„Skalvijos“ kino centre gruodžio 5 d. 19 val. bus parodytas dviejų jaunų Azerbaidžano režisierių Ru Hasanovo ir Elvino Adigozelio filmas„Chameleonas“(„Buqälämun“, Azerbaidžanas, Prancūzija, Rusija, 2013). Filmas šiemet buvo rodytas Lokarno kino festivalyje. Jį pristatys vienas iš „Chameleono“ autorių – režisierius Ru Hasanovas.
Filmas nukelia į atokų Azerbaidžano kaimelį, į kurį po kelerių svetur praleistų metų grįžta jaunas vaikinas Nidžatas. Jis turi finansinių bėdų ir tikisi jas išspręsti pardavęs tėvų namą. Senas šeimos draugas sutinka padėti jaunuoliui. Veiksmo laikas – 3 dienos, per kurias filmo herojams teks spręsti moralinius ir etinius klausimus, su kuriais jie nėra susidūrę anksčiau.
„Chameleonas“ leidžia žvilgtelti į atokaus Azerbaidžano kaimelio kasdienybę iš arčiau, pastebėti kontrastus tarp tradicinių vertybių ir šiuolaikinio pasaulio prioritetų, pamatyti komiškumą įprastose, tačiau absurdo kupinose situacijose.
Koks dabar yra Azerbaidžano kinas? Ar daug kuriama filmų? Ar jį palaiko valstybė?
Taip jau susiklostė Azerbaidžano kino istorija, kad, kitaip nei kaimynė Gruzija, Azerbaidžanas – ne kino šalis. Pas mus niekad nebuvo tiek daug kino režisierių, kaip Gruzijoje, tačiau sovietų laikais buvo keletas asmenybių, žinomų visoje Sovietų Sąjungoje. Tai scenaristai Ramis Alijevas, Rustamas Ibrahimbekovas. Tiesa, 8-ajame dešimtmetyje Azerbaidžano kinas pasiekė piką. Tuo metu kūrė režisierius Vagifas Mustafajevas. Garsus jo filmas „Niekšas“, o vėliau sukurtas trumpametražis „Viskas į gerą“ Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje pelnė tris prizus. Po to ir vėl viskas nutilo, ir ta tyla tęsiasi iki dabar.
Ar Azerbaidžane yra kino mokykla?
Yra Meno universitetas, kuriame rengiami scenaristai, aktoriai, režisieriai. Tiesą sakant, nelabai žinau, kaip ten kas, nes teko mokytis užsienyje. Nuo penkiolikos metų Azerbaidžane nebegyvenau. Studijavau Amerikoje, universitete netoli Bostono baigiau teatro ir kino režisūrą.
Tai ne Azerbaidžano kino tradicijos jus atvedė į kiną? Kaip pasirinkote šias studijas?
Gal ir Azerbaidžanas užvedė ant šio kelio, nes kol ten gyvenau, teko padirbėti garso įrašų studijoje, montuoti garsą, o garso ir vaizdo montažo principai panašūs. Kai įstojau į universitetą, kaip ir visi pirmame kurse galėjau išmėginti viską – pradedant ekonomika ir baigiant menų specialybėmis. Taip per dvejus metus gali apsispręsti, ką pasirinkti, ką nori rimtai studijuoti dar kitus dvejus. Iš pradžių mokiausi ir politinės ekonomijos, psichologijos, kalbų, taip pat pasirinkau šiuolaikinį teatrą – nuo Strindbergo, Čechovo iki šių dienų. Kai kurios teatro paskaitos sutapo su kino. Pavyzdžiui, Shakespeare’o ekranizacijos.
Ar universitete teko sukurti filmą?
Praktikai buvo skirtas vienas mėnuo – nuo balandžio iki gegužės. Man buvo leista sukurti filmą. Įvyko keturi susitikimai su dėstytoju. Niekas per daug į darbą nesikišo. Prieš tai kartu su draugais sugalvojome vaidybinio filmo scenarijų. Užtekdavo nueiti pas dėstytoją ir parodyti tai, ką nufilmavau. Dėstytojas patardavo, bet niekada nedarė spaudimo, kaip būtent reikia daryti. Manau, kad tai teisinga metodika, nes kol pats nepadarysi klaidos, niekad ir neišmoksi. Aišku, pirmojo darbo filmu pavadinti negalėčiau. Jis buvo be galo pretenzingas.
Studijuodamas sukūriau tris trumpo metražo filmus. Pirmasis, kaip minėjau, buvo kupinas patoso ir naivus. Man tada buvo aštuoniolika. Kiekvienas kino mėgėjas iš posovietinės erdvės žavėjosi Andrejaus Tarkovskio kūryba. Aš taip pat. Jaunas žmogus, išgirdęs, kad tai, ką jis daro, kažkam nepatinka, jaučiasi intelektualas, išskirtinis. Aš – ne išimtis. Tą pirmąjį darbą net paskyriau Tarkovskiui. Dabar pačiam juokinga. Žavu buvo tai, kad, nieko nežinodamas apie montažą, intuityviai teisingai viską „suklijavau“. Jau aštuoneri metai, kai montuoju filmus, tačiau peržiūrėjęs pirmąjį savo darbą galiu pasakyti, kad klaidų beveik nėra. Gal tai kino žiūrėjimo patirtis, nežinau.
Antras filmas buvo dar blogesnis už pirmąjį. Antrajame jau mėgdžiojau Davidą Lynchą. Trečiasis – diplominis, kurio bent nesigėdiju. Beje, šįkart pastebima Larso von Triero ir Michelio Haneke’s įtaka. Toks savotiškas sugrįžimas namo, į Europą.
Ir galiausiai grįžote į Azerbaidžaną?
Trumpai pabuvau Baku. Beveik po mėnesio mane pakvietė į vasaros kino mokyklą Rostove prie Dono, kur ir susipažinau su lietuvių aktore Beata Tiškevič. Ten vyko intensyvūs kursai, kur kiekvienas turėjome sukurti dokumentinį filmą. Tema – „Rusijos pietūs. Istorija ir tradicija“. Pagalvojau, kad būtų per daug tiesmuka pasakoti apie Michailą Šolochovą, Fainą Ranevskają, Antoną Čechovą ar apie rusišką repą, kuris gimė Rostove. Pradėjau domėtis ir radau straipsnį apie XX a. pradžioje Rostove buvusią bohemos susirinkimo vietą, kuri vadinosi „Poetų rūsys“. Ten 3-iojo dešimtmečio pradžioje savo eiles skaitė poetai futuristai, būsimas garsus dramaturgas Jevgenijus Švarcas, Velimiras Chlebnikovas. Po 1945-ųjų ta vieta paversta viešuoju tualetu. Jis veikė, iki kol atvažiavau. Tai ir buvo mano vasaros mokyklos filmo tema. Vėliau už tą filmą man skirtas specialus vasaros kino mokyklos festivalio prizas. Žiuri pirmininkas ir mokyklos vadovas Vladimiras Fokinas pakvietė mane studijuoti į Maskvą, į Aukštuosius režisūros ir scenaristų kursus. Juos jis vedė kartu su režisiere Ala Surikova. Tačiau gana greit supratau, kad kartojasi tai, ką jau mokiausi Amerikoje. Tada įsidarbinau viename televizijos kanale, dirbau montuotoju. Kai gavau pasiūlymą sukurti dokumentinį filmą, nuvažiavau į Baku ir vieną vakarą susitikau su draugais, senais pažįstamais. Vienas jų paklausė, kodėl nefilmuoju filmo, atsakiau, kaip ir visi, kad neturiu pinigų. Jis pasiteiravo, ar scenarijus parašytas, sumelavau, kad taip, nors buvo dar tik pradinis sumanymas. Tada jis paklausė, kiek pinigų reikėtų, kad galėčiau sukurti filmą. Pasakiau, kad dešimt tūkstančių dolerių pakaktų (vėliau pasigailėjau, kad pasakiau tokią sumą). Ir... jis man davė visą pluoštą pinigų. Taip ir užtrukau Azerbaidžane ilgiau nei mėnesį.
Pradėjome filmuoti. Viskas buvo kuriama spontaniškai. Prodiuserio namų tvarkytoja paskambino savo seseriai į kaimą. Ten ir apsigyvenome. Jos vyras filmavosi mūsų filme, jis ir padėjo surasti daugiau žmonių – dažytoją, santechniką. Scenarijų rašėme dienai į priekį. Septyniasdešimt procentų buvo improvizacija. Viską nufilmavome per šešias dienas. Tačiau montavome gana ilgai. Filmą kūrėme dviese su Elvinu Adigozeliu.
Ar filmavosi profesionalūs aktoriai?
Buvo vienas profesionalus aktorius, kuris suvaidino žmogų, perkantį namą iš to sugrįžėlio. Šio vaidmenį sukūrė baigęs režisūrą žmogus, bet iki tol jis niekad nesifilmavo. Beje, dabar jis Rusų dramos teatro aktorius, nors prieš tai Gruzijoje turėjo savo verslą. Tačiau po filmo viską metė.
Po filmavimo pasikeitė ir mūsų gyvenimas. Su filmuota medžiaga grįžau į Maskvą ir daviau ją pasižiūrėti vienai savo draugei, kuri jau dirbo kine. Medžiaga jai priminė Bakuro Bakuradzės filmus (Bakuradzės „Šultesą“ ir „Medžiotoją“ rodė „Skalvija“, – aut. past.) ir ji mus supažindino. Kartu žiūrėdami filmuotą medžiagą, galima sakyti, atlikome pirmąjį montažą. Po to jis mane supažindino su Dalia Rust, su kuria kartu montavome „Marinos namus“. Vėliau montavau filmą „Intymios vietos“. Jis sulaukė didelio atgarsio festivalyje „Kinotavr“, buvo apdovanotas už geriausią debiutą, o aktorė Julija Aug pelnė prizą už moters vaidmenį. Galima sakyti, kad taip atradau man patinkantį darbą Julijos Miškinienės ir B. Bakuradzės kino kompanijoje „Vita Aktiva“.
Esate du filmo režisieriai. Ar sunku kurti dviese?
Nelengva. Abu esame „su charakteriu“. Tačiau Elvinas geriau pažinojo kaimo aplinką, gyvenimą ten, mokėjo kalbėtis su vietiniais žmonėmis. Pagaliau jis daug geriau kalba azerbaidžanietiškai, nes aš esu miesto vaikas, Baku lankiau rusų mokyklą, be to, buvau ilgam išvažiavęs. Labai skiriasi ir mūsų pasaulėžiūra. Į mane kaime visi žiūrėjo keistai, kaip ne į saviškį. Elvinas geriau dirbo su aktoriais. Mūsų tandemas buvo naudingas abiem. Be to, filme jis sukūrė epizodinį vaidmenį – vaikiną, kuris krapštosi prie vamzdžių. Tas vaidmuo pridėjo filmui komizmo. Dar teko abiem susiremti, kai filmą montavome. Tačiau jo pastabos po pirmosios montažo versijos peržiūros buvo visiškai teisingos. Norėčiau ir toliau dirbti su Elvinu, bet jau ne kaip su režisieriumi. Jis parašė puikų scenarijų, mielai tapčiau jo prodiuseriu.
„Chameleonas“ buvo įtrauktas į Lokarno festivalio konkursinę programą.
„Chameleoną“ montavome labai ilgai. Pragariškai vargome su garsu, nes filmavome naudodami tik vieną mikrofoną. Po peržiūros Lokarno festivalyje buvau klausiamas, kodėl pasirinkti daugiausia bendri planai ir tik kartkartėmis naudojami stambūs? Aišku, sąmoningai norėjome, kad jaustųsi distancija tarp filmo veikėjų ir žiūrovų, tačiau yra ir paprastesnis atsakymas – turėjome tik du objektyvus. Kai filmas buvo beveik baigtas, jį parodžiau pažįstamam prancūzų prodiuseriui, kuris pažiūrėjęs sutiko būti koprodiuseriu. Taip šį filmą išsiuntinėjome į festivalius ir daugelis jį atmetė. Pats rodžiau jį festivalio „Kinošok“ Anapoje organizatoriams – jokio atgarsio. Tačiau kai filmu susidomėjo Lokarno festivalis, staiga ir kitiems jis tapo įdomus. Carlo Chatrianui – naujam Lokarno festivalio programų direktoriui – „Chameleonas“ labai patiko. Gali būti, kad jo nuomonė visiškai subjektyvi, tačiau filmą į konkursinę programą jis įtraukė.
O kaip filmą priėmė festivalių publika?
Europiečiai – labai gerai, manau, todėl, kad filmas keistas. Azerbaidžane iki šiol kuriama taip, kaip mokė Maskvos kinematografijos institute 8-ajame dešimtmetyje. Todėl labiausiai filmą ir sukritikavo mūsų kritikai, pavadinę „Chameleoną“ mėgėjišku. Bet tai, ką padarėme, – jokia naujiena Europoje.
Man sunku patikėti, kad filmas gali patikti visiems be išimties. Man atrodo, jei žmogus savimi neabejoja, – jis kvailys. Kai žiūriu savo filmą, abejoju nuolat. Vieni mano draugai jau po penkių minučių ėmė nuobodžiauti, kiti tvirtino, kad jis – genialus. Turbūt gerai, jei yra tos dvi nuomonės. Carlo Chatriano nuomonė man buvo svarbi, tačiau gal ir jis klysta. Aišku tik tai, kad kažkam gali būti įdomu. Tačiau iki šiol vis dar abejoju. Aišku, kad filmuoji sau, tačiau atsakas turi būti. Aš ne Franzas Kafka, kuris rašė ir dėjo į stalčių. Man svarbu, kaip žmonės reaguoja į mano mintis, išgyvenimus. Be to, kiekvienas filmas – eksperimentas, kuris duoda man kažką naujo.
Ar filmas buvo oficialiai parodytas Azerbaidžane?
Nebuvo, bet labai norėčiau. Aišku, dabar filmas rodomas daugelyje festivalių, tačiau azerbaidžaniečiai, esu įsitikinęs, išeis iš seanso. Jiems trūks dinamikos, aiškios istorijos. Tektų pripažinti, kad garso, vaizdo kokybė nėra ideali. Juk filmavome su fotoaparatu, naudojome kiniškus objektyvus ir vieną mikrofoną.
Dabar rašau scenarijų, kurį pristatysiu Talino festivalyje „Black Night“. Šitam filmui pagal mano paskaičiavimus reikėtų pusės milijono eurų. Suprantu, kad dabar teks dalyvauti visokiuose pristatymuose, maldauti visur pinigų, po kruopą susirinkti. Tai užtrunka. Todėl turiu planą B – nusispjaut į tai ir vėl imtis filmo, kaip ir ankstesniojo, bet sukurti jį laiku, tada, kai jis man svarbus.
Aišku, dabar beveik kiekvienas gali kurti filmus, jei tik nusipirks kamerą. Viena vertus, tai palengvina gyvenimą tokiems vargetoms kaip mes, kita vertus, būnant profesionalu, turėtų išlikti tam tikra jo kaina. Profesionalumas nuvertinamas, kai kažkas, neturintis patyrimo, pasisiūlo tą patį padaryti už mažesnę sumą. Taip viskas išsibalansuoja ir kino kokybė krenta.
Kalbant jau visai atvirai, man atrodo, kad jei „Chameleonas“ būtų nufilmuotas profesionaliomis kameromis, su profesionaliais aktoriais, būtų puikus garsas, manau, kad jis gal ir nebūtų išlindęs į festivalius. Žmonės vertina tokį „chuliganizmą“. Aš suprantu, kad reikia augti. Be to, vis tik reikia gerbti žiūrovą, todėl norėtųsi geros ir vaizdo, ir garso kokybės. Jei vis dėlto ryšiuosi ir vėl partizaniniu būdu kurti filmą, atiduosiu paskutinius pinigus, kad dirbtų profesionalai.
