Atsiimdamas „Oskarą“ už vaidmenį filme „Dalaso klubas“, Matthew McConaughey savo kalbą pradėjo žodžiais: „Pirmiausia dėkoju Dievui, nes jį garbinu. Jis suteikė man malonę – galimybes, kurios ne mano ir ne kitų, bet tik jo nuopelnas.“ Ceremonijos dalyviai liko nustebinti, bet ne todėl, kad išgarsėjęs vaidmenimis kvailose romantiškose komedijose aktorius staiga pelnė „Oskarą“. Niekam nekilo abejonių, kad sergančio AIDS herojaus vaidmuo, dėl kurio aktorius neatpažįstamai pasikeitė fiziškai, bus įvertintas „Oskaru“, nes visiškai atitinka Akademijos narių skonį. Nustebino tai, kad aktorius dėkojo ne režisieriui ir ne prodiuseriui, o būtent Dievui. Žinoma, jis dėkojo šeimai ir sau, bet tai jau nieko nestebino. Amerikiečių žiniasklaida netrukus pateikė duomenis, kad per paskutinius 30 metų „Oskarų“ ceremonijoje Dievas buvo prisimintas tik 14 kartų.
Bet gali būti, kad ateinančiais metais teikiant „Oskarus “ Dievas bus prisimenamas dažniau, nes Holivudas masiškai ėmėsi Biblijos. Ar tai reiškia, kad hedonistų ir bedievių centru dešiniosios ir puritoniškos Amerikos akyse jau seniai tapęs Holivudas atsivertė? Matyt, ne. Greičiausiai jis atsiveria naujai rinkai.
Šiemet JAV kino teatruose bus parodyta net 16 naujų Biblijos motyvais paremtų arba su krikščionybe susijusių filmų. Krikščionybės žygį kino ekranuose vasarį pradėjo „Dievo sūnus“ („Son of God“, rež. Christopher Spencer, 2014) – gražuolio Jėzaus gyvenimo, stebuklų ir mirties istorija puritoniškose JAV valstijose sulaukė milžiniško pasisekimo.
Šį penktadienį ir pas mus pradedamas rodyti Darreno Aronofsky „Nojaus laivas“ („Noah“, 2014), kur biblinį patriarchą vaidina Russellas Crowe. Metų pabaigoje planuojamas Ridley Scotto „Išėjimas“ („Exodus“), kuriame Mozę vaidinantis Christianas Bale’as ves žydus į Pažadėtąją žemę.
Jau baigiamą Vico Armstrongo filmą „Edemo formulė“ („Left Behind“, 2014) taip pat įkvėpė Biblija, tačiau šio filmo veiksmas rodo Apokalipsės įžangą, kai nusipelniusieji malonės eina tiesiai į dangų. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Nicolas Cage’as, kurio herojus šįkart kels į kovą su antikristu Amerikos krikščionis. Beje, antikristas filme vadovauja Jungtinėms Tautoms. Šis filmas – prieš dešimt metų sukurto Vico Sarino filmo perdirbinys. Originalas sulaukė krikščionių fundamentalistų susižavėjimo ir prastų recenzijų, kuriose galėjai perskaityti, kad filmas toks blogas, kad net gražus.
Atvirai krikščioniškos ištarmės filmai Holivude nėra naujiena. Nuo 3-iojo dešimtmečio didžiajame ekrane karaliavo didžiuliai reginiai, tokie kaip Cecile’o B. DeMille’o „Dešimt Dievo įsakymų“ (1923) ir paties režisieriaus 1956-aisiais kurtas perdirbinys, ar Fredo Niblo „Benas Huras“ (1925). Šie filmai žavėjo įspūdingomis lenktynėmis ar įvairiais specialiaisiais efektais, pavyzdžiui, prasiskyrusiomis Raudonosios jūros bangomis, egzotiškomis pagonių orgijomis, spalvotais nebyliojo kino intarpais. Tačiau po 7-ojo dešimtmečio papročių revoliucijos ir ypač kai liovėsi galioti Hayso kodeksas, apibrėžęs, ką filmuose galima rodyti, krikščionys vis labiau buvo linkę manyti, kad kino teatruose nebeliko filmų, tinkančių visai šeimai. Pasak jų, daugumoje Holivudo filmų yra krikščionims nepriimtinų motyvų. Egzistuoja net specialūs tinklalapiai, kurių recenzentai užsirašinėja kiekvieną keiksmažodį, nuskambėjusį filme, kiekvieną šūvį, nuogos krūtinės kraštelį ar filmo herojaus išgertą alkoholio stiklą, o paskui rašo rekomendacijas savo skaitytojams. Paprastai jos neigiamos.
Savo rekomendacijas nuolat skelbia ir Vatikanas. Reikia pasakyti, kad jo ekspertų skonis labiau išlavintas ir, tarkime, 1995 m. kino šimtmečio proga paskelbtame 45 filmų sąraše – beveik vieni šedevrai. Sąrašas padalytas į tris kategorijas – ypatingos religinės, moralinės ir meninės vertės filmus. Vatikanas rekomenduoja Carlo Teodoro Dreyerio, Andrejaus Tarkovskio, Roberto Rossellini, Ingmaro Bergmano, Steveno Spielbergo, Krzysztofo Kieślowskio, Stanley Kubricko, Federico Fellini, kitų kino klasikų filmus ir net Piero Paolo Pasolini „Šv. Mato evangeliją“ ar Wilhelmo F. Murnau „Nosferatu“. Šis sąrašas, ko gero, gali sukelti ortodoksams siaubą. Bet jie panašių filmų tikrai nežiūri.
Tačiau kino gamybos demokratizacija (skaitmenine kamera filmuoti pigiau) leido nepriklausomoms studijoms užpildyti nišą. Geriausias pavyzdys – „Sherwood Pictures“. 2003 m. baptistų pastorius iš Džordžijos valstijos Alexas Kendrickas surinko 20 tūkstančių dolerių ir meninių ambicijų parapijiečius, kad sukurtų filmą „Flywheel“ apie nedorą automobilių pardavėją, kuris atsivertė į tikėjimą. Filmo DVD parduoti taip sėkmingai, kad pastorius nutarė įkurti studiją ir toliau gaminti filmus. Jie pasakoja paprastas istorijas apie tikėjimo Dievu naudą, filmuose nėra sekso, nuogybių, negražių žodžių, prievartos, nevedybinių ryšių, abortų, gėjų, ///antikoncepcijos, bet yra tvirtas ir aiškus moralas. Pasirodo, JAV jie turi savo ištikimus žiūrovus. Banalus scenarijus, prasta vaidyba ar nevykę specialieji efektai šiems žiūrovams visai netrukdo, nes filmai portretuoja jų pasaulį, problemas ir vertybes, o su personažais galima iškart susitapatinti.
Finansinė panašių filmų sėkmė privertė ir Holivudo galinguosius atkreipti dėmesį į naują rinkos segmentą. Atsakymas buvo didelio biudžeto „Narnijos kronikos“ arba filmai, kurie turi krikščioniškų motyvų ir vengia tokių sprendimų, kurie galėtų įžeisti konservatyvių pažiūrų žiūrovus, tačiau nenutolsta nuo pagrindinės Holivudo krypties. Nors ir sukurti profesionaliose studijose, šie filmai nelabai skiriasi nuo pastoriaus Kendricko gaminių – yra sentimentalūs ir labai paprasti.
Didžiausios sėkmės – per 754 milijonų dolerių, nepaisant filme skambančios aramėjų kalbos, tiesiog pornografiškai rodomos prievartos ar autoriaus kaltinimų antisemitizmu, – sulaukė prieš dešimt metų ekranuose prieš Velykas pasirodžiusi Melo Gibsono „Kristaus kančia“.
Šiųmetinius „Nojaus laivą“ ir „Išėjimą“ taip pat sukūrė režisieriai, kurių pažiūroms toli iki krikščioniškos ortodoksijos, o meistriškumu niekas neabejoja. „Nojaus laivas“ iš pradžių sulaukė tikinčiųjų priekaištų, bet po peržiūros popiežiui Pranciškui, regis, jų nebeliko. Tačiau „Išėjimo“ autorius Ridley Scottas atvirai sako, kad „religija yra viso blogio šaltinis“.
