Iš Vilniaus į Palangą su Kunčiumi

Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.

Nors Kunčius gimė Pakruojyje, mokyklą baigė Kaune, o į Vilnių atvyko tik 1958 m. studijuoti teisės ir muzikos pedagogikos, Vilnius yra tikroji jo kūrybos terpė, jo pasakojimų personažas. Lentynoje turiu albumą „Senojo Vilniaus vaizdai“, išleistą 1969 metais. Dėl grubios spaudos fotografija ten kartais atrodo kaip grafika. Į bokštus, į kalvas užlipusio Kunčiaus objektyvas braižo miesto žemėlapį, nukloja plokštumas stogų čerpėmis. Nusileidęs į gatves fotografas pritraukia architektūros detales, naršo po kiemus, kuriuose kasdienybė užglaistė karo išmuštas skyles. Iš fotografijų sumontuotas Vilnius toje knygoje – romantiškai apgriuvęs, tarsi modernizacijos suvilioti žmonės jį būtų palikę. Paskui buvo ilga pertrauka iki 2007-ųjų, kai Eugenijus Karpavičius iš to paties laiko fotoarchyvo išrinko estetiškus „Senamiesčio kvadratus“. 2012 m. „Reminiscencijos“ („Apostrofa“) yra vėlesnio, „vertikaliojo periodo“, dialogas su miestu per daiktus, augalus, rastus natiurmortus ir „kultūrmortus“, kai fotografui norėjosi „idėją plėtoti polifoniškai“, lyg „partitūrą orkestrui“. Pernai kartu su Liudu ir Ernestu Parulskiais išleistame albume „Fotorefleksijos“ anų laikų nespalvoti kadrai atsimuša į spalvotą šiuolaikybės dizainą. Ir štai – Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys vėl sugrąžina į tą senąjį Kunčiaus jaunystės miestą, šįkart pilną žmonių. Jų laisvas bendravimas ypač jaudina, kai jau metus sėdi karantine. Vaikai pardavinėja verbas, skarotos bobutės su milžiniškomis „tašėmis“ per pusnis brenda pirkti maisto ar apatinių, praeiviai žvilgčioja į vitrinoje Kalėdoms atsargiai papuoštą eglutę, „Mažasis princas“, pasilypėjęs ant grotų, pro pravirą langelį mėgaujasi kepamų sausainių kvapu.

Albumas „Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ – tai tarsi 2004 m. Nacionaliniame muziejuje vykusios parodos pratęsimas. Po parodos Kunčius padovanojo negatyvus muziejui, dabar muziejus atveria to laiko Vilnių mums visiems. Su šiuo albumu galima praleisti daug valandų tyrinėjant tai, kas pasikeitė, materiją, kurios nebėra: merginų madas ir neišvaizdžius žieminius apdarus, slepiančius žmonių amžių, pūstus autobusus ir „tarybinius“ sunkvežimius, prikrautus sniego, skulptūras ant Žaliojo tilto, arklių tempiamus vežimus miesto centre, čiuožyklą toje vietoje, kur dabar stovi Seimo rūmai. Po kai kurias fotografijas klaidžioju užmiršusi laiką. Nes Kunčius – talentingas pasakotojas. Jis fotografuoja ne tik nubanguojančias Vilniaus tolumas, bet ir linksmai pakrypusią tvorą ar augalą „su charakteriu“, medžių šešėlius ir architektūrines detales susiejantį ritmą. Miestą jis stebi kartais ilgesingai, kartais pasibaisėjęs, kartais šelmiškai. Šypteliu ir aš, pamačiusi po Katedros aikštę vaikštinėjančius žmogučius balandžių akimis. Ir, žinoma, labiausiai traukia Kunčiaus tada laisvai lankyti kiemai, visokiausi užkaboriai, į kuriuos jau nebepateksi. Turbūt dėl to ši knyga taip stipriai užgauna nostalgijos stygas – aš ir pati nemažai vaikštinėjau po tą patį socialinių ir laiko sluoksnių labirintą, kurio nebeliko, nes kiemai uždaryti ir senamiestis virto prabangos preke. Vaikštinėjimo įspūdį, matyt, kuria kinematografiškos kadrų kompozicijos atvartuose – matai ne paveikslus, o situacijas, epizodus, pasakojimus. Nors atpažįstu vaizdus iš „Senamiesčio kvadratų“, ši knyga man labiau primena Dzigos Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“ (1929) – fotoaparatas, lyg nutrūkęs nuo žmogaus intencijų grandinės, vaikštinėja, laipioja, sklando po miestą nuo ryto iki sutemų, pavasarį, vasarą, rudenį, bet ypač žiemą. Po miestą, kurio nebėra.

Palanga, priešingai – ta pati, regis, visada tokia buvo ir bus, nors verčiant knygos lapus prabėga penki dešimtmečiai. Keista, nors čia irgi pilna žmonių, laikas atrodo sustingęs – tik jūra, smėlis ir tviskėjimas. Žmonės, kuriuos Kunčius visada stebi – iš toliau, iš arčiau, – toje amžinoje scenografijoje atrodo atsitiktiniai ir, kitaip nei Vilniaus gatvėse, jų besikeičiantys pavidalai regisi ne tokie reikšmingi. Stichijų kontekste tai – smulkios mutacijos, kurios nieko naujo nesukuria, nes neišlieka. Tiesa, drabužiai ir elgsena išduoda laiko tėkmę. Pradžioje po smėlį vaikštinėja čia tarsi dirbtinai iš pievų perkelti diedukai ir bobutės, brendantys į bangas su kostiumais ir gėlėtomis suknelėmis. Verčiant lapus šių personažų vietas užima apnuoginti kūnai, dabar jau primenantys „Saulę ir jūrą (Marina)“. Kartais Kunčius nufotografuoja ir fotografus, pasistačiusius butaforines Jūrates. Jie irgi išnyksta. Paskutiniuose kadruose jaunuoliai fotografuoja vieni kitus ir patys save mobiliaisiais telefonais. Matai, kad jie nuolat suvokia savo kūną kaip peizaže regimą figūrą. Tokia savistaba dabartinius žmones skiria nuo anais laikais prie jūros užsimiršusių. Bet, kaip sakiau, tie pasikeitimai atrodo per smulkūs, kad juos „pastebėtų“ smėlis, jūra ir dangus.

Taigi albumas „Prie jūros“ išryškina žmogaus būties laikinumą lėtoje gamtos reiškinių tėkmėje, o „Fotografuota Vilniuje“ – laikinumą paties miesto, kurį greitai keičia žmonės. Anų laikų Vilnių regiu iš jo ateities perspektyvos. „Prie jūros“ ateities nėra, tik tarsi amžinas „dabar“, įsijungiantis vos ten patekus. Kunčiaus fotografijos leido patirti tuos du laiko greičius beveik vienu metu.