Kitą savaitę Lietuvos ekranuose pasirodys naujausias amerikiečių režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („The Grand Budapest Hotel“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, 2014), kuris šiemet atidarė Tarptautinį Berlyno kino festivalį ir buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas išsiskiria iš daugumos šiuolaikinių kūrėjų tuo, kad filmuose sugeba sukurti unikalų, tik jam būdingą pasaulį.
„Viešbučio „Grand Budapest“ veiksmas perkelia į išgalvotą Europos šalį Zubrovką didžiųjų permainų išvakarėse. Filmo herojus, garsus rašytojas, prisimena savo susitikimą su didelio Europos viešbučio savininku Nuliu Mustafa. Prieš pusę amžiaus Nulis jame pradėjo dirbti pasiuntinuku – administratoriaus pono Gustavo mokiniu. Gustavas greit pajuto palankumą karo pabėgėliui Nuliui. Ponas Gustavas mokėjo jautriai aptarnauti pagyvenusias viešbučio viešnias, tad viena jų neatsitiktinai būtent jam paliko brangų Renesanso laikų paveikslą. Bet paaiškėjo, kad gausūs velionės giminaičiai taip pat nori paveikslo... Vaidmenis filme sukūrė Ralphas Fiennesas, Tony Revolory, Saoirse Ronan, Tilda Swinton, Jude’as Law, Tomas Wilkinsonas, Adrienas Brody, Willemas Dafoe, Edwardas Nortonas, Lea Seydoux, Harvey Keitelis, Mathieu Amalricas, Bilas Murrey’us, Jasonas Schwartzmanas, Owenas Wilsonas, Jeffas Goldblumas. Skamba kaip pokštas, bet tai ne vienintelė priežastis pasižiūrėti filmą. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto prancūzų kino žurnale „Premiere“ fragmentus.
„Viešbutis „Grand Budapest“ labai novatoriškas, bet kartu jame gausu ankstesnių Jūsų filmų elementų – traukinių, viešbučių, animacinių kadrų. Toks įspūdis, kad nesugebate pabėgti nuo praeities...
Filmuodamas apie nieką panašaus negalvoju, be to, puikiai suvokiu, kad pirmosios mano būsimo filmo idėjos išsirutulios būtent iš „Viešbučio „Grand Budapest“. Manau, kad kiekvienas mano projektas susijęs su kitais, ankstesniais. Aš tik seku paskui savo minties siūlą. Jei pabandyčiau pasipriešinti šiam impulsui, baigtųsi tuo, kad visiškai išsisemčiau.
Ką „Mėnesienos karalystė“ davė filmui „Viešbutis „Grand Budapest“?
Mažų mažiausiai du dalykus. „Mėnesienos karalystėje“ pasakotojas kalba tiesiai į kamerą, kad apibūdintų situaciją ir anonsuotų tai, kas dar bus. Tas pats vyksta ir filme „Viešbutis „Grand Budapest“, išskyrus tai, kad šį personažą įkvėpė Stefanas Zweigas. Nuo „Fantastiško pono Fokso“ pradėjau integruoti į pasirengimo periodą animacines technikas. Štai todėl mes turime ne tik paskutinių dviejų filmų story-board, bet animuotas jų story-board versijas su balsais, garso efektais ir muzika. Tai gana nauja.
Sakote, kad Stefanas Zweigas įkvėpė „Viešbutį „Grand Budapest“. Kas Jus patraukė rašytojo knygose?
Manau, kad jo knygų kontekstas, tas Europos istorijos laikotarpis, kurį mes įvardijome filme kaip 1932 metus. Zweigo atmintis buvo ypatinga, ji puikiai atsiskleidė „Kelionėje į praeitį“ (originalus pav. „Reise in die Vergangenheit“, – red. past.), kur nuostabiai atgyja Viena prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis aprašo knygoje Europos visuomenę, kultūrą ir kaip visa tai pakeitė karas. Pirmiausia norėjau parodyti personažą, susijusį su šiuo Europos laikotarpiu, prieš įsigalint fašizmui ir komunizmui. Iš tikrųjų aš pasiskolinau iš Zweigo ir filmo struktūrą, kuri remiasi tuo, kad personažo istorija pasakojama pasitelkus kitą protagonistą. Paprastai kiekvieno Zweigo kūrinio tokia pat forma. Mūsų pasakotojas, kurį sėkmingai suvaidino Tomas Wilkinsonas ir Jude’as Law, truputį panašus į rašytoją.
Stefanas Zweigas savo noru pasirinko tremtį, jis daug keliavo. Ar labai su juo susitapatinate?
Iš pradžių turėčiau pasakyti, kad jau dešimt metų neskaičiau jokios jo knygos. Zweigo knygų nespausdina Amerikoje ir nepažįstu nieko, kas domėtųsi jo kūryba. Aš rašytoją atradau per „Širdies nerimą“ – tai didis jo romanas. Nežinau, ar gyvenime turiu su juo sąlyčio taškų, bet dievinu jo manierą visiškai panardinti skaitytoją į pasakojamą istoriją. Bandau tą patį pakartoti savo filmuose. Kai skaičiau šį romaną, dažnai vaikštinėdavau Liuksemburgo sode, ten atradau statulą, apie kurią nieko nežinojau. Ji atsidūrė „Viešbutyje „Grand Budapest“.
Ar galėtumėt pasakyti, kas Jus sieja su Europa ir Paryžiumi?
Gyvenu Niujorke, bet nuolat lankausi Paryžiuje, nes čia turiu butą. Man čia patinka, nes visiškai nepanašu į Teksasą, kur užaugau. Pas jus viskas primena nuotykį, užtenka tik išeiti kur nors papusryčiauti. Prieš įsikurdamas Paryžiuje, miestą pažinojau tik iš filmų, pirmiausia Marcelio Carne ir Naujosios bangos. Man Paryžius tokia pat kino dekoracija, kaip Monumentų slėnis (Monument Valley) jums. Be to, daug metų norėjau filmuoti Europoje.
Sprendžiant iš daugybės epizodų, nufilmuotų paviljonuose, apie Jus sakoma, kad mėgstate dirbtinumą...
Klystate, mes labai mažai filmavome paviljonuose, Babelsbergo studijoje buvo pastatytos tik kelios sumažintos dekoracijos. „Viešbutis „Grand Budapest“ nufilmuotas Giorlice, Aukštutinėje Saksonijoje. Dauguma dekoracijų iš tikrųjų buvo statomos ten. Pavyzdžiui, viešbučio holas, atriumas su laiptais yra didžiulio Giorlico banko dalis, kurio viduje mes statėme dekoracijas, juolab kad banko interjeras primena viešbutį. Mes išnaudojome ten beveik viską, pritaikydami erdves, derindami dekoracijas su iš tikrųjų egzistuojančiais interjerais. Pavyzdžiui, baseinas, vonios yra tikri.
Tai iš tikrųjų puikiai funkcionuoja, nes nelieka skirtumo tarp to, kas tikra, ir to, kas pagaminta specialiai filmui. Bet grįžtant į praeitį – ar labai skiriasi tai, ką įsivaizdavote rašydamas scenarijų, ir rezultatas?
Kai rašiau scenarijų, įsivaizdavau, kad filmuosiu tik natūraliose dekoracijose, bet prasidėjus filmavimui atsirado naujų idėjų. Pavyzdžiui, mes ilgai ieškojome viešbučio. Kuo ilgiau aš jį įsivaizdavau ir kuo daugiau vaizdų kaupėsi mano galvoje, tuo labiau norėjau, kad viskas būtų būtent taip, kaip įsivaizdavau, panaudojant dekoracijas ir sumažintus modelius. Pavyzdžiui, mus taip pat įkvėpė Casparo Davido Friedricho paveikslai.
Jei jau prakalbome apie paveikslus, iš kur atsirado tas portretas, kurio taip trokšta visi filmo personažai?
Jį nutapė anglų dailininkas Michaelas Tayloras, kurį mes suradome „Royal Society of Portrait Painters“ tinklalapyje. Jame – per penkiasdešimties anglų portretistų darbai. Dauguma jų kabo Nacionalinėje portretų galerijoje – Londono muziejuje, kuris man visada patiko. Mes paprašėme Tayloro sukurti portretą specialiai filmui, modelį išsirinkome patys ir jį specialiai aprengėme. Nuo tada, kai scenarijus buvo baigtas, turėjau du prioritetus: paskatinti atsakingus už aktorių atranką kuo greičiau surasti, kas suvaidins pasiuntinuką Nulį, o paskui pradėti kurti šį portretą, kuriuo likau patenkintas. Iš savo patirties žinojau, kad šis darbas užima daug laiko, todėl paprašėme dailininko jį pradėti maždaug aštuoni mėnesiai prieš filmavimo pradžią.
Administratorių vaidinantis Ralphas Fiennesas pakeičia paveikslą Egono Schiele’s kūriniu. Ironiška, kad pastarajam nesuteikiate jokios vertės...
Esmė ta, kad didžioji dalis viso to, kas yra filmo pilyje, laikui bėgant įgyja vis didesnę vertę, tačiau filmo veiksmo momentu šių paveikslų autoriai dar nėra žinomi. Šiai scenai norėjome sukurti nuosavą Schiele.
Ar tikrai administratorių turėjo vaidinti Johnny Deppas?
Tai tik gandai. Iš pat pradžių vaidmuo buvo rašomas specialiai Ralphui. Negalėčiau įsivaizduoti nieko kito. Šis personažas labai didelis plepys, jis sako ilgas kalbas. Tai suvaidinti sugeba mažai aktorių. Visada žinojau, kad poną Gustavą turi vaidinti anglas. Jau anksčiau pažinojau Ralphą ir seniai norėjau su juo padirbėti.
Didžiuma filmo energijos kyla iš teksto. Kaip Jūs rašote? Ar sunku rasti gerą ritmą?
Nežinau, bet man svarbiausia iš anksto apibrėžti personažo kalbėjimo būdą ir jo kalbos ypatybes. Šiuo konkrečiu atveju mane įkvėpė vienas pažįstamas. Nuo tos akimirkos nekilo jokių sunkumų rašant dialogus. Taip pat ir su eilėraščiais, kuriuos deklamuoja ponas Gustavas – filme yra net penki poezijos fragmentai.
Grįžtant prie vizualinių aspektų, didžiosios filmo dalies ekranas yra carré formato. Pasirinkote jį, kad liktumėt ištikimas epochai?
Iš dalies, bet ir todėl, kad norėjau filmuoti būtent šiuo formatu, jis man labai patinka. Manau, toks kadras – pats natūraliausias kinas. Jis taip pat labai tinka aktoriams filmuoti. Filmuojant operatoriaus grupei buvo labai patogu, ji pageidavo taip filmuoti kuo dažniau. Buvau bandęs savo pirmąjį pilnametražį filmą kurti 4:3 formatu, bet nesėkmingai, nes kino teatrų technika tada nebebuvo jam pritaikyta. Dabar, kai viskas skaitmeninama, filmus galima rodyti kokiu tik nori formatu.
