Maniau, kad kursiu mokslinės fantastikos filmus

Jau pirmas amerikiečių režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Mokytojo“ seansas „Kino pavasaryje“ sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Pasak dienraščio „Le Monde“ kino kritiko Thomas Sotinelio, net ir įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, šis vienas didžiausių savo kartos kino meistrų primena paauglį, atsakinėjantį į klausimus nebaigtomis frazėmis arba trumpais žodeliais „like“ ir „yeah“. Tačiau jis neatsisako gilintis į savo įkvėpimo paslaptis. Pateikiame pokalbį sutrumpintą.

Kaip Jūs pereinate nuo vieno filmo prie kito?
Kiekvienąkart visos idėjos ateina iš oro. Prisimenu, po filmo „Bus kraujo“ (2007 metais) supratau, kad dar liko daug energijos. Pasakiau: „Nustatykime datą ir susitikime po šešių mėnesių, kai užbaigsiu scenarijų“. Paskambinau Philui (Philip Seymour Hoffman, – red.), jis atsakė, kad metus bus užimtas. Tad man liko daugiau laiko padirbėti prie scenarijaus.

Bet scenarijaus idėja liko ta pati?
Taip, pradėjau rašyti filmuodamas „Bus kraujo“. Rašiau nuolat.

Ar prisimenate, kokį epizodą parašėte pirmą?
Tai scena su Fredžiu, kai jis uždarbiauja Šiaurės Kalifornijoje, dirba laukuose. Tai buvo gana seniai, gal prieš dešimt metų.

Kokios buvo „Mokytojo“ scenarijaus rašymo gairės?
Iš pradžių – žmogus, kuris sugrįžo iš karo. Antra – mokytojas. Trečia – procesas, dviejų personažų klausimai ir atsakymai. O paskui išgirdau frazę: „Pokaris yra ypač vaisingas metas dvasiniams judėjimams gimti.“ Galima rašyti labai ilgai, rinkti dokumentaciją, įsivaizduoti epizodus, visąlaik laukiant, kol atsitiks kažkas svarbaus. Vėliau ką nors perskaitai ir sakai sau: „Taip, dabar supratau, kodėl tiek daug laiko skyriau šiai temai.“ Tai labai malonus jausmas.

JAV dauguma kritikų rašė nesupratę, kas šiuo filmu norima pasakyti.
O kas norima pasakyti filmu „Betmenas“? Nežinau, bet labai jį mėgstu. Ką sako „Pilietis Keinas“? Daugybę dalykų! Bent jau man. Jei manęs apie jį paklaustų, atsakyčiau, kad tai istorija apie tipą, kuris yra spaudos magnatas ir turi rogutes… Mano mėgstami filmai? Iš tikrųjų net nežinau, apie ką jie, ir man tai nesvarbu. Bet jie man turi prasmę, jie man kalba.

Ar daug dėmesio skyrėte dianetikai – Scientologų bažnyčios įkūrėjo Rono Hubbardo išrastai „terapijai“?
Be abejo, aš ja pasinaudojau rašydamas scenarijų. Iškart po karo tie, kurie patyrė traumas ar kurie domėjosi, kas atsitinka po mirties, jautė didelį kažko panašaus poreikį.

Ar Philipas Seymouras Hoffmanas tuo pasinaudojo kurdamas savo personažą?
Taip, bet išsaugodamas distanciją. Jis nenorėjo nei kurti imitacijos, nei remtis konkrečiu istoriniu personažu. Jis surado kitų kelių. Kai ką paėmė iš W.C. Fieldso (4-ojo dešimtmečio komiko), kai ką iš Orsono Welleso. Kartais kuo labiau nutolsti, tuo labiau priartėji.

Ar planuojate ir toliau kurti filmus, kurių veiksmas vyksta praeityje?
Kad ir kaip būtų, nevalia priešintis tam, kas jums atsitinka. Kad ir ko tikėtumėtės, viskas vyksta kitaip. Niekad nesukūriau filmų, apie kuriuos svajojau. Kai mokiausi mokykloje, tikėjau, kad kursiu mokslinės fantastikos filmus. Niekad nemaniau, kad atsidursiu dykumoje ir kursiu filmą apie naftos gręžinius. Negali numatyti akimirkos, kai savo kelyje aptiksi temą ir pasakysi sau: „Kas tai? Būtinai reikia apie tai sukurti filmą!“

Kaip Jums pavyksta išsaugoti kūrybos laisvę?
Tai – dvasios būsena. Žmonės kuria filmus ne todėl, kad į juos įbestas pistoletas. Jie kuria filmus todėl, kad turi juos kurti.

Parengė Kora Ročkienė