Šį sekmadienį „Skalvija“ pradeda rodyti Bernardo Bertolucci filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“, 1972). „Kino klasikos vakarų“ ciklą tęsiantį kūrinį rugsėjį pristatys kino kritikai Izolda Keidošiūtė (rugsėjo 7 d. 18 val.) ir Narius Kairys (rugsėjo 14 d. 18 val.). Su šiuo filmu susiję daug kontroversijų, iš pat pradžių jį lydėjo skandalo aura. Apie tai 2010 m. pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje „Mano nuostabus apsėdimas. Prisiminimai, laiškai, pokalbiai. 1962–2010“ („La mia magnifica ossessione. Scritti, ricordi, interventi 1962–2010“) rašo ir Bertolucci. Pateikiame knygoje išspausdintą režisieriaus pasisakymą televizijos laidoje „Speciale“, kuri vyko 1999 m. balandžio15 dieną. Bertolucci šį tekstą pavadino „Paskutinio tango“ skandalas“.
Maždaug prieš metus vienas laikraštis išspausdino pačių sėkmingiausių italų kino istorijoje filmų sąrašą ir pirmoji vieta atiteko filmui „Paskutinis tango Paryžiuje“. Perskaičiavus į dabartinius pinigus jis surinko apie 150 milijardų lirų. Milžiniška suma. Aš iškart nukėliau ragelį, paskambinau Benigni ir pasakiau: „Roberto, tavo filmas „Gyvenimas yra gražus“ yra puikus, tu surinkai 60–65 milijardus, bet turiu tau blogą naujieną: „Paskutinis tango“ surinko dukart daugiau.“ Roberto apsimetė, kad pyksta, ėmė prieštarauti, neigti mano žodžius. Žinoma, mes abu paprasčiausiai juokavome, juk mes – draugai.“
Apie „Paskutinį tango“ išsaugojau daug prisiminimų. Pavyzdžiui, apie pirmąjį Marlono Brando ir Marios Schneider personažų susitikimą tuščiame bute. Tai viena iš tų scenų, kurių negalima ilgai repetuoti prieš filmavimą, iš esmės reikia atsiduoti improvizacijai. Juk labiausiai jaudina, kai aktorius, juostai besisukant kameroje, pradeda vaidinti ne taip, kaip jam liepė režisierius. Tad štai vienu momentu Marlonas turėjo prieiti prie Marios ir nutraukti jos skrybėlę, o paskui, kaip kad aš buvau prašęs, paimti merginą ant rankų ir nunešti prie sienos. Jis ją pakėlė, bet ne taip, kaip repetavome: jis prakišo ranką jai tarp kojų, pakėlė ir nunešė ten, kur tarėmės. Šį netikėtą judesį Marlonas sugalvojo jau filmuojant. Buvau nusprendęs filmuoti planą – epizodą, nes maniau, kad bus teisinga nufilmuoti visą sceną, nesinaudojant montažu. Epizodas tuo ir turėjo baigtis, bet taip neatsitiko. Sėdėjau ant operatoriaus vežimėlio ir matydamas visa tai jutau, kad filmavimo stabdyti nereikia. Iš tikrųjų, kamera važiuoja pirmyn, operatorius taip pat įdėmiai seka, kas vyksta. Viskas vyksta gana lėtai, kažkuriuo momentu tiesioginiame garso įraše girdėti mano balsas: „Kriskite ant grindų.“ Abu aktoriai nuslysta ant grindų ir tada aš prašau mechaniką pradėti stumti vežimėlį su kamera atgal. Visa tai gimė, kol mes filmavome. Iš pat pradžių scena turėjo būti daug trumpesnė. Pavyzdžiui, scenos pabaigoje Maria ritasi grindimis priešais kamerą, matome jos suplyšusias kojines, aplink kūną apsisukusį paltą. Pamenu, kad tą akimirką paprašiau Marios atsigulti embriono poza. Po šio kadro – žirklės ir epizodo užbaigimas montažu.
Pirmosios filmo montažo versijos peržiūra vyko studijoje „Fonoroma“, dalyvavo tik Kimas Arcalli (italų montuotojas ir scenaristas, – red. past.), prodiuseris Alberto Grimaldi ir aš. Pirmąkart matėme filmą dideliame ekrane ir, žinoma, truputį jaudinomės. Peržiūra baigėsi, užsidegė šviesa, mes su Kimu neramiai susižvalgėme. Staiga mus apėmė abejonės, pagalvojome: ar kas nors eis žiūrėti tokio niūraus filmo, kur pagrindinis herojus – nevilties apimtas žmogus, ką tik praradęs žmoną ir iškart pavirtęs sukriošusiu seniu? Man tada buvo trisdešimt vieni, ir Marlonas man atrodė siaubingai senas. Mes atsisukome į Grimaldi: jis patenkintas trynė rankas. Paskui priėjo prie manęs ir pasakė: „Pamatysi, nebus saldu, bet aš džiaugiuosi, kad platinsiu šį filmą.“
Iš tikrųjų būtent Grimaldi ir sukūrė „Paskutinio tango“ platinimo strategiją. Jis viską padarė pats, nes aš visiškai nesupratau, koks tai stiprus filmas, ir nenujaučiau, kas atsitiks paskui. Dar kartą pasikartosiu: aš nekaltas, ta prasme, kad visiškai nesuvokiau, kaip toli nuėjau su šiuo filmu.
Grimaldi nusprendė, kad būtų teisinga filmo fragmentus nusiųsti į Venecijoje rengtas kino dienas. Po trumpų epizodų peržiūros joje dalyvavę kolegos režisieriai priėjo prie manęs persimesti keliais žodžiais ir iš jų elgesio supratau, kad jiems tai padarė įspūdį. Tada aš, regis, pradėjau suvokti, kas vyksta. Supratau, kad išsipildė vienas iš mano aiškių įsivaizdavimų apie kiną: filmas ištrūko iš autoriaus rankų ir išsirengė į savarankišką kelią, ir jau niekas nebegalės pakeisti šio kelio krypties.
Oficiali „Paskutinio tango Paryžiuje“ premjera įvyko Niujorko kino festivalyje. Vykstant filmui mačiau, kaip daug žmonių stojosi ir paliko Linkolno centro salę, apiberdami įžeidimais filmą ir režisierių. Bet tie, kurie liko, žiūrėjo filmą nuoširdžiai jaudindamiesi ir pabaigoje sukėlė tikras ovacijas. Pripažinta amerikiečių kino kritikos guru Pauline Kael sužavėta išspausdino „The New Yorker“ ditirambų kupiną straipsnį ir, be visa ko, pareiškė, kad „Paskutinis tango“ kino istorijoje vaidina tokį pat vaidmenį, kokį Stravinskio „Šventasis pavasaris“ suvaidino muzikos istorijoje. Tai buvo labai svarbu, nes amerikiečių kritikai kartu gavo leidimą mėgti filmą nesijausdami nesmagiai. „Time Magazine“ ir „Newsweek“ išėjo su Marlonu Brando ir „Paskutiniu tango“ ant viršelio. Per tą laiką filmas pasirodė JAV ekranuose ir žmonės pagaliau galėjo jį pasižiūrėti. Tai buvo milžiniška sėkmė su tam tikromis rimtomis pasekmėmis. Draugai iš „Newsweek“, kurie labai palaikė filmą, po kelių dienų paskambino man ir pasakė: „Žinai, ką? Mes praradome daugiau nei pusę savo nuolatinių reklamos davėjų dėl straipsnio apie „Paskutinį tango“ ir iliustracijos, iškeltos į žurnalo viršelį. Ką darysim?“
Filmas į Amerikos ekranus buvo išleistas su nuoroda „X“, tai reiškė „griežtai draudžiamas vaikams iki 18“, maža to, po „Paskutinio tango“, „X“ pažymėtas filmas galėjo būti platinamas tik atsisakius reklamos spaudoje.
Italijoje buvo dar blogiau. Cenzūros komisija, susirinkusi įvertinti filmą, žiūrėjo jį Turizmo ir reginių ministerijos Ferratella gatvėje rūsiuose: ten labai nepatogios drėgnos salės, ir tai, žinoma, neprisidėjo prie cenzorių geranoriškumo. Tai buvo svarbus mano filmo likimo momentas. Savo protokole komisija pasiūlė „prodiuseriui ir režisieriui įnešti pataisymus ir iš esmės sutrumpinti filmo trukmę, išėmus pačias nepadoriausias detales iš scenos, kurioje rodoma pirmoji sueitis, atlikta herojų staiga, stovint ir su gyvulišku įkarščiu.“ Pamenu, mes su Cenzūros komisijos pirmininku priėjome prie montažinio stalo, kartu peržiūrėjome sceną, sukdami juostą pirmyn ir atgal, galų gale aš sugebėjau iškirpti tik aštuonias „nusikalstamos“ scenos sekundes. Jei to nebūčiau padaręs, filmas nebūtų gavęs leidimo platinti. Tai buvo pergalė, nors ir nelengva. Iš pradžių man atrodė, kad smarkiai pralaimėjau, tas aštuonias sekundes tarsi nupjoviau nuo savo kūno ir jau geriau būčiau iš tikrųjų susižalojęs. Bet Grimaldi mane įtikino, kad tos aštuonios sekundės, palyginti su likusiomis dviem filmo valandomis, nieko nereiškia. Jis pasirodė teisus.
Pirmasis teismo posėdis vyko Bolonijoje 1975 m. vasarį. Sėdėjau salėje, dalyvavau diskusijose ir kai valstybės kaltintojas savo karštoje kalboje pradėjo minėti kai kuriuos filmo momentus, aš, kino režisierius, pratęs įdėmiai stebėti žmones, staiga nustebau: jo žodžiai ir tonas man pasirodė nesveiki, lyg apsunkinti nuodėmės jausmu, būdingu ne tiems, kurie smerkia nuodėmę, o tiems, kurie ją daro.
Pirmosios instancijos teismas Bolonijoje išteisino filmą, tokiu būdu jį leido rodyti kino teatruose nuo vasario iki apeliacinio teismo datos. Visus tuos mėnesius nuo 1975 m. vasario iki birželio važinėjau į filmo premjeras Paryžiuje, Londone, Niujorke ir kiekvienąkart jos baigdavosi triumfu. Tad į apeliacinį teismą atvykau visiškai ramus, gavęs padidintą tarptautinio pripažinimo dozę. Kai teismo pirmininkas pradėjo skaityti nuosprendį, iš pradžių nesupratau, kas vyksta, nes nuosprendžių kalba visada paini. Tačiau man atrodė, kad viskas klostosi gerai, nors ir mačiau, kad Grimaldi ir mūsų gynėjų veidai apniuko. Ir staiga supratau: prodiuseris Alberto Grimaldi, režisierius Bernardo Bertolucci, aktoriai Marlonas Brando ir Maria Schneider nuteisti dviem mėnesiams kalėjimo lygtinai. Tokio posūkio niekaip nesitikėjau. Net negalėjau pagalvoti, kad kas nors bus prieš tokio didelio tarptautinio pripažinimo sulaukusį ir visame pasaulyje svarbiu laikomą filmą ir jokiu būdu ne pornografinį kūrinį. Tačiau aš klydau. Tad kas tapo apsaugine reakcija? Tas nuosprendis, tie du mėnesiai lygtinai leido man patirti su niekuo nepalyginamą kankinio ekstazę.
Persikelkime į 1976 metus. Salėje suvedinėju „XX amžiaus“ garsą, visiškai pamiršęs apie „Paskutinį tango“, bet būtent tomis dienomis renkasi trečiosios, paskutinės instancijos Kasacinis teismas. Visam laikui įsiminiau momentą, kai Grimaldi paskambino man į darbą ir pranešė naujieną: „Mes pralaimėjome.“ Kasacinis teismas patvirtino apeliacinio teismo nuosprendį. Tai reiškė, kad filmo kaip ir anksčiau neleidžiama rodyti, o jo negatyvą reikia sunaikinti. Kilo didžiulis skandalas, laikraščiai bematant pavadino negatyvo sunaikinimą „Paskutinio tango“ autodafė“.
Bet aš žinojau, kad negatyvas kontrabanda buvo išvežtas į Prancūziją, tad, laimė, kalbėta apie simbolišką veiksmą, nors patį faktą reikėjo vertinti rimtai. Net galvojau viešai sudeginti filmo kopiją Campo de’Fiori aikštėje, Giordano Bruno paminklo papėdėje.
Būta ir kitokių pasekmių. Prieš 1976 m. rinkimus negavau balsavimo dokumentų. Iš pradžių neatkreipiau į tai dėmesio, nusprendžiau, kad įvyko nesusipratimas, ką nors supainiojo paštas. Nuėjau į rinkimų apygardą norėdamas pats atsiimti dokumentus. Visai kaip Zampos (Luigi Zampa – italų režisierius ir scenaristas, 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais tapęs svarbiausiu italų kino satyriku, – red. past.) 6-ojo dešimtmečio filme prie manęs priėjo tarnautojas juodu blizgančiu lietpalčiu, su milžiniška knyga, ir pradėjo joje knistis. Radęs mano pavardę, jis nustebęs pasakė: „Žinoma, pone Bertolucci, jūs negavote rinkimų dokumentų, nes neturite teisės balsuoti.“ Kaip tai suprasti – neturiu teisės balsuoti? Ir jis man paaiškino, kad po nuosprendžio už „Paskutinį tango Paryžiuje“ netekau visų pilietinių teisių, tarp jų ir rinkimų. Tą minutę pirmąkart pasijutau pažemintas ir nuskriaustas. Beveik užgijusi žaizda vėl atsivėrė.
1982 m. grupė didvyriškų kino mėgėjų ir žinovų, tie patys, kurie dalyvavo Maksencijaus bazilikoje organizuojant „Romos vasaros“ festivalį, o paskui susijungė į nuostabaus pavadinimo kooperatyvą „Neįmanoma misija“, organizavo renginį „Kino vagys“. Kas vakarą vienas iš pakviestų režisierių turėjo galimybę atgailauti dėl savo „vagysčių“, nes kiekvienas režisierius per savo karjerą jų įvykdė ne vieną ir ne dvi: pasisavino idėją, iš ko nors nusižiūrėjo kameros judesį, epizodą. Ir kiekvienas pakviestas režisierius turėjo galimybę parodyti savo filmą. Buvau tarp renginio svečių ir man kilo mintis: „O kodėl neparodžius „Paskutinio tango Paryžiuje“? Nors man mintis atrodė absurdiška, organizatoriams ji patiko ir jie iškart ėmėsi ją įgyvendinti. Kai kas man pašnibždėjo, kad yra paslėpta filmo kopija. Taip ir atsitiko. Prisimenu, kad dalyvavau šiame vakare su džiaugsmu ir prieš filmo rodymą trumpai pakalbėjau.
Tai taip pat neapsiėjo be pasekmių. Įsikišo kažkoks teisėjas, kuris pradėjo tyrimą, norėdamas išsiaiškinti, ar aš esu atsakingas už tai, kas įvyko. Kitaip tariant, ar aš daviau filmo kopiją. Bet tyrimas parodė, kad filmas pateko pas organizatorius padedant vokiečių režisieriui Raineriui Werneriui Fassbinderiui. Žinoma, tai buvo netiesa, bet aš manau, kad vaikinai iš „Neįmanomos misijos“ pasielgė teisingai, pasinaudoję neseniai mirusio didžio režisieriaus vardu, kad inscenizuotų filmo vagystę.
Praėjus keleriems metams po šių įvykių, bylą tyręs prokuroras Marini nusprendė vėl pasižiūrėti „Paskutinį tango Paryžiuje“, kad turėtų supratimą apie nusikaltimo mastą. Ir tada prokuroras, pademonstravęs nepaprastai plačias pažiūras, nusprendė, kad nusikaltimo turinio nėra. Tai, ką 1973-iaisiais buvo galima laikyti visuomenės moralės įžeidimu, 1986 m. tuo jau nebuvo laikoma. Teisminis tyrimas pagaliau baigėsi.
