7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Velnio nėra

 

Pokalbis su filmo „Už kalvų“ režisieriumi

 

Kora Ročkienė
Nr. 41 (1009), 2012-11-16
Kinas
Cristian Mungiu
Cristian Mungiu

 

Cristianas Mungiu – vienas geriausių šių dienų Europos režisierių, scenaristas, prodiuseris. Šiemet „Scanoramos“ programoje rodomas jo naujausias filmas „Už kalvų“. Kanų kino festivalyje jis pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų ir moters vaidmenį pagrindinių filmo aktorių duetui. Mungiu (g. 1968) studijavo anglų literatūrą, dirbo mokytoju ir žurnalistu. 1998 m. Bukarešte baigė kino režisūrą ir pradėjo kurti dokumentinius filmus. Vaidybiniame kine jis debiutavo 2002 metais. 2007 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas jo filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame interviu su režisieriumi, birželį išspausdinto lenkų savaitiniame žurnale „Polityka“, fragmentus.
 
„Už kalvų“ primena daugiasiužetį romaną apie jaunos merginos nužudymą stačiatikių vienuolyne, čia ryškus socialinis fonas. Tas nusikaltimas iš tikrųjų buvo įvykdytas prieš septynerius metus. Tiek metų svarstėte, ar verta apie tai kurti filmą. Kas Jus įtikino?
Istorija man pasirodė pernelyg sensacinga, smarkiai melodramatiška. Prieš metus iš kalėjimo buvo paleista paskutinė vienuolė, apkaltinta dalyvavusi egzorcizmuose. Bausmę atlieka tik kunigas – buvęs elektrinės darbininkas, kuriam kadaise apsireiškė angelas. Pasikalbėjęs su BBC žurnaliste Tatiana Niculescu Bran, kuri dviejose knygose aprašė žmogžudystės aplinkybes, užmečiau akį į internetą, kad pamatyčiau žmonių reakciją. Supratau, kad tragedija iki šiol žadina ekstremalias reakcijas ir priešina visuomenę. Ateistai perspėja, kur gali nuvesti nepakantumas ir prietarai. Tikintieji kaltina valstybės institucijas, kad neužkirto kelio nelaimei. Supratau, kad negalima visko suvesti į kriminalinį įvykį, nes tai susiję su vertybių sfera. Geriausias būdas apie tai papasakoti yra abi filmo herojes jungiančios meilės tema.
 
Tos temos Tatianos Niculescu Bran reportažuose nebuvo?
Jos knygos tik rekonstruoja įvykių eigą. Autorę domina tik faktai. Ji aplankė visus dramos dalyvius, išklausė kiekvieno versijos. Rašytoja tuos pasakojimus panaudojo kaip medžiagą psichologinei dramai.
 
Kas joje svarbiausia?
Būtent tai, kaip žmonės elgiasi su meile, kai jaučiasi bejėgiai ir apleisti. Kokius priima sprendimus, kai iš artimųjų nesulaukia jokios paramos, o aplinkiniai nesugeba suteikti jiems atitinkamų patarimų ar nuorodų. Kalbant paprasčiau, mane domina tikroji dviejų įsimylėjusių merginų istorija ir visuomenės reakcija į tai, kas joms atsitiko.
 
Bet ne kaltųjų ieškojimas?
Kaip ir knygų autorė, stengiausi neteisti į egzorcizmus įsipainiojusių asmenų. Nesmerkti, nors kaltės jausmas, žinoma, viena iš svarbiausių temų. Filme visi klysta. Tačiau kaltė – ta oficialioji – kyla iš poreikio rasti atpirkimo ožį. Ji primetama valdžios. Vienuolės ir kunigas yra atsakingi už herojės nukankinimą. Bet klausimai, kodėl tai buvo įmanoma, kokie veikė mechanizmai, reikalauja platesnio konteksto. Reikia įsižiūrėti iš arčiau į mažo, skurdaus, atsilikusio rumuniškos Moldavijos dalies kaimelio gyvenimą. Tų slaptų, gal svarbiausių kaltininkų nepamatysime niekad.
 
Nes kalti nepakantumas, religinis tamsumas, drumsčiantys sugebėjimą atskirti gėrį ir blogį?
Klaida pažodiškai traktuoti Bažnyčios mokymus. Aklo, nediskutuotino paklusnumo pareiga. Žinoma, kad velnias, apie kurį taip daug gali pasakyti popas, neegzistuoja. Tai joks demonas, tik mūsų nežinojimas, abejingumas kitam žmogui.
 
Vienos iš merginų sprendimas likti vienuolyne kyla iš baimės atsiverti nuodėmingai meilei?
Vienuolių gyvenimo žiaurumas remiasi tuo, kad iš meilės Dievui liepiama merginai išsižadėti jausmų artimiausiam žmogui. Man neatrodo, kad Dievas būtų toks beširdis ir reikalautų iš jos ar iš kieno nors kito panašios aukos. O koks yra jos tikėjimas? Ar pagaliau jis prarandamas? Nemanau. Bėda ta, kad neatsisakydama pašaukimo ji nori padėti. Jos draugė nebegali kontroliuoti jausmų, ji apkaltinama sandėriu su velniu. Bet nežino, kaip jai padėti. Iki tol ji buvo religinės bendruomenės dalis. Tai jai užtikrino saugumą ir prasmės pojūtį. Kai staiga reikia pačiai atsakyti už save, prieš savo sąžinę, ji nesugeba taip pasielgti.
 
„4 mėnesių, 3 savaičių ir 2 dienų“ herojų sprendimus nulėmė komunizmo prakeiksmas. Kad naujame jūsų filme pasirinkimas neįmanomas, lemia ortodoksų Bažnyčia. Vieną represinę sistemą pakeitė kita?
Aš rodau, kaip per 50 komunistinio totalitarizmo metų pašlijo moralinės vertybės ir išnyko elementarus moralumo jausmas. Jei tikrai norime suprasti tragedijos priežastis, reikia pasižiūrėti giliau. Padaryti išvadas iš to, kad herojų vaikystė prabėgo našlaityne, kad jos negavo jokio išsilavinimo, kad giminės jų išsižadėjo, o vienos merginos tėvas nusižudė. Visa tai paėmus kartu ir pridėjus visuotinę biurokratiją, rezultatas bus aksiologinis chaosas.
 
Nebelieka jokių šaknų?
Komunizmas sunaikino ryšio jausmą, tai ypač skausminga provincijai, kur tradiciniai šeimos ir grupės ryšiai visada buvo labai stiprūs. Liautasi gerbti kitą žmogų, išnyko pasitikėjimas. Kaimiečiai rado darbo fabrikuose, miestų pakraščiuose. Iš namų atsineštą vertybių sistemą, kadaise suformuotą Bažnyčios, pakeitė tuštuma.
 
Tai indoktrinacijos pasekmės?
Ir jos taip pat. Ideologija atpratino mąstyti savarankiškai. O žmogus turi protą tam, kad neatsisakytų abejoti net fundamentaliausiomis tiesomis. Manau, kad viskuo, net ir tikėjimu, reikia abejoti. Dėl įvairių priežasčių rumunų politikai ir žurnalistai iki šiol nerizikuoja diskutuoti šiomis temomis. Sakydamas tai, nenoriu, kad manytumėt, jog „Už kalvų“ kritika nukreipta prieš religiją.
 
Kokį vaidmenį dabar vaidina religija ir stačiatikių tikėjimas Rumunijoje?
Komunizmo laikais tikėjimas buvo toleruojamas. Rumunų dvasininkų, kitaip nei rusų, niekas nepersekiojo, bet minių per mišias nebūdavo. Nuvertus Ceausescu režimą, religija tapo nepaprastai populiari. Per praėjusius dvidešimt metų dalinai iš valstybės dotacijų pastatyti 4 tūkstančiai naujų bažnyčių. Vaizdžiai kalbant, kas trys dienos atidaroma nauja šventovė, o didžiausia Tautos išganymo katedra Bukarešte (už maždaug 4 milijardus eurų) statoma priešais parlamentą. Šalyje, kur gyvena maždaug 30 milijonų gyventojų, yra apie 20 tūkstančių bažnyčių ir tik 8 tūkstančiai mokyklų bei 500 ligoninių. Filme stengiausi parodyti, kad atgaunantis savo spindesį visuotinai išpažįstamas stačiatikių tikėjimas, nepaisant regimybės, nedaro esminio poveikio žmonių gyvenimui ir principams. Jis redukuotas iki tuščių ritualų.
 
Esate tikintis?
Buvau pakrikštytas. Formaliai priklausau stačiatikių bažnyčiai, bet nelaikau savęs religingu. Netikiu, kad Bažnyčia ir jos praktikos gali užpildyti po komunizmo atsiradusį chaosą, kad tai padės atgauti prarastą prasmės ir moralumo pojūtį. Tikiu vertybėmis. Bet tokiomis, kurias kiekvienas nešiojasi savo sąžinėje, o ne tomis, kurias primeta ir tiesmukai traktuoja Bažnyčia. Todėl ir sukūriau šį filmą.
 
„Už kalvų“ neprimena rumunų Naujosios bangos. Po premjeros Kanuose filmas lygintas su Bunuelio „Viridiana“. Buvo įvertintas neįprastas jo stilius, sukeliantis asociacijų su natūralistine olandų tapyba.
Tą istoriją filmavau ilgais kadrais, naudodamas taisyklę: vienas kadras – viena scena, kad ir kiek jis trunka. Tai suteikia žiūrovui laisvę rinktis, neprimeta percepcijos būdų, nesufleruoja montažu, kas svarbu, o kas visiškai ne. Taip norėjau išvengti manipuliavimo žiūrovų jausmais. Toks metodas reikalauja susikaupti tik į tai, kas kiekvienam pasirodys verta dėmesio. Žinoma, tai sukelia kai kurių žiūrovų pasipriešinimą. Ir komplikuoja filmavimą. Reikėjo pastatyti specialias dekoracijas, imituojančias vienuolyną, kuriame nėra elektros ir vandentiekio, nes kelias minutes trunkantys kadrai reikalavo atitinkamai didesnės erdvės. Aktoriai taip pat vaidino atsidavę. Suprantu, kad nuteikiu prieš save, nes žiūrovai nėra pripratę prie tokio pobūdžio pasakojimo. Ypač Rumunijoje, kur standartinių amerikiečių kino pavyzdžių išauklėtas jaunimas puikiai žino, kokia „turi“ būti dramaturgija.
 
Praėjęs dešimtmetis pažymėtas rumunų kinematografijos atgimimo ir jos sėkmės tarptautinėje arenoje. Kuo, Jūsų galva, remiasi šis fenomenas?
2000-aisiais, po ilgo stagnacijos periodo, balsą gavusi jaunų kūrėjų karta pasiūlė naują kalbą. Nebuvo kino pramonės (jos iki šiol nėra). Mes kėlėme paprastus klausimus apie vertybių krizę, komunizmo žlugimą. Ieškojome veidrodžio, kuriame iliuzijų netekę žmonės ir degradavusi visuomenė galėtų įsižiūrėti į save. Po dešimties metų meninis potencialas neišblėso, bet reikalauja atsinaujinimo, kitos kokybės, naujos energijos. Tikiu, kad kita maištaujančių kūrėjų grupė turės pakankamai jėgų ir išskleis savo sumanymus.
 
Po „Auksinės palmės šakelės“ ir naujų „Už kalvų“ apdovanojimų Jūs tebesate šio judėjimo lyderis. Ką tai Jums reiškia?
Jaučiu didesnę atsakomybę. Žinau, kad esu matomas, kad jauni mane stebi. Todėl paskutinius metus skyriau darbui su debiutantais. Mano požiūris į profesiją pasikeitė, vis dažniau apima abejonės. Bet pasididžiavimas kuriant ką nors svarbaus sau nebūtinai reiškia, kad tai priims ir kiti.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

Cristian Mungiu
Cristian Mungiu
„Už kalvų“
„Už kalvų“