Lietuvoje pradėtas rodyti šiemet Tarptautinį Venecijos kino festivalį atidaręs meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono filmas „Gravitacija“ („Gravity“, JAV, D. Britanija, 2013). Filmų „Ir tavo mamą taip pat“, „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ kūrėjas į kiną sugrįžo po septynerių metų pertraukos. Savaitraštis „Time“ naują jo filmą pavadino ateities kinu, Jamesas Cameronas prisipažino buvęs sukrėstas.
„Gravitacijos“ siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti savo seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, sužinos filmo žiūrovai. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentą.
„Gravitacija“ jau lyginama su Stanley Kubricko filmu „2001: kosminė odisėja“. Ar tai Jums svarbu?
Ką jūs, kokie ten lyginimai... Esu didžiulis Kubricko filmo gerbėjas ir bet koks lyginimas su juo man atrodo šventvagiškas. Kubricko filmas – ne tik vienas geriausių filmų apie kosmosą, bet ir vienas geriausių filmų apskritai. Beje, tai ne tik filmas, bet ir filosofinis esė. Šiuo požiūriu geresnio filmo gal niekad nebebus!
Mūsų kelionė visai kitokia. Kurdamas „Gravitaciją“ sąmoningai nė karto neperžiūrėjau „Odisėjos...“, nes bijojau, kad tiesiog sustingsiu iš baimės ir nieko nebepadarysiu. Supraskite mane teisingai. Esu labai pamalonintas, kad mano filmas lyginamas su Kubricko, bet žinau savo vietą. Nors, žinoma, tokių meistrų kūriniai įkvepia.
O Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“ Jūsų neįkvėpė?
Žinoma, tai taip pat šedevras. Tik tai filmas ne apie kosmines technologijas ir ne apie astrofiziką. Tai – filosofinis manifestas.
Ar tiesa, kad svajojote tapti astronautu?
Visą vaikystę svajojau. Man buvo septyneri, kai žmogus žengė žingsnį Mėnulyje. Manau, kad tada 90 procentų vaikų svajojo tapti astronautais. Pamenu, sekiau „Appollo“ programą, rinkau laikraščių iškarpas ir iki šiol jas saugau kartu su astronautų nuotraukomis. Bet paskui svajonę apie kosmosą pakeitė svajonė sukurti filmą apie kosmosą.
Parašėte scenarijų kartu su sūnumi Jonasu. Regis, tai pirmas jūsų bendras darbas?
Filmo koncepciją pasiūlė Jonasas. Iš dalies ji jau buvo akivaizdi scenarijuje, kurį jis parašė Gaelio Garcios Bernalio prašymu ir prieš kelerius metus paprašė manęs perskaityti. Tada iškart supratau, kad filmo apie kosmosą, apie kurį svajoju nuo mažens, scenarijų rašyti reikia kartu su Jonasu. Sutapo tai, kas svarbiausia: filme turi derėti nuolatinė įtampa ir jausmai, bet neturi būti perdėtos retorikos. Tegu bus veiksmo filmas, tegu žiūrovas pajunta malonumą. Bet visa tai turi tarnauti filmo prasmės atskleidimui.
Daugelyje interviu dėkojate Sandrai Bullock...
Taip, visi pagyrimai pirmiausia turi būti skirti jai. Tai ji kabojo aukštyn kojomis, juk šiaip ar taip tai nesvarumo būsena... O man reikėjo tik susitelkti į jos vaidybą. Nors tai nebuvo paprasta. Ji daug laiko praleisdavo beveik visiškai uždarame bokse, apsuptame skystųjų kristalų ekranų ir visos kitos technikos, būtinos nesvarumo ir kosminės erdvės efektui sukurti. Jai prireikė kelių mėnesių iki filmavimo, kad susipažintų su visa ta technika ir fiziškai pasirengtų su ja dirbti. Bet ji niekad niekuo nesiskundė.
Jūsų herojai egzistuoja nesvarumo būsenos sąlygomis. Ar sunku buvo kurti tokį sudėtingą filmą?
