„Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną“, – išgirdau vienoje kino salėje, pasibaigus filmui. Tai ištarė žmogus, buvęs ilgą laiką šalia kino, bet tik visai neseniai įžengęs į jį. Nors Sharono Bar-Zivo filmas „514-as kabinetas“ buvo nufilmuotas vos per kelias dienas, jam buvo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme ruoštasi labai ilgai. Juosta, kurią šį savaitgalį rodo „Scanorama“, patiks mėgstantiems kamerinius, psichologinius filmus, kuriuose trykšta emocijos, o konfliktas – neišvengiamas, nes užprogramuotas jau pačios situacijos. Su režisieriumi kalbėjausi apie Izraelį, kiną ir jo pirmąjį – tikėkimės, ne paskutinį – filmą.
„514-as kabinetas“ – Jūsų debiutinis filmas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad tai brandus kūrinys. Koks Jūsų kelias į kiną ir kas įkvėpė filmą?
Man keturiasdešimt penkeri. Esu įsitikinęs, kad filmą paveikė mano amžius. Sulaukus tiek metų, gyvenimas ima atrodyti labiau harmoningas. Be to, būdamas tokio amžiaus nebebijai sakyti to, ką iš tiesų galvoji. Kinas visada buvo mano tikroji meilė. Dirbau aktoriumi Izraelio Nacionaliniame teatre, scenaristu televizijoje ir reklaminių skelbimų sudarytoju reklamos versle. Visuomet mėgau literatūrą, fotografiją, muziką, politiką ir filosofiją – visa tai, vėliau supratau, gali sueiti kine. Todėl taip ilgai ir užtrukau, kol sukūriau savo pirmąjį filmą. Dabar jaučiuosi lyg būčiau grįžęs namo po ilgos kelionės. Tai nuostabus jausmas.
Ilgą laiką Izraelio kinas buvo terra incognita, tačiau paskutinius dešimt metų vis dažniau susiduriame su filmais, kurie išlieka atmintyje. Pavyzdžiui, „Orkestro vizitas“ (2007), „Plačiai atmerktos akys“ (2009), „Pastaba paraštėje“ (2011). Įdomu, kokios šio reiškinio priežastys?
Keli dalykai, įvykę tuo pačiu metu, iš esmės pakeitė situaciją Izraelio kine. Pagal naują Izraelio filmų įstatymą, priimtą 2001 metais, naudojant filmų fondus, reguliariai skiriama pinigų Izraelio kino pramonei. Be to, užaugo nauja kino režisierių karta. Ir svarbiausia – nebeliko jokių tabu. Gali kurti filmą bet kuria geidžiama tema. Izraelis – šalis, kur daug skirtingų konfliktų. Išlaikydami teisingą požiūrį, visuomet turėsime puikių istorijų.
Izraelis paskelbė nepriklausomybę prieš beveik šešiasdešimt penkerius metus. Visi šie metai pažymėti nesibaigiančių karų. Pastaruoju metu Izraelyje atsirado naujo pobūdžio kinas („Valsas su Baširu“ (2008), „Libanas“ (2009), „514-as kabinetas“ (2012), reflektuojantis kareivių, išgyvenusių karo baisumus, patirtį. Ką manote apie tokį kiną ir kaip jis sutinkamas Izraelyje?
Izraelis daug metų tylėjo apie savo karus. Ir man, ir „Valso su Baširu“ bei „Libano“ režisieriams Ari Folmanui bei Samueliui Maozui dabar 45–50 metų. Esame pirmoji karta, besistengianti kalbėti apie tragiškus padarinius, kuriuos sukėlė nesibaigiantys karai Izraelyje ir kurie paveikė ne tik mūsų priešus, bet ir mus, Izraelio gyventojus. Žvelgiame į problemos vidų ir bandome tirti save.
Ne paslaptis, jog daug kareivių, baigę trejų metų tarnybą Izraelio ginkluotosiose pajėgose, vyksta į Indiją ar kitas pigias pietryčių Azijos valstybes, kur vartoja narkotikus, be saiko geria ir pan. Atrodo, taip jie bando išsigydyti traumą, kurią gavo tarnyboje. Ką Jūs apie tai manote?
Šį kelią jauni žmonės renkasi norėdami ištrūkti iš realybės. Užuot buvę drąsūs ir pasistengę pakeisti realybę, jie nuo jos sprunka. Deja, didžioji jų dalis tai darys visą gyvenimą.
Pakalbėkime apie Jūsų filmą. Jis gana klaustrofobiškas. Jei gerai pamenu, tėra kelios scenos, kai kamera žvelgia į lauką, į išorę. Dažniausiai ji stebi veikėjus uždaroje aplinkoje. Kodėl pasirinkote būtent tokį kelią?
Gyvenimas Izraelyje – kupinas nuolatinės įtampos ir streso. Norėjau suteikti šiems pojūčiams kinematografinę išraišką.
Taip pat pastebėjau, kad kameros judesiai yra svarbūs mintims, kurias bando perteikti filmas. Tai primena „Dogmos ’95“ stilių. Rodos, techninė filmo dalis ne mažiau svarbi už jo turinį. Ar sutinkate?
Taip! Kamera yra tarytum liudininkė. Ji visada labai arti veikėjų. Jie neturi kur pabėgti ar pasislėpti. Negali likti nepastebėti. Suteikiu žiūrovams intymaus žvilgsnio į mus, izraeliečius, galimybę. Pažodžiui.
Yra toks anekdotas apie žydų repatriantus. Maskvos oro uoste didelė žydų šeima laukia skrydžio į Tel Avivą. Visi, išskyrus vieną senučiuką, laimingi. Kažkas klausia senelio: „Kodėl jūs toks liūdnas – juk grįžtate namo.“ Jis ir atsako: „Matote, vienintelis tikras žydas šioje kompanijoje esu aš, ir aš nenoriu į Izraelį.“ Dabar Izraelyje gyvena apie milijonas rusakalbių. Filmo protagonistė – repatriantė iš Rytų Europos, tardanti aukštesnio rango vyrą karininką. Kodėl pasirinkote būtent rusakalbę žydę ieškoti tiesos?
Pasirinkau ją dėl jos požiūrio. Jaučiau, kad jauna rusų kilmės tardytoja į situaciją pažvelgs iš kitos perspektyvos. Ji – imigrantė. Ji gali tirti bylą ne tik turėdama kitokius motyvus, bet ir gerokai objektyviau.
Visi aktoriai, vaidinantys jūsų filme, tarnavo Izraelio armijoje. Bet skiriasi jų kilmė. Ar Izraelio visuomenėje jaučiami konfliktai ir susiskaldymas? Ir kaip tai susiję su filmu?
Konflikto dėl filme nagrinėjamos temos, t.y. armijos, nėra. Bet po paviršiumi – ir realaus gyvenimo, ir ekrano – gali nujausti glūdinčią įtampą, kylančią iš skirtingos kareivių kilmės bei išsilavinimo.
Koks turėtų būti idealus „514-as kabineto“ žiūrovas?
Smalsus žmogus.
Ar jau planuojate naują filmą?
Dabar rašau kriminalinės dramos scenarijų. Filmo centre – konfliktas tarp nekilnojamo turto agento, siekiančio „išvalyti“ iš senosios Tel Avivo centrinės autobusų stoties imigrantus iš Afrikos, ir jauno, ambicingo detektyvo, kuris nori agentą sustabdyti.
