Dvylika kvadratų

Gal prieš metus Benas Šarka pradėjo feisbuke viešinti fotografijas, dedikuotas Raimundui Urbonui (1963–1999). Taip sužinojau apie asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ sumanytą projektą „Pra/rasti pasauliai“ – jubiliejinę šešiasdešimtmečio dovaną neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam menininkui. Pats Šarka buvusiame knygyne, kur rinkdavosi Klaipėdos bohema, surengė Urbonui skirtą fotografijų parodą „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. Jo dabartinėse fotografijose – dykvietės, neremontuoti pastatai miesto centre, lyg sovietmečio pabaiga būtų ištikusi iš naujo. Bet tai – tik fotografinė fikcija, nes norint visur galima rasti praeities nuotaikų, poezijos prisisiurbusių šešėlių, neišsimiegojusių rytų. Jaunystės miestą praradome mes visi, bet čia – atvirkščiai – miestas prarado fotografą, gruodžio 5 d. pražuvusį upėje, likus mažiau nei mėnesiui iki 37-ojo gimtadienio.

Paties Urbono fotografijų iš Rytų Prūsijos paroda vasarą veikė Priekulės geležinkelio stotyje. Dabar visų jo ciklų fragmentus Vilniuje pristato kuratoriai Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys. Nedidelėse parudintose fotografijose – kasdieniški daiktai, per kambarį per greitai prašlepsintys namiškiai, keletas vaizdų iš Rytprūsių, „Requiem seniems džinsams“, „Gliukų“ teatras. Ant sienų sukabintos mozaikos detales reikia prisiartinti, žiūrėti prikišus nosį, kad pastebėtum smulkiausius, dažnai tamsoje ar šviesos pliūpsnyje pranykstančius daiktelius.

Bet pirmiausia pasižiūrėjau į patį Urboną trumpame filme „Sepija“ (režisierė ir scenarijaus autorė Aušra Lukošiūnienė, operatorius Laisvis Karvelis, 1991). Jis, toks liesas, gunktelėjęs vaikinas, pasistato fotoaparatą ant trikojo prie marių, važiuoja automobiliu, kurį sustabdo geležinkelio pervažos raudonos šviesos, paskui vaikšto po miestą – net nesvarbu kurį. Vietose, kurias jis fotografuos, dar įsigėręs sovietinio apleistumo kvapas. Menininkas lėtai ieško kadro, paskui jį ryškina, įdėmiai apžiūri. Stengiasi išgauti kažką tik jam vienam pastebimo. Toks vienišas su tais savo pastebėjimais.

Iš tiesų Urbonas buvo tarsi klaipėdietiška atplaiša to, kas vyko 9-ojo dešimtmečio Vilniuje, kur Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius, Algirdas Šeškus staiga metė fotografavę žmones susimąsčiusiais veidais ir ėmė fokusuotis į banaliausius daiktus ar net ne daiktus – tiesiog tuščius buto kampus, tarpdurius, taip tarsi atsiribodami nuo privalomų šventiško gyvenimo scenarijų ir atrasdami nuobodulio dzeną. Vilniuje jų buvo visa bendruomenė. Klaipėdoje – Urbonas ir Treigys. 1990 m. juodu net subūrė grupę „Doooooris“ kartu su tapytojais Andriumi Jankausku, Sauliumi Kanapecku ir Arvydu Karveliu. Visi draugiškai piešė ant Urbono nuotraukų keistas būtybes – buityje atsimerkdavo milžiniško zuikio akis. Grupės kūrinių parodoje nėra, bet yra daug iš dviejų ar keleto kadrų sudurstytų vaizdų, atspausdintų su juostos perforacija – 9-ajame dešimtmetyje tokių darbų sukūrė ir Balčytis. Tačiau Urbono sudurstymai užmaskuoti, erdvė nesuvokiama. Pavyzdžiui, „Baletas“ (1989 m. birželis) – per visą fotografijos ilgį išsirikiavusios pūstų baliustrados kolonų „kojos“. Po jomis – lyg ir gultas, grindų parketas, fotelio kampas. Ir tik paskui viršuje, prie pat krašto, pastebi tikras mažytes balerinas, gal net atliekančias mažųjų gulbių šokį. Jų kojytės smailios, tikra priešingybė kolonoms. Ir nežinia, kaip jos šitoje erdvėje atsirado. Bet man įdomios ir pačios kolonos – jas prisimenu iš Zinkevičiaus „Plakatų“ serijos, fotografuotos Vilniuje. Tiksliai tie patys kolonų įskilimai. Plakate ant kiekvienos jų pagrindo buvo užrašyta: „Ar ilgai laikys?“

Ar ilgai laikys neprižiūrimas paveldas – Atgimimo laikais budo atsakomybės jausmas. Nuo 1988 m. Vytautas Balčytis ir Alfonsas Budvytis važinėjo po Lietuvą fotografuodami miestelius. Atvaizdus spausdino mažus, rudino sepija – kad būtų tarsi senoviniai atvirukai. Urbonas ėmė fotografuoti savo regioną – Mažąją Lietuvą ir Rytų Prūsiją. Tai buvo ir netikėtų susipažinimų su užsieniečiais laikas. Pasak amžininkų, jį rūkantį balkone pristatė Ruth Kibelkai-Leiserowitz, rinkusiai medžiagą apie pokariu pasimetusius vokiečių vaikus knygai „Vilko vaikai“. Ruth papasakojo apie Raimundą leidyklai „Wolf Jobst Siedler“, ši pasisiūlė išleisti jo fotografijų albumą, žadėjo sumokėti 7000 markių ir 5 proc. nuo parduotų egzempliorių. Urbonas važinėjo ir fotografavo rusų nustekentas žemes, apgriuvusią Karaliaučiaus katedrą, žlugusios kultūros likučius. Pasak Rasos Paukštytės, cituojamos knygoje „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (sudarytojas Ignas Kazakevičius, 2009), „Prūsijos epopėja – jo aistra, jo raudonas golfiukas, kuriuo, amžinai gendančiu, jis Prūsiją skersai išilgai išvažinėjo, jo meilė tai sugriuvusiai, bet nesugriaunamai dvasios ir istorijos vietai“. Knygos pavadinimas turėjo būti „Prarastas pasaulis“.

Deja, leidykla sutartį nutraukė – gal Urbonas nesilaikė dedlainų, tuomet dar neįprastų Lietuvos menininkams. Gal sunku buvo fotografuoti pagal užsakymą, kai jo akį patraukdavo ne „vokiečių kultūros liekanos“, bet pakraščių erozija, ištuštėjusių miestų gūdumos. Kaip „36 kadruose“ prisimena Rolandas Rastauskas, „Raimis buvo per žingsnį nuo gero, stipraus albumo, kuris būtų pakreipęs jo likimą. Tai jam buvo baisus smūgis, ir jis pirmą kartą užgėrė. Nebuvo girtuoklis. Visiškai nenorėjo gerti. Iš gėrimo patirdavo tik baisų skausmą. Jokio džiugesio ar euforijos. Visai nepakėlė alkoholio, iškart pasigerdavo. Košmariška. Tiesiu taikymu į depresiją. Paskutinis jo gyvenimo penkmetis yra paženklintas slydimu.“

Bet šioje parodoje – tik keletas nuotraukų iš Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos. Vilniuje pristatyta linksmoji dalis. Net jei vaizdų priežastys nelinksmos. Tik dabar atkreipiu dėmesį į daug kartų matytą Urbono nufotografuotą voką su dviem pašto ženklais, suporuotą su pakabinamomis svarstyklėmis („Laiškas I“, 1991). Vokas adresuotas Urbonui, gyvenančiam Klaipėdoje, siuntėjas – Gintaras Grajauskas, irgi gyvenantis Klaipėdoje. Virš indekso – ąžuolo piešinys su Gedimino stulpais ant kamieno, data 1990 03 11 ir užrašas: „Atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika“. Bet įdomiausias čia didesnysis pašto ženklas su Trijų kryžių piešiniu ir užrašu „Blokados fondui“. Kainavo 50 kapeikų – nebeprisimenu, ar tai buvo daug. Plūsteli prisiminimai apie keliones pėsčiomis ir kaštonų žiedais kvepiančias gatves be automobilių. Ir apie autobusus, sustodavusius, kur paprašai.

Atrodo, kad Urbonui bet kas tinka būti meno objektu. Švarkas, keptuvės, grandinėlė, sėklos, kėdės, rankinės, lempos, buteliai, o ypač – elektros lizdai. Paroda taikliai pavadinta „Gyvenimas po stalu“ – iš tiesų atrodo, kad fotografuodamas Urbonas tampa vaiku, smalsiai tyrinėjančiu, kas nukrito, nuriedėjo ant grindų. O pakėlęs galvą kitaip mato dujinę viryklę, televizorių, palangę, darbo stalą. Pavadinimo frazė pasiskolinta iš filmo „Sepija“, kur daug laiko praleidžiama Urbono bute, 12 kvadratų kambarėlyje. Ten sėdėdamas jis kažką pasakoja (nelabai girdisi), aplink šmirinėja vaikai ir kamerai dairantis kaupiasi pretekstai fotografijoms, kurias paskui atrandi parodoje. Įsimena chalatu vilkinti žmona Rimvyda, atsirėmusi į virtuvės spintelę, gal rūkanti – galvos nematyti. Nieko čia ypatingo, bet kadras skleidžia sekmadienio šilumą, prieštaraujančią Rytų Prūsijos nejaukai ir pabaigos tragedijai.

Kita vertus, Urbonas spausdindamas nuotraukas pabrėžia, kad tai – ne tikrovė, bet šviesos piešiniai, jo žvilgsnio ir cheminių procesų rezultatas. Tokia fotojuostos perforacijos funkcija. Skylutes užkabinant mechanizmo dantukais, juosta persukama, keli skirtingose vietose užfiksuoti kadrai susijungia, užsikloja vienas ant kito, daiktai persišviečia, sklando kambariuose lyg vaiduokliai. Fotografija, užuot užfiksavusi įprastą erdvę, tampa ženklų ir kerčių labirintu, kurio erdvė nebesuprantama, bet viskas tikra. Tikri dubenėliai, tikros piestelės, tikri stiklainėliai, tikros užuolaidos kažkur tolumoje, o gal atspaudo paviršiuje („XXX“, 1991). Perforacijos langelių traukinys nusagstytas skaičiais, tarsi čia kažkas būtų matuojama, labai moksliška ir tikslu, bet tai – blefas. Nuorodos į fotografijos medžiagiškumą nukreipia mūsų žvilgsnį į tarpininką tarp kūrinio ir (filme matytos) tikrovės. Tarpininkas transformuoja, kai ką išryškina, kai ką pritemdo, paverčia kasdienybę pasakojimu apie nepastebėto laiko stebuklą. Čia prisimenu Audriaus Puipos litografijas, kur gyvenimas irgi stebimas tupint kertėje ar po stalu. Menui užtenka namų – niekur nereikia eiti ar važiuoti.

Tačiau Urbonas ir važinėjo. 9-ojo dešimtmečio pradžioje – kartu su paskutiniais hipiais po visą Sovietų Sąjungą trankėsi autostopu, apsistodavo bet kur. Cikle „Requiem seniems džinsams“ ilgaplaukiai džinsuoti vaikinai drybso, stoviniuoja, sėdi beveik abstrakcija tapusioje gamtoje – nežinia kur, iškritę iš sovietinio laiko. Net nesvarbu, kokie čia žmonės, – jų veidai išplaukę, lyg matomi apsirūkius žolės. Prisimenu Jurgio Kunčino „Tūlą“, Edmondo Kelmicko pasakojimą apie Rimą Buroką, kitus bastūnus, vengusius kur nors stabtelėti ir prisitaikyti prie sistemos. Durys visur buvo atviros (iš čia ir „Doooooris“, ir „The Doors“, kurių albumo užrašas atsiranda šalia tikrų durų Urbono nuotraukoje) ir visur buvo vyno, niekas niekur neskubėjo, nes nebuvo ko. Priešingybė dabarties laikui. Bet nereikia užsikrėsti nostalgija, nes šitą buvojimą supo sistemos šaltis ir žiaurumas, darbo valstybei beprasmybė.

Žvilgsnis į artimiausius daiktus tarsi tupint po stalu – iš tos pačios savijautos. Ir vis dėlto ekspozicijos pabaigoje – dar vienas posūkis. Paskutinė fotografija sudalinta į keturis segmentus. Juose dvi meilės aktui apsikabinusios žmogystos sėdi ant dujų baliono, nuo kurio nuriedėjęs siūlų kamuoliukas, kaukėta žmogysta rankomis stovi ant dujinės viryklės arba ant jos sėdi išsižergusi. Fone – nuoga mergina, žmogystai ant galvos – pėdkelnių kasos. Tai – „Gliukų“ teatras, to paties Beno Šarkos absurdo performansas skurdžioje buityje, kai nieko daugiau nebelieka, tik dūkti ir kvailioti kaitaliojant tapatybes.

Ratas užsidaro. Urbono dvasią visus metus kvietęs Šarka linksminasi kartu su juo čia, aname laike. Priešais fotoaparatą kuriasi beprotiškas spektaklis, neišsitenkantis tvarkingos buities-būties rėmuose, rėkiantis apie laisvę kurti bet kokiomis sąlygomis.

Paroda veikia iki gruodžio 2 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)