Zigzagas dviese

Paskutinį rugsėjo penktadienį kartu važiavome į Šiaulius. Mus pakvietė į Povilo Višinskio biblioteką pakalbėti apie knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tuo pat metu Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaromos dvi parodos – vilnietės Eglės Gineitytės ir šiaulietės Reginos Šulskytės, kurių nėra toje knygoje, nors turėtų būti.

Pasikalbėjom, atsisveikinome su publika ir išskubėjome į galeriją. Dar spėjome viską pamatyti, perskaityti, išgirsti, paragauti. Kai Vilniuje leidžiamo laikraščio redaktorė atsiduria kito miesto galerijoje, recenzija privaloma. Kadangi dalijomės kelionės išlaidomis, rūpesčiais ir įspūdžiais, nutarėme, kad ir rašymą pasidalinsim. Eglė rašys apie Eglę, aš – apie Reginą.

Vientisas peizažas su pertraukomis, stotelėmis – įkvėpimui

Eglė Ridikaitė

Pasitiko pats gražiausias plakatas, kurį pamačius tikrai norisi užeiti. Aišku, mane veikia ir plakato dydis – taip gražiau, nes nutapytas žmogus tampa normalaus dydžio žmogumi. Juokiuosi.

Norisi norisi užeiti.

Ėjau, kilau laiptais, nieko negalvodama. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo. Tuo labiau kad parodą jau buvau mačiusi Vilniaus rotušėje.

Užlipau ir iškart pasukau į kairę. Kažkodėl pradėjau žiūrėti iš kairės, ten nuėjau ir sustingau. Nuostabi siena – trys darbai su dideliu atitraukimu ir apšvietimu iš viršaus. Darbai dar pagražėjo, dar labiau atsiskleidė („Ir šviesa be perstojo sklido“, „Miglota paslaptis“, „Kipariso juoduma“).

Trys nuostabūs – žalsvas, melsvas, žalsvas, – patys gražiausi paveikslai. Ramu, gera, peizažai tave pavagia.

Tiesiog eini pro šalį ir negali praeiti, sustoji ir žiūri, negali apsispręsti, nuo ko pradėti. Tad bandau matyti, žiūrėti į visus tris iš karto.

Primena lyg sąsiuvinio viršelį, į kurį žiūrėdavai norėdamas išskristi iš „pamokos“, t.y. persikelti į kitą erdvę, į kitą realybę, į tą žalią, švelniai melsvą ir vėl vos matomą žalią. Rašymo ar skaičiavimo sąsiuvinį su kartais išlindusiu sugeriamojo popieriaus kampeliu ir su keletu pilkų brūkšnelių – tai vieta, kur turi užrašyti vardą, pavardę. Ar kitą sąsiuvinio pusę su skaičiais, kurie susilieja į vientisą dėmę, gal rūką, taką išskridimo.

Gal dar vasaros prisiminimą: jos dvelksmas trumpam nutūpęs, užkliuvęs, atsirėmęs, prisiglaudęs prie juodo kraštelio ir bijantis sutrypti smėlio lopinėlį, greičiau juostelę, ploną ruoželį.

Dar šiek tiek – ir pamatysiu dangų virš jūros ar marių, su truputėliu rūko, pasislėpusia saule už debesio, jau paraudusiu saulės spindulėliu, nusileidusiu ant vandens. Ar prieš sutemą (niekieno valanda) – mažą pilkšvą prieplaukos brūkšnelį.

Tai lyg įrėminta nuotrauka prisiminimui ar langas su vos matomu horizontu, už kurio dar – jūros bangos. Taip už kampo, prie pat jūros kranto, bangos atsimuša į stiklą, kurio nėra.

Iš tikrųjų – paslėptas grožis tarp dviejų žalių. Gal ten slypi paslėpta paslaptis?

Vėl pasislėpiau už juodo kraštelio, norėdama pamatyti kiparisų gimimą-miražą. Gerai, kad yra už ko pasislėpti ar gal atsiremti, nors truputį, nes baisu sugadinti tą vyksmą – vientisą peizažą.

Būtent tos spalvos, kiekvienos dienos ryto spalvos iš vaikystės. Tik formatai pakitę – gal kad galėtų atsistoti žmogus, o gal žmogeliukas.

Taip, žmogus su kardeliu už nugaros, gal einantis į šventę, paslėpęs gėlę pasveikinimui („Uosis II“). Saulės nušviestoje dykumoje. Tik jis vienas žino, kur eina ir kas jo laukia priekyje. Šitoje parodoje jie – dviese vienas šalia kito.

Taip, sumaišiau: kardelis ne raudonas, o baltas. Kažkodėl prisimenu oranžinį. Gal tą spalvą iššaukė oranžinė galva?

Du žmonės horizonte, peizažas tęsiasi. Nematoma linija horizonte veda toliau. Tikrai antra figūra eina, o gal greičiau išeina į balzganą tuštumą, šaltį, kur dar nieko nėra ar jau nebėra („Paskutinis sniegas“), o gal atvirkščiai – dar tik bus, kai atšils, kai praeis tas laikas, kai už lango snygis-lietus.

Tavo dirbtuvėje. Kai tu žiūri ir nejaučiamai eina laikas. Kritimas ramina, ant palangės matosi vėl žalias lopinėlis („Lietuvoje-1+1“). Giliau – dangus, nutapytas ant drobės su atremta maža drobele, truputį pasvirusia. Su mažais šešėliais po drobėmis („Du formatai“), peraugančiais į gilią tamsą, kur jau girdisi muzika.

Girdisi dūdmaišis ir matosi žmogaus figūra, grojanti į tamsą („Dūdmaišininkas“).

Neaišku, ar brėkšta, ar temsta, tik aišku, kad tu – aukštoje žolėje, tarp smilgų, siūbuojančių vėjuje, ir muzikos. Tai ji, užburianti, kurioje susijungia viskas, o gal visas peizažas.

Keista, raudona kraplakas – taip pat iš praeities („Pražydusi krauju“). Taip. Kaip ir visos trys spalvos, kurios pas mus buvo pagrindinės. Raudona kraplakas, FC mėlyna, FC žalia.

Taip, supratau, šitas peizažas – iš ten.

Kažkodėl sakoma: yra trys pagrindinės tapybos spalvos – geltona, raudona, mėlyna. O čia, o pas mus, raudona, žalia ir mėlyna. Visos, sakyčiau, vitražinės, nes skaidrios, o gal vintažinės spalvos. Iš ano tolimo-netolimo laiko – su ta grėsme, karo nuojauta („Pražydusi krauju“), kur Eglutė bando kovoti jų pačių ginklu, jų įrankiu – krasnaja kraplak.

Tiršta seno, užsisenėjusio kraujo ir neapykantos spalva. Kaip sukovoti?

Greitai ranka tiesiasi knygos. Šį kartą – Edvardo Muncho, tas šaltas šiaurės peizažas išgelbės. Vyras ir moteris gal sukurs ką nors kartu bežiūrėdami į šiaurietišką peizažą taip pat su raudona, bet jau su kita („Du žmonės, pagal Edvardo Muncho paveikslą Zwei Menschen“).

Ranka toliau ieško lentynoje knygos, šįkart užkliūva už Marko Rothko, kuriam padedant ir užbaigiamas peizažas. Tai spalvos, paletės nuorodos į kitą spalvą, į kitą dieną.

Dar abstrakčiau, vientisiau („Atspindys“).

Taip, šitoje parodoje pradžia – kitoje vietoje. Bet aš pasukau į kairę ir nuėjau savo keliu, gal kitaip perskaičiau tą žinutę, bet tada man taip norėjosi – padaryti zigzagą.

Nuoširdus ačiū Eglutei už pabuvimą kartu.

Įvilkti-išvilkti-pervilkti

Agnė Narušytė

Dar prieš eidama į Reginos Šulskytės parodą nujaučiau, ką ten pamatysiu. Net ne nujaučiau, o žinojau – man ji tuos „27 sugrįžimus“ jau buvo atsiuntusi, kad parašyčiau tekstą jos knygai. Bet originalai parodoje – kas kita. Juolab kad antrojoje, pritemdytoje ekspozicijos erdvėje kabo keletas Reginos mamos drabužių, matytų fotografijose (kuratorė Danguolė Ruškienė). Prietema asocijuojasi ir su spinta, ir su praeitimi, kur daugiau paslapčių nei apšviestoje dabartyje. Gal to ir reikėjo laukti: galerijoje tiesiog turi atsirasti tikri drabužiai, vis atsikartojantys fotografijose – net tose pačiose po dukart. Taip jie kalbasi. Perduoda žinią iš šiapus į anapus ir atvirkščiai. Kai juos vilkėjusio kūno nebėra. Šiuo atveju – tai menininkės mamos kūnas, kurį ji mėgina susigrąžinti per fotografiją lyg koks Rolandʼas Barthesʼas. Ar pati sugrįžti į tą laiką, kai mama buvo gyva. Bet anoji būtis dabar tegali būti sustingusi, be prošvaistės prasitęsti. Net jei Šulskytė pratęsia kažkada fotoaparatu iškirpto tikrovės fragmento laiką ir erdvę.

Tai dar viena priežastis, kodėl nujaučiau, ką pamatysiu: Šulskytė jau senokai atrado šį išraiškos būdą, kurio esmė – jungti dvi skirtingas akimirkas į pailgą horizontalų vaizdą. Ir suprasti drabužių kalbą. Socialiniuose tinkluose skelbdama fotografijas iš savo ankstesnio ciklo „Mano drabužiai“ (1977–2004) ji rašo: „Suknelės, sijonai, skarelės, skrybėlaitės, palaidinės pasirodo šalia mano mylimos pusseserės, apsilanko mirties kambaryje ir praneša mums žinią, kad čia kažkas įvyko praeity. Kartais nevalingai bando išslinkti pro durų plyšį, kartais sukuria nuotaiką apie deginančius prisiminimus arba tiesiog pasislepia šešėliuose. Drabužiai kurdami pasakojimą ir atlikdami tam tikrus vaidmenis pavaduoja mano „aš“. Stengiausi į vaizdus tiesmukai nesibrauti, bet tuo pačiu priminti, kad aš esu, aš dalyvauju, kad man yra svarbūs matomi ir nematomi saitai.“ Gyvi, prie kūno kadaise prisitaikę, taip ir likę ištampyti, bet kitaip judantys, plazdenantys ir tarsi mus stebintys drabužiai keliauja iš čia į ten, vėl sugrįžta, tačiau pasikeitę, nes „tą patį drabužį vilki mama, nors tuo pačiu momentu ji jo nevilki – jis yra šalia, tuščias, be kūno“.

Įtampą tarp „vilki-nevilki“ stiprina ir tai, kad dabar Šulskytė kruopščiai sunaikino dviejų (o gal daugiau?) kadrų jungimo pėdsakus. Iš senų fotografijų išgauta mamos gyvenimo tikrovė, regis, yra ir vyksta dabar ar vakar, ar bet kada. Vientisą erdvę reprezentuojanti fotografija, tačiau akivaizdžiai neapsiribojanti viena akimirka, pažeidžia nuo Renesanso įprastą vaizdų laikiškumą, bet ir negrįžta į senąjį, kai buvo galima viename paveiksle atsekti kelis istorijos etapus. Čia nėra pasakojimo logikos, nėra etapų – Šulskytės fotografijose laikas tįso be praeities-dabarties-ateities padalų. Tuomet motina ne tik vilki-nevilki, bet ir yra menininkės sukonstruotame tikrovės fantazme taip, lyg niekad nebūtų iš čia dingusi.

Kurdama šituos sugrįžimus ar, kitaip tariant, per fotografiją lyg ir susigrąžindama prarastus žmones, Šulskytė inscenizavo atminties veikimą – kai supainiojama, suliejama, kas iš tiesų patirta, su tuo, apie ką užsisvajojai žiūrinėdama šeimos albumo fotografijas, nors tas akimirkas fotografuojant tavęs ten nebuvo. Mamos figūra rūmų arkadoje, prie jūros kylant kažkieno paleistiems balionams, namie, ant sofos su tėvu – ji tokia ryški, jos kūno tūris nutapytas šviesa taip aiškiai, kad net mums, svetimiems, ji kaip gyva. O dar tą gyvumą įžemina raštuotos palaidinių apykaklės, beveik apčiuopiamas mezgimo raštas, iki saldumo pažįstamos praeities moterų suknelių gėlės. Bet kartu motina tose praeities nuotraukose yra keistai iškritusi iš kadro – lyg iš laiko, jau tada. Dabar jau įvykusi žmogaus mirtis užkrečia ir paprastas praeities nuotraukas žinojimu. Tačiau keista, kad nulemtumo jausmas intensyvesnis kaip tik tada, kai menininkė tarsi nori susigrąžinti motiną. O gal klystu? Gal pati menininkė per fotografijas vyksta į mirusiųjų pasaulį ir ten šiek tiek prisitaiko? Nes ir Regina visur yra – ne tik praeities nuotraukų vaikas, bet ir dabartinė. Ji keliauja iš čia į ten kaip ir mamos drabužiai, iš kurių ką tik išsinėrė juose gyvenęs kūnas, paskui iš ten atsiranda čia. Maloniai makabriška.

Išėjimų anapus spiralė prasideda pirmuoju sugrįžimu, kuriame menininkės tėvas laiko savo mirusios žmonos drabužius. Tada vienas kitą keičia prisiminimai, kol galiausiai dvidešimt septintame sugrįžime („Testamentas“) jau pati menininkė laiko tuščius tėvo drabužius. Taip ciklas tarsi užsidaro, bet palikdamas angą, pro kurią iškrintame vienas po kito iš savo drabužių. Man ši struktūrinė metafora graži, nes tuomet tai nebėra vien prisiminimas apie tėvus, bet būties ciklo kaip spiralės, kuri niekad nesugrįžta į tą patį tašką, vaizdinys, įtraukiantis ir pačią autorę. Ir žiūrovę. Todėl man keista, kad eksponuojant nesilaikoma skaičių tvarkos, ypač jei pabrėžiama skaičiaus 27 reikšmė – tai mamos gimimo data ir jos metų skaičius, kai gimė Regina.

Kita vertus, paroda veikia kaip prisiminimų zigzagas – mirus artimajam ištinkanti atminties karštinė, kai gražiausių patirčių atplaišos pamažu blanksta, vis didėja tarpai, išnykimai, išbalimai, kol nutrūksta priežasčių ir pasekmių grandinės, detalių gausoje ištirpsta istorija. Ir tada jau tik fotografiškai prisimenama tikrovė ima piršti vaiduoklius: sode, iš už kabančių drabužių, kyšteli gulbės kaklas; lietpaltis seka paskui savo savininkę, bando pasivyti ją migloje, kol ji klūpi kartu su kitais tikinčiaisiais; o kambariuose su banaliais stačiakampiais langais ant sienų vis meta atšvaitus arkinis langas – gal iš senų laikų. Ir nežinia iš kur svetainėje atsiranda du berniukai, laikantys Komunijos žvakes, skirtas laidotuvėms.

Bet kad nebūtų taip baisu, tai šen, tai ten anapusybės tikroviškumo iliuziją pažeidžia karpytas nuotraukos kraštelis, perspėja: čia tik vaizduotė siautėja vartant šeimos albumą, kuriame vis daugiau mirusiųjų. Ji vis įvelka prarastus kūnus, išvelka, pervelka netektį fotografijomis.

Parodos veikia iki spalio 21 d.

Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)