Rokas beveik Pralgauskas

Per parodos atidarymą Rokas pasakė beveik kalbą, kuri nutrūko vidury sakinio. „Man patinka žodelis beveik, – sakė, – aš esu Rokas beveik Pralgauskas.“ Jo beveik fotografija pristatyta ne tik parodoje, bet ir knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur vaizdus į serijas suskirsto juodi puslapiai, o juose – beveik poezija, kurios galbūt nepriims literatai.

Žodis beveik neįpareigoja, jis panašus į atsikalbinėjimą, bet ir beveik tiksliai apibūdina specifinį grožį, kuris nepretenduoja į didingumą, šlovę, premijas ar pinigus. Tai tas pats grožis, apie kurį rašė Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“: „Visa, kas regima, yra netobula: regimybė slepia būtį, tik regimybė kelia norą – būti ir prievolę – būti, užtat tai jau yra prasmės iškreipimas. Regimybė kaip galėjimas būti – ar galbūt? – yra vos ne vos pakeliama.“ Būti beveik nepakeliama, ypač kai visos regimybės čia pat pasimeta – paprasčiausiai todėl, kad laikas eina. Fotografas jas mėgina surinkti, bet jos jau netikros ir „tai jau yra prasmės iškreipimas“. Tik beveik gyvenimas.

Kai kurie žiūrovai čia atpažins nuotrupas iš ankstesnių Roko projektų. Pavyzdžiui, sulankstytas javų lauko peizažas iškrito iš „Lagamino“ (Klaipėdos fotografijos galerija, 2016). Fotomontažai su begalviais gangsteriais – iš parodos ir knygos „Ro-ko-ko-mixai“ (2007). Bet „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ – naujas „miksas“, ne tiek „ko-miksas“, kiek „tragi-ko-miksas“, kai žinai, jog eilėraščiai knygoje pasakoja meilės pabaigos istoriją.

O Roko radiniai tyčia pasakoja kažką nesusijusio. Jie net neatrodo kaip fotografijos, nes aplinka dažniausiai ištrinta. Ant aklinai balto popieriaus, tarsi ant padėklo, pateikti patys daiktai kaip išrašai iš kasdienybės. Knygos pavadinime užbrauktieji „objektai“ (nes tai juk – „subjektai“, vidujybės atspaudai) ryškūs, beveik iškilūs. Beveik pačiupinėjamas „Rankų darbo pelės imitacijos“ kailiukas vos nusipelno šešėlio. Ši fotografija – toks pats rašmuo ar patirties hieroglifas kaip ir tame pačiame knygos atvarte nupiešta širdis nupjautomis plautinėmis venomis, viršutine tuščiąja vena, aorta ir apatine tuščiąja vena („širdele mano, o kodėl tu linksma“ – žodis „liūdna“ nubrauktas, kaip ir daug kas šioje parodoje / knygoje; abejonė, ką rašyti, irgi yra amžinai netobulo beveik ženklas).

Bet parodoje nėra atvartų. Fotografijos kalbasi ne viena su kita, o visos kartu – su žiūrovu. Po daiktų atvaizdais suraizgyti pavadinimai dažniausiai ironiški ar tiesiog absurdiškai patvirtinantys tai, kas žiūrovui akivaizdu: „Obuolys su vinimis“ iš tiesų ir yra tiesiog obuolys, prismaigstytas vinių, bet galvutėmis į vidų, kad smaigaliai durtų. Tad nors per atidarymą skambėję skrabalai linksmai akompanavo žaidimui žodeliu beveik, visi tie „Morkhendžai“ ir žaliai „Nušvitę kedai“ atrodo atsiųsti iš ten, kur skaudžiai kuriasi prisiminimo vertos akimirkos.

Todėl knygelės įžangai rašiau: „(...) kad būtų atrasta, pirmiausia turėjo būti prarasta. Kažkas pameta daiktus – savo gyvenimo nuotrupas, tampančias humusu kitų nusiraminimams. Iš dailiai retušuoto portreto besišypsanti amžinoji moteris praranda vardus. Jie užbraukti vienas po kito, išskyrus Jolitą, bet ir ji laukia brūkšnio. Kaip ir du knygos personažai – vienas kitą vis labiau prarandantys mylimieji: O tirpstantys besmegeniai / į žemės gelmes nusineša / Mano pastangas tave prajuokinti. Buvimo kartu stebuklai vis užrašomi pirštu mylimajai ant nugaros. Ir galbūt lieka neperskaityti, kaipmat išnyksta „apipynę mintį“. Aistra nutykšta šalia padėvėtos šlepetės su užrašu „Love“ kaip Dievo išspjauta seilė. Moterį įsivaizduoju: balerinos kojos, mėlynos akys, nusipirktos ramybės privelti plaukai. Ją žodžiais piešiantis lyrinis herojus slepiasi autoportrete iš vielos, užraizgiusios veido bruožus. Toji tuštuma užpildyta gelmė – nepažini. Meilės istorijos pabaigoje jis vis dar – „Neužbaigta šv. Roko skulptūrėlė“, lyg ir žmogaus pavidalo medžio gabalas, kuriam dar teks atrasti savo tapatybę ir tikslą. O kol kas meilės praradimo skausmas malšinamas nuo laiko pažaliavusia kokakola ir vinių sumuštiniu. Sutręšusios malkos formoje atpažintas šautuvas gali viską išspręsti akimirksniu. Bet sulaiko „kankorėžis pamąstymui“ – paskutinis knygelės vaizdas (bet ne parodos, nes jos pasakojimas – ne linijinis).

Roko knyga ir paroda gali būti atgaiva sėkmės bangų nepasivejančiam žmogui. Neatitinkančiam dabarties pasaulio struktūros (amžinam emigrantui, klajojančiam su statybininko mentele, valgomu 200 litų banknotu, dviem plonytėmis piniginėmis ir arklio balsu dainuojančiam „Money, money, money“). O tai – beveik mes visi. Viešumoje – ne, ten mes privalome švytėti kaip nugludinto deimanto briaunos. Bet privačiai, kai niekas nemato, kai nėra ko užburti dirbtine šypsena, tenka pripažinti: tavo Eifelio bokštas – „iš degtukų ir plastilino“. Daugelis Roko radinių – kaip tas „nepavykęs origami“, išlankstytas, regis, iš nespalvotos nuotraukos. Platoniškam idealui pasipriešina kietas popierius ir emulsija. Griežtos smailės – gervės kaklas, uodega ir sparnai – nesusidaro, neklauso pirštų. Bet vis tiek tos užfiksuotos akimirkos pėdsakas susisluoksniuoja į paukščio pavidalą. Ši nepavykusi forma gal net gražesnė už pirminę idėją, kurią nepriekaištingai kopijuojant tiktai dauginasi vienodi daiktai. Tegyvuoja neideali ir visada vienintelė tikrovė, kurioje viskas ne taip, kaip turėtų būti.

Nepasiektų idealų kartėlis knygos puslapiuose (ir parodoje) paskleidžia dar vieną nusiraminimą, kad netobula visa, kas gyva. Roko poezija, sudėliota iš to, kas labiausiai prieinama, iš to, ko netrūksta. Kad palydėtų jaunystės viltis, nutekančias tirpstančiais seniais besmegeniais.“ Rokas beveik Pralgauskas mums visiems išrašo receptą, kaip nepargriūti, kai nebelieka atsparos taškų.

Paroda veikia iki lapkričio 9 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.