Remediacija, arba dviejų fotografinių liudijimų dialogas

Fotografinis archyvas yra gajos klausimas, medijuoto augimo, sampratų išplėtimo, pirminių koncepcijų sugrįžimo klausimas, dažnai susidvejinantis, randantis ir rodantis atgimimo ir atgijimo galimybes esamose suvokimo kryptyse. Atgimimo įvykio gimčiai, atgijimo ir tuo pačiu metu išgijimo užmarščiai klausimas. Fotografinis archyvas ne tik save rodo – rodoma plati medijuota arche, save medijuojanti mechanika ir organika, darymo, atlikimo techne, o kartu lemtingas autopoiesis.

Šaknų sąvoka, metaforiškai kalbant ir vizualiai mąstant, yra skolinys iš pačios gamtinės, organinės sferos. Šaknys suvokiamos tiesiogiai, tai tiesioginis įsišaknijimas, šaknų įleidimas gyvenimiškąja prasme. Bet organine prasme šaknys yra kur kas platesnis reiškinys, o įaugimas ir įleidimas – tik jo aspektas. Alvydo Lukio paroda savo pavadinimu mūsų, žiūrinčiųjų į šiuos atvaizdus, nenukreipia vien tik į vizualinę rizomatiką. Čia visas fotografinis dėmesys nuolat nukrypsta į save išplečiantį augalo lapojimą, augimą, gijimą, atgijimą, į stiebo ir lapo, žiedo ir žydėjimo sąveikas. Kaip tik todėl augimas – tai painus ir įmantrus santykis su regima fotografine aplinka. Vizualinis regimas paviršius čia turi tą jautrų perteklių, į kurį vis nukreipiamas dėmesys. Fiksuojamos aplinkybės, kompozicinė statika, naujų plėtinių atsiradimas – tai dėmesys regimai vietai. Vieta, kad ir kokia sudėtinga būtų, susijusi su įaugimo ir prigijimo analogijomis. O analogijos – tai sugretinimo, sutapatinimo, tarpusavio nuorodos. Tokia analogija kuria ir išplėstinę vitalinę pathos ontologiją. Visoje šioje ontologijoje regime nesibaigiančią energiją. Ją palaiko jutiminė energija. Kuri pamažu virsta ir mentaline energija.

Paroda „Ne tik šaknys“ veikia Šiauliuose, Fotografijos muziejuje. Ji įveda į dviejų fotografų – Juozo Lukio ir Alvydo Lukio – tarpusavio komentarų labirintą. Čia reikia trumpam stabtelėti dar nežinomose ekspozicijos vietose, gal net pasukti savo maršrutu atgal, į paliktą užuominą ar į pamestą įtakų ir poveikių pradžią. Bet geriau jau tokia intriga, geriau jau tokiu tempu pamesti pradžią nei rasti tik priverstinę nuorodą. Autorius pradeda lėtą sąveikų, susitikimų, poveikių fotografinę istoriją nuo savojo augalų ciklo. Spalvingi, vienas kito nekartojantys, skirtingoms sferoms atstovaujančių augalų atvaizdai. Jie yra kontrastas tremties ir grįžimo nespalvotai raiškai. Raiškų permainos yra sulėtintos kulminacijos. Taip pati fotografinė raiška jau tampa paraiška. Paraiška vitališkos, organiškos tvermės, išlikimo despotiškoje, totalitarinėje sistemoje. Tremties paraiškos vis sugrąžinamos į augalų atvertis. O tai kelia klausimus apie vizualinės ir mentalinės atminties sąveikas, viena kitą papildančias istorines vizijas. Skirtingi atvaizdai yra viena į kita atsiremiančios istorijos. Tėvų tremties istorija atsiremia į grįžimo Lietuvon istoriją. Tremtis, grįžimo iš tremties istorija paliudijama gyvybine augalo raida.

Mus pasitinka raiškūs, svarūs, gryni augalų siekiai, jų įvairiaplanės teleologijos, nukreipiančios į ekologinę problematiką. Ši augalų sąveikų tema įtraukia į skirtumo tarp natura ir fiuzis paiešką. Ieškodami menamos natūros, kliaudamiesi natūraliu supratimu mes iš karto pakliūtume į natūralaus ir savaime suprantamo žinojimo spąstus. Nes ir vizualiniu-fotografiniu požiūriu natūra – tai duoklė ir prievolė. O fiuzis – tai sudėtingi gimties, prigimties, atgimimo santykiai. Išplėstinė augalų tema suveda, bet nesutapatina, išplečia, bet neužgožia gyvojo supratimo lauko. Todėl čia nėra ir priverstinio retorinio triukšmo. Nors yra stambus, kai kada panoraminis planas, nors veikia simbolinė ornamentika, bet triukšmo nėra.

Parodoje visada reikalinga kokia nors esminė fotografinė užuomina. Šį kartą ji yra ne ekspozicijos pradžioje, bet įsitaisiusi jos viduryje. Tarp lėtai ir kantriai dėliojamų vizualinio nuteikimo ir susitikimo naratyvų staiga sustojama ties ta centrine pasakojimo-liudijimo vieta. Spalvota stambaus plano fotografija intriguoja. Tai paveiki užuomina, įsmeigta žydinčios ievos šakelė į atsisveikinimo su tremtimi vietą. Taip vizualiai-rituališkai, emociškai ir simboliškai atsisveikinama su tremties vieta. Visas kitas vėlesnės plėtros pasakojimas pasisuka į nespalvotus liudijimus, į jų atvirus emocijų, laikysenų ir vizualinės aplinkos momentus. Bet daug kur tas augalinis šakos, puokštės, žiedo, žydėjimo, metaforiškai ištremtos jaunystės, ištremto gyvenimo motyvas kartojasi. Kartojasi tremties vietose, įsiminimo, įsiamžinimo scenose. Kriokliai ir uolos, išvirtę medžiai, nulaužti kamienai, darbo scenos liudija požiūrį į tremtį.

Eidami toliau ta keliakrypte ekspozicija, kliaudamiesi vertikalia ir horizontalia eksponavimo struktūra susiduriame ir su kitokio pobūdžio sugretinimais. Ima ryškėti vizualinio kontrastingo svetimo-savo buvimo skirtumai. Tremties aplinka gretinama su buvimu jau Lietuvoje. Autoriaus tėvo vizualinė strategija nuveda link lemtingų momentų, kai ryškėja stambiaplanių detalių gausa, svetimos ir savos aplinkos, aprangos, architektūros komponentai. Gausu neįkyrių, bet vis išsiplečiančių, fiksuojamoje scenoje sutelpančių ir su aplinka susišnekančių detalių. Į uolas įaugęs ir nulūžęs medis, į dvikamienį beržo foną įsmeigtas grėblys, tremties trobos architektūra. Nedemonstruojama jokia deterministinė prievolė. Galioja principas – yra kaip yra, nepagražintos išraiškos paieška. Portretuojamieji, pozuojantieji turi atsiverti aplinkai, atsiverti turi ir pati aplinka. Tada ir susikuria organiška įaugimo ir prigijimo vizualinė ir mentalinė polemika.

Autoriaus tėvo fotografiniai archyvai – tai, viena vertus, tik į albumą patekusi šeimos tremties istorija. Kita vertus, ši paroda – tai ilgų metų laukimas, autorinis pasirengimas dviejų fotografų, skirtingų, tačiau organiškai giminingų siekių susitikimui. Prieš tai buvo Alvydo Lukio ciklo „Ars botanica“ kūrimo istorija. Šie du skirtingi ciklai ieško vienas kito ir randa organinėje terpėje. Augalai nėra pateikiami kokia nors išskirtine taksonomine tvarka, kuri reikštų priklausomybę mokslinei sistemai. Autorių domina augalų vitalinis-organinis raštas, spalvotos pertvaros, lapojanti ir besistiebianti, lapais nusvyranti raiška, apsunkusi esatis – organinė sąveika ir organinė tremties samprata.

Tremtį reikia ištverti, likimą reikia suprasti, bet iš tremties reikia gebėti grįžti. Egzistencinė užduotis ir socialinė duotis čia susitinka su organine perkėla ir permaina. Norint suprasti perkėlą, reikia pastebėti permainingą augalo raidą. Vietos, situacijos, savijautos, tvermės perkėlą. Tokias vizualines užduotis mums siūlo ši paroda, kaip užuomina į jutiminę materiją. Žemiškoji likimų, raidų, tremčių materija – kaip tik tai padeda rasti tik juntamo įvykio pėdsakus. O pėdsakai visada yra pėdsako pėdsakai, likimų sukiniai visada yra kitų sukinių sukiniai. Organiškos užuominos ir vitališkos kompozicijos – tai dvejopas maršrutas. Viena kryptimi keliaujama į archyvą, kita kryptimi keliamasi iš archyvo. Viena kryptimi – į giminės, kartos, šeimos kroniką, faktą, kita kryptimi – į tremties, atskirties, nubloškimo kairos, į šaknų praradimo ir jų atgavimo faktiškumą. Ši paroda yra daugybės sulėtintų fotografinių mediacijų slinktys. Mediacijoje visada yra kitos mediacijos – ar remediacijos – galimybių. Autorinė remediacija čia yra vietos ir įvykio nauja, rekonstruota, renovuota atvertis. Atvertis, kurioje vienas fotografinis liudijimas komentuoja kitą fotografinį liudijimą.

Paroda veikia iki vasario 27 d.

Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai)