Ką daryti su fotografija?

Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

„Tau, miegantis žmogau“ – tai ištrauka iš jau mirusio tėvo laiško dukrai Ingrid. Pati Ingrid baigė grafinio dizaino bakalaurą, o dabar studijuoja animaciją. Galerijoje rodomas animacinis filmas sudarytas iš nuotraukų: kūdikio, tėvo su kūdikiu, jaunos poros, kadaise filmuotų neryškių kadrų, pačios Ingrid nuotraukų nukeliavus į vaikystės vietas ir spausdintinių raidžių, nerimastingai šokinėjančių ekrane. Tos tiesiog akyse besirašančios raidės – tai tėvo laiškas dukrai, rašytas lenkiškai prieš 21 metus. Ji ir yra tas „miegantis žmogus“, per miegus besišypsantis. Raidės ant nuotraukų baltai raižo meilę ir nerimą, troškimą būti kartu ir negalėjimą to išsaugoti, iracionalų pačių brangiausių ryšių naikinimą. Nors jaunoji menininkė šeimos istorijos detalių nepasakoja, jas galima nujausti. Nutrauktas ryšys neatšaukiamas dukart – dabar jau amžinai.

Tyloje žiūrėdama filmą susipažįstu ne tik su laiško autoriumi, bet ir su Ingrid – ji šypsosi vežimėlyje, mokosi vaikščioti, patikliai, beveik pamaldžiai žiūri į tėvą, prisėdusį ant suoliuko, ilgesingai žiūrinį kitur ir nejaučiantį vaiko žvilgsnio. Vaikystės nuotraukas keičia Ingrid dabar nufotografuotos vietos – laiptinė, siena, durys. Lyg būtų įmanoma iš tos anoniminės pilkumos kaip detektyvui iššifruoti žlugusios meilės kodą. Pati Ingrid su fotoaparatu irgi šmėkšteli – kaip tėvo nepamatyta ateitis. Per fotografijas ir ant jų rašomą laišką, regis, vėl užsimezga ryšys, bet kitame ekrane (eksperimentas „Absence“) Ingrid degina tėvo portretą. Tai paradoksalus veiksmas. Anotacijoje paaiškinta, kad deginimas – „lyg aliuzija į bandymą pamiršti skaudžius prisiminimus“. Viena ranka versti laišką, kad įsigyventum į tėvo būseną, kad jo žvilgsniu pamatytum miegančią save, o kita naikinti prisiminimą? O gal šis prieštaravimas kaip tik ir išreiškia giluminę praradimo traumos tiesą?

Ant galerijos sienų sukabintos mėlynos fotografijos, atspaustos ant drobelių, yra taip pat apdegintos. Kai mėginu įžiūrėti, kas ten, tik šmėkščioja neidentifikuojamų būtybių šešėliai. Aiškiai matosi tik žodžiai „spiritas“, „absentas“, „degė 2 kartus“. Tai buvo bandymas išsiaiškinti, kas geriau degs? Ar magijos seansas, kai naikinant fotografijas tikimasi simboliškai atsikratyti nepageidaujamu asmeniu, šiuo atveju – net menkiausiu mirusiojo prisiminimu? Paraleliai jį prikeliant animacinio filmo tyloje kalbančiu laišku, ieškant užmirštų vietų, fotografijose išsaugotų buvusio ryšio įrodymų. Randant ir sudeginant, keršijant už patiklaus žvilgsnio išdavystę. Gal kaip tik dėl šių prieštaravimų (ir dėl pavadinimo) paroda įstrigo atmintyje ir prašėsi užrašoma.

Fotografas iš Charkivo Jevgenijus Pavlovas irgi, galima sakyti, naikina nuotraukas – jų tikslumą, tikroviškumą prigesina spalvos purslais, išpjautomis figūromis, primontuotomis svetimybėmis. Kadangi jis visa tai daro 1990–1994 m., perdirbinėja nespalvotas nuotraukas iš sovietinės praeities, – tai irgi atrodo kaip įkyrių prisiminimų naikinimas. Kita vertus, menininkui galbūt labiau rūpi sukurti naują pasakojimą ant fotografinio pagrindo.

Apie Pavlovą jau prieš keletą metų sužinojau iš parodos kuratoriaus Valentyno Odnoviuno tekstų apie Ukrainos ir Baltijos šalių fotografų santykius sovietmečiu. Pavlovas kartu su kolegomis, tarp jų ir mums gerai pažįstamu Borisu Michailovu, 1971 m. buvo įkūręs grupę „Vremia“ („Laikas“). Jie jau tais laikais žaidė su fotografija kaip „tikrovės“ žaliava, iš kurios galima kurti įsivaizduojamus pasaulius, pasąmonines vizijas, pokštus, iliuzijas – ką tik nori. Bet svarbiausia – kiekviena fotografija turėjo būti „smūgis“ žiūrovui, tada dar atbukusiam ne nuo vaizdų, o nuo propagandinio marazmo. „Smūgio teorija“ iš tiesų aiškino, kaip pasipriešinti ideologinei prievartai erzinant cenzorius. Dabar net keista, kad tokius žaidimus kažkas draudė.

Ir štai – laisvė. Sovietų Sąjungai žlugus niekas nebediktuoja, ką galima vaizduoti, ko ne. Pavlovas su senomis fotografijomis (ir su praeitimi), kuriose užfiksuoti šaudyti besimokantys kareiviai, Lenino aikštė, sovietiniuose butuose rūgstantys sutuoktiniai, gali daryti ką nori. Beje, panašiai su fotografija tuomet elgėsi ir klaipėdiečių grupė „Doooooris“ – kambariuose, stotelėse, gatvėse jie apgyvendindavo fantastines būtybes. Remigijus Pačėsa ant gazuoto vandens automatų ar peizažų klijuodavo cigarečių pakelį, rublį, skutimosi peiliuką. Toks buvo laikas – totalinis atitrūkimas nuo prievolės „dokumentuoti tikrovę“, ironiškas tiesų perdirbimas į jų priešingybes. Mintis ir išmintis – nesvarbu kas, bet juokinga, nes iš visų pakampių žvengia absurdas. O praeitis nugrimzdo ir nebeišnirs – prasideda nauja era.

Ir vis dėlto apžiūrinėdama puikiai išeksponuotą Pavlovo parodą matau ne tik pokštus, bet ir kartėlį dėl prarasto laiko, išsitaškiusį spalvotais spuogais ant drybsančių kūnų. Į televizorių visa savo esybe sulindusio dėdulės galva virsta taikiniu, nors iš tiesų – pulsuojančiu signalu, kuris perduodamas toliau ir toliau, ir toliau, o jis pats – tik automatas. Veidai susimaigę, sulūžinėję, praradę tapatybę, mutavusią į padarus su daugybe akių ir burnų. Kažkas prapjauna nejaukų sovietinio buto privatumą ir vidun įsiveržia apdegęs žmogus iš niekur. Daugybės ratų išmauroto kelio pakraščiais keliauja minia žmonių – tarsi į lažą, tarsi į laidotuves, o gal į tremtį. Nuogo vyro šešėlis pakibęs virš sovietinės demonstracijos kaip monstras.

Čia – tik kelių darbų įspūdžiai. Spalva ir primontuotos figūros įsiveržia į sovietinę pilkumą kaip patvirtinimas, kad alternatyvi tikrovė egzistuoja. Neaiški, absurdiška, nesuvokiama. Tarsi sovietinį erdvėlaikį stebėtų daugiau dimensijų gebančios suvokti būtybės, dar neseniai pačios ten buvusios, turėjusios tik tą pilkumą ir tą plokštumą. Tad Pavlovas čia išreiškia (po)sovietinio žmogaus būseną – ilgintis laisvojo pasaulio likti jo nesuprastam / nesupratusiam. Bet kad neapimtų nostalgija, menininkas kaskart juokiasi. Parke vaikštinėjančios porelės sutiktos gulbės nusidažo geltona ir rožine spalvomis – tampa kičinės, nepadoriai ryškios, kaip mėgėjo piešinyje. Bet porelė, gulbės ir parkas juk visada ir buvo kičas – ar tipiškas sovietinis romanas? Centrinėje aikštėje tebestovinčio Lenino galvą saulė papuošia šventojo aureole. Įdomu, ar kuriam nors žiūrovui nepasirodys, kad Pavlovas čia rimtai garbina revoliucijos vadą?

Pats Pavlovas politinio savo darbų užtaiso neakcentuoja. Kalba tik apie eksperimentą su fotografijos apsimestiniu tikroviškumu ir aparato prievarta. „Totalinė fotografija leidžia iš esmės kiekvieną fotografinį vaizdą ir kiekvieną vaizdą apskritai naudoti kaip pirminį šaltinį, dirbti toliau, jį tobulinti, kad jis taptų kitoks. Suprantame, kad obuolys yra šiek tiek baigtas produktas, bet tampa pradžia, medžiaga, jei jis krinta ir išdygsta. Tas pats pasakytina ir apie fotografiją“, – aiškina Pavlovas Odnoviunui. Čia reikia pabrėžti ne tik žodį „medžiaga“, bet ir „kiekvienas“ – blogų, išmestinų vaizdų nebėra, viskas gali būti panaudota, virsti sėkla, iš kurios gali išaugti kažkas naujo. Taigi Pavlovas jau šiais darbais pranašauja fotografijos ateitį – kai vaizdų bus tiek daug, kad nebereikės nieko naujo fotografuoti, pakaks žaisti su tuo, kas yra.

Tad čia aptartų menininkų elgesys su fotografija tapatus tik iš pirmo žvilgsnio. Savicka naikina asmeninį archyvą, kad atsikratytų prisiminimais, o Pavlovas nusiteikęs išsaugoti bet ką – senos nuotraukos, niekam nebereikalingi prisiminimai gali būti puiki trąša būsimiems kūriniams. Pirmuoju atveju lieka tik degėsių kvapas ir žodžiai tyloje. Antruoju randasi ir dauginasi naujos tikrovės. Nė vienas kelias nėra privalomas – abu pasiūlo po naują fotografijos patirtį, kuri nebeišsitrina.

Ingrid Beatos Savickos paroda veikia iki kovo 22 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Jevgenijaus Pavlovo paroda veikia iki balandžio 6 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė