Tai tėra klaidos

Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą. Failed fly – nesėkmingu skrydžiu įvardija Nicolas Reinhartas vieną parodos vaizdų. Kokiu būdu įsiamžino šis miniatiūrinis Ikaras? Gal skrido į šviesą? O gal į šilumą, gerti kraujo?

„Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, – paaiškina parodos pavadinimas. O čia esančių vaizdų, kaip ir minėto uodo, niekas nefotografavo, vedamas estetinių paskatų. Jie tiesiog nutiko, atsitiko, atsitiktinai susikūrė patys. Parodos autorius surinko, atrinko, parodė fotografinių medžiagų gamyklos Volfene, Vokietijoje, gamybos ciklo metu padarytų klaidų ir nesėkmių registrą. Šis fabrikas veikė nuo XX a. pradžios iki XX a. 9-ojo dešimtmečio, kai žlugus Vokietijos Demokratinei Respublikai gamykla nutraukė veiklą. Volfene buvo gaminamos fotografams puikiai žinomos „Agfa“, o vėliau – „ORWO“ prekės ženklo fotojuostos ir kitos fotomedžiagos. Klaidų registrą sudarė procesų prižiūrėtojai. Kruopščiai kaupti katalogai vartomi parodoje esančiame ekrane – viskas sunumeruota, aprašyta, juk jei radai klaidą, rasi būdą jos išvengti, galėsi ją pataisyti.

Minėtą uodą amžiams įklampino fotojuostos paviršiaus emulsija. Ar prieš tai uodas atsigėrė fabriko darbuotojo kraujo, nėra aišku, bet įdomu. Dalykiškas balsas ekrane, rankoms vartant puslapius, pasakoja, kad žmonės, pastebėję klaidas, paprastai susierzina. Kad autentiška klaida negali būti padaryta tyčia. Kad Denis Diderot apibrėžia klaidą kaip proto paklydimą, dėl kurio jis priima klaidingą sprendimą. Kad nėra žmogaus – nėra klaidos. Kad klaidos, rinktos daugiau nei šešis dešimtmečius, yra suklasifikuotos – tai ir įsielektrinusių medžiagų blyksniai, ir kometos, emulsija mintantys, drėgmėje gyvenantys organizmai, plaukai, ašaros ar kiti skysčiai, susilieję su fotografine medžiaga, darbuotojui čiaudint, kosint ar švilpaujant. Mintyse jau kuriasi fabriko darbuotojo portretas. Kaip jis dirba? Kodėl švilpauja? Gal jam linksma? O gal liūdna, ir jis nubraukia ašarą. Kodėl jis verkia?

Reinhartas atidžiau stabteli ties archyvo albumo lapais, į kuriuos suklijuotos utėlių fotografijos. Išdidintos utelės. XX a. pradžia. Įsivaizduoju fabriko darbuotoją, besikasantį galvą, galvoju apie jo socialinę padėtį. Galbūt dirbdamas jis nedėvėjo galvos apdangalo. Tačiau Reinhartą nustebina kalba, kuria aprašytas utelės gyvenimo ciklas. Tai žodžiai, ateinantys iš rasistinės, antisemitinės nacistinio Trečiojo reicho kalbos, kurioje žmonės – kaip parazitai. Reinhartas stebisi, kad ne išsyk pastebėjo šios kalbos keistumą, matyt, archyvo klaidų grožis nustelbė žodžius. Tačiau neįmanoma izoliuoti šių vaizdų nuo istorijos ir konteksto. Kai mes kalbame, kai rašome apie reiškinius, objektus, rašome ir apie save. O kaip mūsų tekstai bus skaitomi ateityje?

Beje, utėlės kaip parazito, žmogaus, tautos kaip utėlės vaizdinį šiais metais mačiau dar dviejose parodose: Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ bei Kaune, A. ir P. Galaunių muziejaus-namų parodoje „Apie žalių bromų miestą. Vilnius Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose“.

Kuo tampa klaida, jeigu ji nuolat kartojama? Ar visas klaidas galime vadinti nesėkmėmis? Pasak kai kurių teorijų, net gyvosios gamtos evoliucijos varikliuką suka genetikos klaidos. Geriausios klaidos prisideda prie tobulėjimo proceso. Vadinasi, klaidos gali būti naudingos. Iš klaidų, kaip sakoma, mokomės. Kaip sakoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų. Bet savos klaidos brangesnės. Įvairiomis to žodžio prasmėmis.

Kad neatrodytų, jog parodoje rasite vien vabzdžius, svarbu paminėti, kad galerijoje eksponuojama daug vaizdų, kurių poetiškose abstrakčių plokštumų, linijų kompozicijose gera ieškoti ir rasti juodąsias skyles, visatos gimimo akimirkas ar elektros kibirkšties šviesoje nušvitusius mikropasaulių procesus, – manau, kiekvienas žiūrintysis atpažins vis ką kita. Žinojimas, kad tai tėra klaidos, grąžina į fotografijos gimimo laikus, kurie nėra tokie ir seni (2026-aisiais galėsime švęsti pirmos išlikusios fotografijos dviejų šimtų metų jubiliejų). Fotografija gimė cheminių ir techninių išradimų, klaidų ir atradimų laiku. Ji jauna. Teieško, teklysta ir moko žiūrovą atrasti bei stebėtis.

Nicolo Reinharto paroda „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“ yra pirmoji menininko personalinė paroda, kurią remia ifa – Institut für Auslandsbeziehungen (Vokietija). Ši paroda yra tarptautinio konkurso „ReStart“ dalis.

Paroda veikia iki sausio 20 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)