Chameleonas – taip dažnai vadinamas François Ozonas. Jis keičia žanro odą, puikiai išmano stiliaus ir nuotaikų atspalvius. Dar jis mėgsta žaisti žiūrovo lūkesčiais, manipuliuoti jo emocijomis ir provokuoti. Tik Ozono provokacijos švelnesnės ir nuosaikesnės nei, sakykime, jo amžininkų Larso von Triero ir Michaelio Haneke’s, taip pat užsitarnavusių neatplėšiamą provokatorių etiketę. Jis greičiau švelniai kepšteli savim patenkintai, ant patogios kušetės prisnūdusiai viduriniajai klasei, kurios gyvenimą valdo normos, taisyklės ir visada po ranka esantis politinis korektiškumas. Visa tai Ozoną erzino nuo pradžių. Todėl jau pirmuoju ilgametražiu filmu „Situacijų komedija“ jis bandė peržengti ir visuomenėje, ir kine įsitvirtinusių konvencijų bei tabu ribą.
Ozono taktika paprasta. Jis sudrumsčia užsistovėjusį vandenį, o tada stebi, kaip drumzlės lėtai leidžiasi ir sugula į kitokį piešinį nei prieš tai. Visa tai jis daro valiūkiškai šypsodamasis. Kaip neklaužada vaikas iš už kampo. Visada toks buvo.
Išbandęs daug žanrų, šįkart Ozonas (vėl) vaikšto romantinės dramos ir melodramos paribiais. „Nauja draugė“ („Une nouvelle amie“, Prancūzija, 2014) prasideda kaip nusaldintas popietinės televizijos reginys vaikams. Dvi mergaitės – Lora ir Kler – laksto pievoje, supasi sūpynėse, krykštauja. Jos geriausios draugės. Bet geriausioms draugėms, kaip rodo (kino) praktika, anksčiau ar vėliau tenka amžiams susipykti arba išsiskirti. Ozonas renkasi antrą variantą. Lora miršta, palikdama ne tik Kler, bet ir vyrą Davidą su kūdikiu ant rankų. Bet geriausios draugės vieta tuščia ilgai nebus. Greitai ją užims Davidas, kuris, pasirodo, mėgsta persirengti moterimi (žmonos drabužiais) ir vaikščioti po nuosavo namo kambarius. Vyro paslaptis tampa bendra draugų paslaptimi. Kler padeda įgyvendinti draugės vyro ilgai slopintą troškimą – kartais trumpam virsti moterimi. Tačiau žaidimai tapatybe, kaip rodo ta pati (kino) praktika, retai apsieina be linksmų ir liūdnų nesusipratimų.
Ozonas pateikia virtinę svarstymų apie slapčiausius žmonių troškimus, slopinamas aistras ir užgniaužtą geismą. Kodėl Davidas persirengia mirusios žmonos drabužiais? Ko iš tikrųjų geidžia Kler: Davido kaip vyro, Davido kaip moters ar Davido su Loros drabužiais, t.y. geriausios draugės kopijos? Klausimų Ozonas daugina su kiekvienu epizodu, keisdamas nuotaikas ir įtampos lygį. Jis tai nuklysta į kriminalo valdas, tai pametėja almodovariškų intonacijų (epizodas gėjų klube), tai imituoja amerikietiškas melodramas. Ar priemiestis, kuriame gyvena personažai, neprimena amerikietiškų filmų erdvės: didžiulis balsvas namas, raudonas kabrioletas prie garažo, tvarkinga veja? Ozonas daro tai, ką išmano geriausiai. Plaka žanrų, nuorodų ir stilizacijos kokteilį. Atsakymus ras pats žiūrovas. Režisierius tik pateikia savą laimingos pabaigos variantą – dvi gatve tolstančias moteris. Naujas geriausias drauges, kurių viena – su blondinės peruku.
Žiūrovo valia – tikėti ar žvelgti skeptiškai į tokią pabaigą, smerkti personažus ar juos išteisinti, būti tolerantiškam ar piktintis. Pats Ozonas nėra moralistas. Jam tiesiog patinka žaisti mūsų įsivaizdavimu, kas yra gerai, o kas blogai, kas priimtina, o kas ne, kas neva normalu, o kas nelabai. Į šį žaidimą, jau minėjau, jis įtraukia ir kiną. Iš žaidybiškos dvasios, matyt, gimė ir scena kino teatro tamsoje, kai ant Davido, persirengusio moterimi, apnuoginto kelio ranką geidulingai uždeda ne kas kitas, o jo didenybė Režisierius. Ozonas slapta geidžia savo kūrinio, geidžia kino. Iš šio jausmo ir gimsta prancūzo kūriniai.
Tik gaila, jog naujausiuose filmuose Ozonas greičiau primena profesionalų šaškių žaidėją. Figūrėlių (personažų, situacijų, nuotaikų, stilių) stumdytoją. Iki, mano manymu, geriausių savo filmų „Po smėliu“, „Baseinas“ ir „Likęs laikas“, kuriuose meistriškai perteikė veikėjų psichologijos niuansus, užčiuopė prabėgantį laiką, jis nebepakyla. Nes žaista tuose filmuose buvo ne paprastomis šaškėmis. Šachmatais.
