Paskutinę gegužės savaitę vyko 54-asis Krokuvos kino festivalis (labiausiai orientuojamas į dokumentiką, bet yra ir trumpo metražo, lenkų filmų konkursinės programos), paliekantis gaivaus, kamerinio renginio įspūdį. Filmai sukosi keliose kukliose, miniatiūrinėse senamiesčio kino salytėse, įrengtose įvairiausiose erdvėse: meno centre, prabangiuose senoviniuose rūmuose prie turgaus aikštės, čempionų taurių spintomis pasipuošusiame, 8-ojo dešimtmečio filmus primenančiame sporto klube ar tiesiog gyvenamojo namo antrame aukšte. Žinant, kad ten filmai rodomi ne tik per festivalį, kyla pavydas (kaip ir suvokus, kad kas penkta parduotuvė – knygynas), ir džiaugsmas – iki cinema friendly miesto vos kelios valandos kelio. Nebuvo čia ir didiesiems kino festivaliams būdingo varginančio maratono jausmo. Kūnas, prisimenantis, kad tokiomis progomis turėtų būti keliamasi 6 valandą ryto ir į filmus, dar sapnuojant, skuodžiama kaip į pamokas, iš pradžių muistėsi: „Ne miesto peizažų žiūrėti čia atvažiuota, kodėl pirmi seansai tik po pietų?“, tačiau labai greit įvertino tokį grafiką – matyt, krokuviečiai pernelyg kultūringi, kad drastiškai verstų vartoti tik kiną ir nepaliktų laiko įkišti nosies į vieną kitą bažnyčią, pamatyti nuo 2004 m. po pasaulį keliaujančios Stanley Kubrickui skirtos parodos ar tiesiog ramiai, nesigraužiant, kad šiuo metu nežiūrimas filmas, užkąsti kokioje nors studentiškoje valgykloje linksmu pavadinimu (pvz., „Niebo v gębie“, t.y. „Dangus žabtuose“).
Baiminantis, kad komplimentų kiekis tekste jau viršytas ir pagyromis šioje pastraipoje nebus tikima, festivalio organizatorius tikriausiai derėtų kritikuoti tinkamai nepasiruošus tarptautinei auditorijai (vis dėlto renginys pristatomas kaip vienas labiausiai vertinamų pasaulyje) – daugumai lenkiškų filmų pristigo angliškų subtitrų. Abejonių sukėlė ir seansai, kuriuose rodoma po du filmus (tokių buvo daug, nes dokumentiniai filmai retai ilgesni nei valanda). Šitoks komponavimas pasiteisino tik tada, kai pirmasis filmas prastokas – tada jį prasnaudi ir tikiesi atsigriebti antruoju (bet tokių buvo mažai ir akivaizdu, kad šitoks „rinkinio“ principas nėra siekiamybė). Bet jei pirmasis geras, norisi iškart eiti laukan, gryno oro, kuris padėtų geriau „įsisavinti“ ką tik susiurbtą medžiagą. Neskaniu gudravimu galima pavadinti ir akreditacijų galiojimo laiką – paskutinę festivalio dieną rodomi filmai laimėtojai, tačiau į juos akreditacijų kortelėmis (kurios, žinoma, mokamos) mosuodamasis jau nebepatenki, bilietus reikia pirkti.
Tačiau išgirdusi, kad absoliučiu festivalio laimėtoju (apdovanotas „Auksiniu ragu“ kaip geriausias dokumentinis filmas ir prizais už geriausią režisūrą bei operatoriaus darbą) tapo „Domino efektas“ („The Domino effect“, rež. Elwira Niewera, Piotr Rosołowski, Lenkija, Vokietija), išsprūdo juokingas „Valio!“. Tai subtilus, daugiabriaunis filmas, prasidedantis komišku rusės (operos dainininkės) ir abchazo (sporto ministro, rengiančio pasaulinį domino čempionatą) meilės vaizdavimu – ji poetiškai, beveik ekstatiškai pasakoja, kaip įsimylėjusi ir atvykusi į Abchaziją jautė, kad kvėpuoja ne deguonimi, o laime. O jis nerūpestingai nešioja ją po parką, vėliau pamaiviškai filosofiškai primerkęs akį galvoja vardus būsimam vaikui. Ji norėtų, kad vardas būtų prancūziškas, o jis – kad abchaziškas. Abu gražūs, žavūs, kultūringi. Sunku su tokiais personažais nesitapatinti. Ir, kai netrukus imi už juos sirgti, filmas veda toliau – parodo, kokioje skylėje, lyg sudegusiame teatre, kur periodiškai dingsta elektra, moteris dirba, moko dainuoti vaikus. Jos optimizmas: „Vaikučiai, ši šalis dar labai jauna, vystosi, todėl kartais dingsta elektra ir tokiais atvejais tiesiog reikia kantriai pralaukti“ – kelia nuostabą, atrodo bukas. Bet vėlesniuose epizoduose paaiškėja, kad jai sunku, ji jaučia socialinę atskirtį, negali realizuotis profesinėje srityje, kenčia. Flirtą keičia karšti pareiškimai ir rimti, reikšmingi poros pokalbiai apie judviejų kultūrų skirtumus ir nuoširdų tapatinimąsi su saviškiais. Akivaizdus ir aiškus tampa jų nesusišnekėjimas. Ima skleistis ir vyro charakteris, pažiūros į gyvenimą, karinė patirtis, neviltis dėl savo tautos ateities. Pamažu rutuliojamos (krentančių domino lentelių principu) dramos akivaizdoje rengiamas pasaulinis domino čempionatas atrodo kaip simbolinis šiaudas, kurio šaliai ir asmenybei sudėtingose situacijose privalu griebtis, nes daugiau čia nieko nėra. Komiškais, absurdiškais kadrais filmas kaišomas iki pabaigos, tačiau jie, buvę masalu žiūrovui sugundyti, vėliau padeda ištverti netikėtu svoriu užgriuvusį tragizmą.
Sujaudino ir „Sidabrinį ragą“ (už geriausią vidutinės trukmės dokumentinio filmo režisūrą) pelnęs Dano Wassermano „Ar tiki meile?“ („Do you believe in love?“, Izraelis). Tai neįgalios moters Todos, padedančios žmonėms susirasti poras, portretas. Apie santykius ir partnerio paieškas ji kalba tiesmukai, net grubiai. Šiuolaikinėje vienišių, dostojevskiškų „žmonių iš pogrindžio“ visuomenėje apie tokius dalykus vis dažniau prabylama tik intymioje aplinkoje, t. y. neperžengiant gero tono, psichologo kabineto ar net apskritai kalbos slenksčio – liekama kažkur neartikuliuoto, infantilaus vidinio monologo stadijoje. Todėl Todos racionalumas ir noras padėti kitiems intriguoja. Menkas dėmesys filmo estetikai iš pradžių nuvilia, tačiau neerzina ir netrukdo. Vėliau net ima atrodyti, kad vos subtilesnis, gražesnis kadras rizikuotų sukelti žiūrovo gailestį paralyžiuotai moteriai, o to akivaizdžiai atsisakoma – dėmesys kreipiamas į stipriąją Todos pusę: jos kalbą ir skvarbų, rūstoką žvilgsnį. Filmo pabaigoje moteris su vyru mini keturiasdešimt kelintąją vestuvių sukaktį, žiūri archyvinius kadrus, kuriuose pamatome jauną, nuostabaus grožio, trapią ir švelnią moterį, dar nenujaučiančią savo ligos. Ši keturiasdešimties metų trukmės elipsė – nuostabus būdas parodyti dvi visiškai skirtingas to paties žmogaus puses, tarp kurių, atrodo, nėra nieko bendro, bet vis dėlto iš vieno taško į kitą kažkaip buvo nueita.
Apie režisieriaus Talalo Derkio, jau trejus metus stebinčio Sirijos pilietinį karą ir keleto aktyviausių dalyvių gyvenimus, filmą „Sugrįžimas į Homsą“ („Return to Homs“), apdovanotą už geriausią pilno metražo dokumentinio filmo režisūrą (taip pat jis pelnė Sandanso, San Fransisko festivalių prizus), kalbėti sunkiausia. Į tokius filmus, atrodo, einama jaučiant atsakomybę ir būtinybę žinoti, kas vyksta pasaulyje, suvokiant, kad progos praleisti neįmanoma, to nepamatysi per jokias žinias, ir naiviai įsivaizduojant, kad pamatęs tokią dokumentiką ką nors daugiau suprasi, tapsi subtilesniu žmogumi, mažesne rakštimi pasauliui... Bet išeini su skausmu ir bejėgystės jausmu, nes ką tik pasyviai žiūrėjai, kaip pamažu gęsta aistringų, gyvenimu tikinčių žmonių širdys, žūsta jų artimieji, įsisenėja nuovargis, dainos tyla, šūviai tęsiasi. Išėjus iš kino teatro taip ir nepavyksta iki galo suvokti, kad tų vaikinų galbūt jau nėra, bet yra griuvėsiai ir karas tęsiasi, nes tavo pasaulyje karai – tik vidiniai arba vaidybiniai.
Šiek tiek stebino pozityvių filmų apie didvyrius, stiprias asmenybes gausa – nacionalinio konkurso programą laimėjo Jano P. Matuszyńskio „Meilės gelmės“ („Deep Love“) apie po insulto pusiau paralyžiuotą vyrą, kurio neblėstantis noras nardyti veda draugę iš proto ir ilgainiui ima varginti žiūrovą. Kad žmogus buvo išties ypatingas ir puikiai visiems pažįstamas, paaiškėjo iš poros minučių archyvinio interviu (pasirodo, metus dirbo ir Krokuvos festivalio direktoriumi), tačiau to atmintyje neturint kūrinys nesuskamba.
Vienintelis seansas, į kurį publika veržėsi jėga ir džiaugsmingai nusėdo laiptus, buvo komiška istorija apie dvi geriausias drauges, devyniasdešimtmetes aktyvistes, elektriniais vežimėliais riedančias po Ameriką ir mėginančias išsiaiškinti, ar ekonominis augimas gali tęstis amžinai, ar to mums tikrai reikia, – „Dvi nirštančios močiutės“ („Two raging grannies“, rež. Havard Bustnes, Norvegija, Italija). Todėl nustebino, kad žiūrovų prizą už filmą „Kartą mano motina“ („Once my mother“) laimėjo australė Sophia Turkiewicz. Politologiją studijavusi režisierė bando parodyti istorijos išbandymuose atsidūrusio žmogaus dramą – perteikti į Sibirą ištremtos savo motinos lenkės patirtį ir sudėtingus judviejų santykius. Tačiau filmas stilistiškai perkrautas: istorinės datos, žemėlapiai, archyviniai kadrai ir suvaidinti epizodai, dramatiška muzika ir meilus, netylantis dukters balsas. Norėta pasakyti daug, tačiau iš esmės nepasakyta nieko. Žiūrovų prizas tikriausiai išreiškia žiūrovų įsivaizdavimą, kas yra geras dokumentinis filmas. Jei taip, Lenkijos ir Lietuvos žiūrovai šiuo požiūriu skirtųsi mažai – šių metų „Kino pavasaryje“ lankomiausiu lietuvišku filmu tapo panašus (stilistiškai beveik identiškas) JAV lietuvio Vinco Sruoginio ir švedo Johno Ohmano „Nematomas frontas“ apie lietuvių partizanų kovas. Vis dėlto norėtųsi tikėtis, kad mąstyti neskatinanti ir estetine prasme bevertė dokumentika žiūrovams galų gale atsibos. Turi atsibosti. Galėtų atsibosti per vasarą. Kaip tik prieš Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, į kurį tikriausiai atkeliaus ir vienas kitas geras filmas iš Krokuvos.
