gražesnė už tą, kurią galima įsivaizduoti. Neli išeina, ji žino, kad niekas iš jos negali atimti meilės prisiminimo.
 
Parengė K. R. 
 
 
 

 

Į viršųĮ VIRŠŲ