Nykstančio gyvenimo ilgesys

Dažnas lietuvis turi kokių nors sąsajų su provincija – gal pats ten užaugo, o galbūt kaime gyvena jo seneliai, dėdės ir tetos, pas kuriuos svečiuojasi per šventes ar kur būdamas vaikas leisdavo atostogas. Ir daug daug ilgesnės buvo tos vaikystės vasaros, galiausiai visuomet pasibaigdavusios bulviakasiu. O kol ateis ruduo – rytais įkyriai zyziančios musės, maudynės purvinuose tvenkiniuose, šviežias šiltas pienas ir sudilgintos kojos. Idealizavimui lengvai pasiduodančios praeities ilgesys ir su ja saistantys emociniai ryšiai yra vienas iš aspektų, kuriuos paliečia Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1, Vilnius) eksponuojama Tado Kazakevičiaus fotografijų paroda „Tai, ko nebebus“. Bet ne tik praeitis, praeinamumas čia kelia ilgesį – ilgu ir lėtesnio laiko, gilaus ryšio su gimtąja žeme ir gamta, tolstančio ir pamažu nykstančio (ar tiesiog kintančio?) paprastesnio gyvenimo.

Kazakevičius žiūrovą vedasi į penkerius metus, nuo 2014-ųjų iki 2018-ųjų, trukusią fotografinę kelionę, kurios centre atsiduria tai, kas keičia savo pavidalą ar netgi grasina išnykimu, – tuštėjančios provincijos. Jų vietą užima daugeliu atžvilgių perspektyvesni už Lietuvos ribų esantys kraštai ar vietiniai didmiesčiai (kartais tiesiog negaliu patikėti Vilniuje sparčiai dygstančių daugiabučių gausa – negi tikrai jie visi mums reikalingi?). Menininkas aplanko įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus, o jo išvažinėtus maršrutus atkartoja ant ekspozicijų salės esantis žemėlapis. Kelionė, kurią autorius įvardija kaip asmeninę ir sentimentalią (jos pradžia – jo tėvo gimtinė, o pabaiga – motinos), įgavusi fizinę formą, galiausiai tampa kolektyvine patirtimi.

Minėdamas menines parodos ištakas, parodos anotacijoje Kazakevičius atkreipia dėmesį į XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio JAV. Tuomet Didžiosios depresijos laikotarpiu šalyje vyko panašūs procesai – ieškant geresnių gyvenimo sąlygų vyko nuolatinė migracija, keitėsi JAV demografinis žemėlapis. Vedama Fermų apsaugos administracijos (FSA) vadovo Roy’aus Strikerio, grupelė fotografų, tokių kaip Jackas Delano, Walkeris Evansas ir Dorothea Lange, siekė įamžinti tai, ko greitai nebeliks.

Kita vertus, anot menotyrininko Tomo Pabedinsko, galima atrasti ir lokalių kultūrinių sąsajų. Humanistinės fotografijos žanrą plėtoję Lietuvos fotografijos mokyklos (LFM) atstovai Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius ar Antanas Sutkus irgi fiksavo provincijos gyvenimą, nerimaudami, jog šis netrukus išnyks. Tačiau tąkart į lietuvišką kaimą kėsinosi ne emigracijos procesai, o okupacinis režimas, kurio sąlygomis kilo grėsmė sunykti tradiciniam gyvenimo būdui. Čia galima nubrėžti nesudėtingą schemą, kurios centre susikerta FSA, LFM ir TK. Kaip pavyzdį paimkime tris darbus – Dorotheos Lange (FSA) „Migruojanti motina“, Algimanto Kunčiaus (LFM) „Šeima I“ ir Tado Kazakevičiaus (TK) „Tėvas ir sūnus“. Nors visi darbai iš esmės tapatūs tematiškai, – juose vaizduojami tėvai ir vaikai, – kartu jie gana smarkiai skiriasi savo potekste bei vaizdine kalba. Tą patį principą galima pritaikyti ir lyginant visą „Tai, ko nebebus“ seriją su FSA ir LFM – Kazakevičiui pavyksta atsispirti nuo istorijos, aklai jos nekopijuojant ir pasiimant tai, kas geriausia, suteikiant fotografijoms savitumo ir naujumo.

Pastarąjį teiginį gerai apibūdina virtualiame parodos atidaryme fotografo Jono Staselio pasakyti žodžiai, jog Kazakevičius „naudoja šiuolaikinio žmogaus vizualinę raišką, konceptualizuodamas intuiciją ir sentimentus, kartu likdamas ištikimas lietuviškosios humanistinės fotografijos tradicijai, jos šaknims“. Šiuolaikiniam žmogui įprasta vaizdinė kalba Kazakevičiaus serijoje atsiskleidžia per estetinį pajautimą, fotografijų spalvinę gamą ir kompozicijas. Įtakos turi ir fotografavimui pasirinktas prietaisas, t.y. vidutinio formato juostinis fotoaparatas, diktuojantis specifinį formatą ir atitinkamą kadruotę. Nors skamba paradoksaliai, tačiau tai, ką gali pasiūlyti juostiniai fotoaparatai, itin atitinka šiuolaikinio žmogaus estetiką. Patrauklūs jie ne tik vizualiniu, bet ir idėjiniu požiūriu (ypač turint omenyje visą parodos koncepciją!). Darbų koloritas šiltas ir švelnus, taigi tiesiogiai atliepiantis bendrą juos persmelkusią nuotaiką, nostalgiją netolimai praeičiai ir greit praeisiančiai dabarčiai.

Tačiau, be to kaip, labai svarbu ir kas vaizduojama. Kazakevičiaus įamžinamos provincijos susideda iš pačių įvairiausių dalykų. Čia netrūksta suklypusių, o kartais ir visai apleistų interjerų ir eksterjerų, gamtos atvaizdų, gyvūnų (karvių, avių, arklių – koks pasirinkimas!), atsitiktinių aplinkos fragmentų ir net tokių keistenybių kaip geležinkelio bėgiai visai prie pat kapinių. Žvelgdama į, pavyzdžiui, menininko įamžintą švč. Mergelę Mariją su šalia besiganančia karve ar į juokingai atrodančią nupeštą vištą, padėtą ant kėdės, nepaliauju galvoti, kokia tai iš tiesų yra egzotika. Esame taip pripratę prie panašaus pobūdžio vaizdų, kad dažnai net nepastebime jų unikalumo – o kaip į juos žiūrėtume, jei mokėtume nusiasmeninti arba jei būtume iš visai kito krašto, kito laiko?

Be visų anksčiau išvardintų dalykų, cikle „Tai, ko nebebus“ labai svarbią vietą, žinoma, užima žmonės. Darbuose jie veikia kaip dalyviai, ne subjektai, atrodo, autoriui pavyksta su fotografuojamaisiais užmegzti nuoširdų, pasitikėjimu grįstą ryšį (šlakelį nepasitikėjimo galime įžvelgti nebent darbe „Vaikai“). Jo dėka matome natūralius, atvirus portretus, kuriuose labai juntama akimirkos emocija. Sustoję laukuose ar prie bažnyčios, atvėrę savo namų duris, žmonės rodo menininkui, kaip ir kuo gyvena, pozuoja vieni ir su šeima, užsiimdami ūkio darbais ir sustoję pakalbėti prie kavos puodelio. Paklaustas apie tikslų fotografuojamųjų nuotaikų perteikimą, menininkas sako: „Nuskambės saldokai, bet iš tikrųjų, kitaip nei su skaitmeniniu fotoaparatu, kai fotografuoji užsidengęs nuo žmogaus, su analoginiu fotoaparatu fotografuoji „nuo širdies“. Bendrauji su žmogumi nukreipęs į jį dėžutę, kabančią po širdimi.“ Tačiau man atrodo, kad tai tik dalis atsakymo – nežinau, ar vien pasirinkto fotografavimo įrankio užtenka tikram, gyvam kontaktui užmegzti. Tikiu, jog daug įtakos turėjo ir nesumeluotas susidomėjimas, gyvas pokalbis, gebėjimas tapatintis ir suprasti.

Apie buvusį gyvą pokalbį liudija ir fotografijas papildantys poetiški veikėjų pamąstymai. Įgavę teksto pavidalą, jie atitinkamai padeda kurti lyrišką atmosferą ir suteikia galimybę kiek geriau pažinti darbuose matomus žmones, suvokti jų poziciją. Kūriniams taip pat akompanuoja per keliones rasti bei padovanoti artefaktai, interjerų mizanscenos. Šios mizanscenos – tai salės erdvėje išdėstytos tematinės sienelės, kurias, be eksponuojamų fotografijų, taip pat dengia apmušalai, dažai, seni laikraščiai, o jungia aplink išdėstyti įvairūs asociatyvūs objektai (kėdė, laikrodis, rogutės, briaunota sovietinė stiklinė ir t.t.). Ir žiū, čia bevaikštinėdama, aš trumpam atsiduriu kaime! Tik močiutės niekur nematyti. Bet girdėti – tai iš už kampo skambantis garso takelis atneša įrašyto pasakojimo atgarsius. O jei užsimanyčiau ne tik matyti, girdėti, bet dar ir užuosti, tam yra parfumerės Laimės Kiškūnės ciklui sukurtas kvapas, kuriame susimaišo reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatai.

Su šypsena bandau įsivaizduoti scenarijų, kuriame ateities kartos ilgesingai žvelgs į masiškai gaminamus „Ikea“ baldus, stiklinius daugiabučius, kokią nors programuotojo profesiją, šiuolaikinę popmuziką, drabužius iš tinklinės drabužių parduotuvės. Ir kaipgi tai sudėtinga, nors žinau šį laiką neišvengiamai ateisiant! O ilgėtis to, ką matau Kazakevičiaus fotografijose, labai lengva. Jo atvaizduotame pasaulyje nerandu perteklinio, pačias įvairiausias sferas apimančio skubėjimo ir visokeriopo vartojimo. Jame nėra „statusą“ nusakančių daiktų, ekstravagantiškų kelionių, ištaigingų kavinių ar barų, prekybos centrų, pramogoms skirtų vietų – jos, nors pačios savaime nebūdamos blogybės, dažnai ima atrodyti tik kaip tuščias laiko užpildymas, socialinė priedanga ar beprasmis bėgimas nežinia kur ir nežinia nuo ko. Regis, iš fotografijų į mane žiūrintys žmonės nejaučia to desperatiško, neurozę keliančio poreikio kažkam kažką įrodinėti. Prasmę ir pilnatvę jie suranda paprastuose dalykuose, kasdieniuose darbuose, džiaugsmuose ir varguose. Tad belieka tikėtis, kad tai – tikrai ne tokio gyvenimo pabaiga, o tik nuolatinės kaitos dalis, kurią taip puikiai pavyko užfiksuoti Tadui Kazakevičiui.

Paroda veikia iki gegužės 30 d.