Pernai rudenį Anapoje vykusiame XXI atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos šalių kino festivalyje „Kinošok“ Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį Janinai Lapinskaitei. Festivalį ir filmą plačiai aptarė žurnalas „Iskusstvo kino“ (Nr. 9). Pateikiame nežymiai patrumpintą žurnale išspausdintą filmo recenziją.
Galutinai tapusiam Vakarais Pabaltijui visai tinka žodžiai „vartotojiškumas“, „merchandising“ ar „metroseksualas“, bet kalbėdami apie buvusias Vidurinės Azijos respublikas mes vis dar vartojame „gangsterius“, „prekeivius“ ir „Rytų saldumynus“. Tačiau XXI „Kinošok“ festivalyje, kad ir kaip būtų keista, Rytai ir Vakarai susitiko. Pagal gėdos, nepadorumo, nepriimtinumo laipsnį konkursinė programa sulygino „prekeivius“ ir „merchandising“. Būtent taip. Šiais metasi staiga visiems tapo aišku, kad nebegalima kaupti ir vartoti, negalima pataikauti Fukuyamai, prieš daugiau nei dvidešimt vienus metus prasitarusiam apie istorijos pabaigą, esą patvirkusį, kvailą romantizmą galutinai pakeis globalus pragmatiškumas – proto įsikūnijimas. Politkorektiškumą, šeimos vertybes, privatumą ir „spindesį“ – štai ką atmetė šiųmetis „Kinošok“, surinktas iš buvusios SSSR teritorijos. Galima sakyti, kad atmetė visa savo esme. Bet kas siūloma vietoj to?
Savotiška festivalio emblema buvo juokingas faktas: kazachų ir latvių filmai buvo rodomi gimtąja kalba su subtitrais, bet jeigu juose buvo keikiamasi, tai tik rusiškai – vertimo nereikėjo. Iš asmeniškų prisiminimų: kai mes SSSR laikais pykomės su drauge iš Minsko, esą atimdama iš jos tikėjimą sovietų valdžia turiu iškart jai pateikti kažką kita, ne mažiau teigiamą, tai mes darėme stovėdamos Stalino laikais statyto namo laiptinėje Maskvos centre. Taip elgėsi visi tuometiniai rusakalbiai inteligentai, rinkdamiesi identiškose laiptinėse Gruzijoje, Kirgizijoje, Estijoje, Ukrainoje. Ir kai senoji inteligentija iš Maskvos – smegenų centro – staiga savaitei tampa šilta rusakalbe jūra, tai iš tikrųjų šokas, paradoksas ir netikėtas džiaugsmas. Viskas išliko.
Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“, pelniusi prizą už geriausią moters vaidmenį, tapo festivalinės atmosferos kamertonu ir geriausiu nesibaigiančių ginčų laiptinėse apie tai, kaip gyventi, ką daryti ir kas kaltas, įrodymu. Filmas netobulas (pavyzdžiui, niekam nereikalingas pradžioje ir pabaigoje vienuolio budisto pasirodymas, paskatinęs heroję ryžtingiems veiksmams, net ir finalas kažkaip pernelyg tragiškai perdėtas), bet tai net ir gerai. Puipą sutrikdė nuosavas sprendimas apie visišką vyriškosios civilizacijos žlugimą ir jis pabandė išvesti feminizmą iš bet kur, kad ir iš budizmo, tik kad visi liktų lygūs. Bet šis sutrikimas rodo, kad jis jau žino: viskas yra atvirkščiai ir jis tik daro reveransą savajam vyriškumui.
Labai gražus ir turtingas vyras (Vytautas Balsys) vairuodamas prabangų automobilį pykstasi su savo labai gražia, bet nebejauna žmona (Janina Lapinskaitė) ir partrenkia moterį. Bet ji pati puolė po mašina ir vyrą pavyksta „išpirkti“ nuo policininkų, ką ir daro žmona Monika kartu su atsigavusia auka. Tačiau tą pačią dieną ligoninėje po žmonos apsilankymo auka įvykdo, ką buvo sumaniusi. Moteris nusižudo, nes buvo benamė, alkoholikė ir prostitutė, ir nepaisant socialinių tarnybų dėmesio nebenorėjo daugiau gyventi. Monikai – lietuviškai „įžymybei“ violetinėmis pėdkelnėmis, kurią visi pažįsta iš spalvotų žurnalų, staiga tai padaro didelį įspūdį.
Kol vyras komandiruotėje, Monika kreipiasi į socialines tarnybas, ir tiesiog oro uoste jai perduodamos globoti trys kitos prostitutės, ką tik deportuotos iš kaimyninės Vokietijos. Ji veža prostitutes į savo užmiesčio dvarą tik tam, kad joms padėtų – tai ji bandė ir nesuspėjo prieš tai. Pradžioje visos merginos jai – pavyzdžiai. Monika negali prisiminti jų vardų ir visiškai nelinkusi jų auklėti. Ji paprasčiausiai nežino, ką daryti, nors sąmoningai kažko ėmėsi pati. Ėmėsi, ir gerai. O kas toliau? Bet siužetas juk ne apie tai, kad trys suaugusios prostitutės, gavusios saldaus gyvenimo, tyčiojasi iš šeimininkės. Vis dėlto „Viridiana“ ir „Gyventi savo gyvenimą“ nufilmuoti prieš pusę amžiaus, ir Puipa šiuos filmus, be abejo, matė.
Smulkios patyčios iš pradžių greičiausiai paaiškina charakterius, kuriuos sugadino šiuolaikinis „globalus pasaulis“. Kai Lapinskaitė gamina nuostabų troškinį, o prostitutės bukai nori gruzdintų bulvių. Beje, prostitutės tų bulvių nereikalauja, jos pasirengusios pasigaminti pačios, tai jos darys ir vėliau. Bet yra skirtumas tarp „civilizuotos“ Lapinskaitės ir „pažemintų“ prostitučių. Visos moterys kadre kurį laiką paprasčiausiai pratinasi vienos prie kitų. Tačiau tas prisipratinimas vyksta „kietai“, turint galvoje tūkstančius pasaulinės civilizacijos metų, kai jau buvo Medėja ir Aspazija, Boadicėja ir Žana d’Ark, Ksimena ir Diana, Molė Flanders ir Adriana Lekuvrer, Zola „Nana“ ir Kuprino „Duobė“. Apie visa tai skaitė jau ne pats Puipa, o būtent jo moterys. Kai kas nors blogai elgiasi, Monika iškart kietai pareiškia: „Nenori ramybės ir jaukumo, niekas tavęs čia nelaiko. Eik, jei nori.“ Bet ji nieko neveja, o prostitutės nuolat sugrįžta, net jei išeina. Ir, nepaisant vieną jų periodiškai ištinkančių epilepsijos priepuolių, komunoje gyventi lengva ir gana linksma. Vidurinė filmo dalis primena saloninę komediją.
Deja, laikui bėgant paaiškėja, kad vyriausioji prostitutė turi vaiką nuo savo tėvo. Kai mama mirė, jis ją nuo dvylikos metų prievartavo. Kita, nekalta inteligentė, dievinanti savo mamą, negali grįžti namo, nes išvažiavo pas jaunikį vedama romantiškos meilės, o jaunikis ją pardavė į viešnamį, kur ją per vieną naktį išprievartavo „keturiasdešimt tūkstančių brolių“. Kita prostitute tapo savanoriškai, nors ir yra talentinga menininkė, bent jau geresnė už tą dailininkę, į kurios parodos atidarymą ateina herojės vyras, nes tai „prestižiška“. Ten – „prestižiška“, šita – talentinga, tik jaunos menininkės mama alkoholikė, brolis – daunas, sesuo – tokia pat, ir visus juos reikia maitinti. Visi giminės paskui dalyvaus jos laidotuvėse.
Tas faktas, kad, grįžęs iš komandiruotės, vyras mes bevaikę žmoną ir išeis pas jauną nėščią meilužę, net nesvarstomas. Ko dar jūs laukėte iš „Dolce & Gabbana“? Bet herojė ir tada nepanikuoja, neintriguoja ir nerauda. Turintis sąžinę ir humoro jausmą žmogus truputį palauks, pagalvos, o paskui vėl ramiai suvedžios savo „glamūrinį“ vyrą, tik jau už pinigus. Nori sekso, kai meilužė rengiasi gimdyti ir negali? Mokėk, o aš už pinigus išpirksiu iš korumpuotos policijos dar vieną globotinę, „padirbėjusią“ su invalidu. Yra tokia specializacija – labdaringos seksualinės paslaugos bekojams, berankiams, neregiams ir paralitikams. Tai ką nors stebina? „Kinošok“ festivalyje visų ekraninių moterų elgesys beprotiškai stebino vyrus, jie nesuprato, kaip taip galima, ką jau kalbėti apie tai, kaip galima juoktis iš šventenybės – oralinio sekso, padedant plonai ir gailestingai nuskustai morkai. Regis, net ji nenorėjo būti mokymo priemone, begėdė. Morka juk taip pat moteris.
Ietys lūžo dėl Monikos „beprotybės“, kuri visa melaginga, ir filmas „išlaužtas iš piršto“, ir taip negali būti, kad padori žmona savo noru į namus atvestų tris prostitutes ir paprasčiausiai jomis rūpintųsi, o paskui taip pat savanoriškai paleistų vyrą pas kitą. Kad prostitutės jos neapiplėštų ir neužmuštų, bet taip pat rūpintųsi, ir kad jos visos susigiminiuotų, visos faktiškai taptų vienodos, gyventų komunoje ir juokautų. Kad daugiau neskleistų visų laikų moterų riksmo: „Mano mielas, ką tau padariau?“ Nieko, ir mums su Puipa tai aišku. Bet vyriškoji žiūrovų dalis piktinosi: „Iš ko juokiatės? Į ką kėsinatės? Kas davė teisę atsisakyti įstatymo ir tvarkos?“ Bet ir vėl gerai, kad visai tai vyko būtent festivalyje „Kinošok“. Todėl, kad jis pats buvo komuna, primenanti filme priimtą gyvenimo normą.
Kaip tik šitai ir galima pasiūlyti vietoj „vyriškos civilizacijos“. Nenaudingumas, neįstatymiškumas ir anarchija kaip tvarkos motina. „Ne „mano namai – mano tvirtovė“, ne „virtuvė, vaikai, bažnyčia“, ne „mano vaikų motina“, ne „vaikų turi nesigirdėti ir nesimatyti“, ne „iš gyvenimo reikia imti viską“, ne „sūnus ir paveldėtojas“, galų gale ne „stačiatikybė, valstybė, tautiškumas“, o tai, kas neseniai vaikštinėjo „Facebook“ tarp tinklalapio Atkritka.com aforizmų: „Jeigu pasaulį valdytų moterys, jame niekad nebūtų karų. Tiesiog kai kurios šalys ilgai nesikalbėtų vienos su kitomis.“ Šia prasme simboliška, kad „Kinošok“ net organizaciniu požiūriu – moteriškas, minkštas, delikatus festivalis. (...)
„Kinošok“ viskas baigėsi daug geriau nei Puipos filme. Rašytojai ir režisieriai „globaliame“ „apskritame stale“ kalbėjo ne apie pinigus, o apie tai, kas svarbiausia. (...)
Bet Puipos siužete viskas baigėsi realistiškai. Vyresnioji prostitutė grįžo į Vokietiją „aptarnauti“ invalidų, vidurinioji vis dėlto grįžo pas mamą, o jaunesniąją – dailininkę kelyje užmušė du „alfa patinai“. Šeimininkė-herojė suvaikščiojo į laidotuves, paskui kreipėsi į socialinę tarnybą, sužinojo, kad vyrui pagaliau gimė naujos žmonos sūnus, ir žuvo autokatastrofoje. Tačiau, nepaisant visos „vyriškojo egoizmo“ tamsos, moteriškų vertybių hierarchija liko džiugi, optimistiška, nuo jos jau niekur nepasislėpsi. Be to, festivalyje buvo parodytas dar vienas filmas – pats keisčiausias ir niekuo neapdovanotas, kurį taip pat nufilmavo vyras, nuėjęs dar toliau naujo savęs pažinimo prasme. Rustamo Šoazimovo „Savižudis“ ne tik neabejoja žmogiškumo akivaizdumu, jis sulygina ne tik žmones, bet ir visą gyvąją gamtą. Žmonės ne aukščiau už elnius, šunis, beždžionėles. Norma – neužmušti elniukų bet kokiu oru. Norma – girdėti ir suprasti paukščių bei žvėrių kalbą ir kalbėtis su jais, nors būtent šiuo požiūriu (kitaip nei daugeliu kitų) filmas tikrai įtikina. Tegu jo ir nepalyginsi su Pasolini („Paukščiai ir paukšteliai“), bet kažkas pranciškoniška jame yra.
Negalima nepaminėti ir kitų „humanitarinių“ festivalio filmų: „TasKurisPraėjoKiauraiUgnį“, „Globėjas“, „Vieniša sala“, „Mona“, „Tagatas“ ir nepastebėti, kad labai didelėje teritorijoje labai skirtingi žmonės (auklėjimo, tikėjimo, gyvenimo būdo požiūriu) grįžta prie tų bendrų idėjų, kurios sklandė ore SSSR pabaigoje. Kai prieš ketvirtį amžiaus baigėsi „brandus socializmas“, buvo aišku, kad viskas bus blogai: visi užsinorės gyventi „kaip žmonės“ ir „laukiniame kapitalizme“, prieš tai neperėję to sunkaus kelio, kuris kadaise atvedė prie japonų ar vokiečių, net kinų „ekonominio stebuklo“. Jie elgsis „vyriškai“, susišaudys pistoletais Maskvos centre, plėš ir žudys, norėdami įsitvirtinti. Be to, iš anksto buvo žinoma, kad tame „kapitalizme“ nieko gero nėra. Kam jis mums reikalingas, jei iš anksto aišku?
Ir vis dėlto buvo tegu ir minimalus šansas, kad milijonai žmonių, kuriems dešimtis metų plovė smegenis vienais niekais – „Marksizmu ir sukilimu“, „Moraliniu komunizmo statytojo kodeksu“, materija kaip objektyvia realybe, Lenino atspindžio teorija ir pan., atsipeikėję pamatys, kad už visų tų niekų yra visiškai tuščia erdvė. Tuščia, tamsi, baisi ir ją reikia kuo nors užpildyti. Ir buvo šansas, kad jie pradės tą erdvę pildyti būtent ta penkių tūkstančių metų kultūra, kurią taip rūpestingai saugojo rusų kalba per visas tris savo emigracijos bangas, su savo garsiąja vertėjų mokykla, su ta prasme, kad Maskva – tai visai ne pinigai ir ne „geležinių subinių“ vieta, o būtent Trečioji Roma. Galima buvo pradėti iš pradžių ir teisingai – minkštai, moteriškai delikačiai, su meile viskam, kas gyva, pastatyti sau šalį.
Deja, šansu nepasinaudota, viskas įvyko kvailai, grubiai ir beprasmiškai. Viskas įvyko „mužikiškai tiesiai“. Bet štai praėjo dvidešimt penkeri metai. Ir Anapos „laiptinėje“ staiga matome, kad jau nebe Maskva, o „į Maskvą, į Maskvą“ žmonės iš Lietuvos, Gruzijos, Latvijos, Tadžikistano, Kirgizijos, Armėnijos neša tas pačias mintis, kurios čia kadaise sklandė. Žmonės paragavo „kapitalizmo“ ir suprato, kad tuščiai jo ėmėsi, kad jo be kokios nors tūkstantmetės kad ir angliškos Didžiosios laisvės chartijos patirties patys neišsrėbs. Kad reikia kažko kito. „Seniai, moterys ir vaikai“, – jau seniai kalba Godard’as. „Žodį „garbė“ aukščiausiu lygiu paskutinį kartą ištarė De Gaulle’is“, – seniai paaiškino Zanussi. „Asketiškos tobulybės vienuolynai“, – kaip dar anksčiau pranašavo Umberto Eco. Festivalis „Kinošok“ 2012-aisiais mums sugrąžino tai, kas be mūsų neegzistuoja. Mūsų senąją kultūrą mums atnešė atgal ant lėkštutės su mėlynu krašteliu. Ir tai gana sudėtingi dalykai, neapsiribojantys SSSR rėmais, jeigu kas supranta.
