Svetimi

Pilnas lėktuvas lietuvių. Muziejininkai, vadybininkai, studentai. Ir mes – Aurelija, Eglė ir aš – kultūros spaudos atstovės. Skristi jau taip įprasta, kad net nebepastebime blaškos – kaip mėto mus visus, lyg važiuotume per Vilniaus grindinį.

Autobusas, traukinys – ir štai jau tempiame žvyre klimpstančius lagaminus keliuku link viešbučio, įsikūrusio Venecijos žemyninės dalies – Mestrės – pakraštyje. Aplink – pievos, pribarstytos aguonų. Galų gale prie vienišo, bet gana ištaigingo namo vartų mus pasitinka tamsiaplaukis jaunuolis.

– Iš kur jūs?

– Iš Lietuvos.

– Aha, o mano vardas Alioša.

Matyt, pastebėjęs mūsų nuotaikas iškart pasiaiškina:

– Bet mano tėvai tikri italai, tiesiog mėgo Dostojevskį.

– Crime and Punishment, sakau, nors žinau, kad ne tą romaną jie turėjo omeny. Tiesiog šis pavadinimas apibūdina viską, ką daro ir ko nusipelno rusai.

Venecijos bienalės Giardini Rusijos paviljonas šiemet atviras. Jie maloniai įsileido Boliviją, kuri be galo dėkinga. O Izraelio paviljoną menininkė Ruth Patir uždarė, kol nebus pasiekta taika ir sugrąžinti įkaitai. „Nematyti pabaigos, tik dar daugiau skausmo, praradimų ir siaubimo pažadas. Paroda parengta ir paviljonas laukia atidarymo. Menas gali laukti, bet moterys, vaikai ir pragarą išgyvenantys žmonės negali“, – sako ji. Pro langą galima tik pažiūrėti jos filmą, kuriame molinių figūrėlių – beveidžių ir didžiakrūčių – procesija traukia per miestą. „Na kodėl jie negali rodyti Izraelio ir Palestinos menininkų šalia, draugiškai“, – sako viena rusė man už nugaros. Kodėl gi ne? Štai austrai įspraudė į bienalę rusų baleriną, mokančią ukrainietę šokti „Gulbių ežerą“. Kol jos tėvynė draugiškai bombarduojama.

Tuos bombardavimus be jokio meninio padažo parodo Andrii Rachynskyi ir Daniilas Revkovskyi Ukrainos paviljone, kuris įsikūrė Arsenale. Paieškoje įvesdami „bombardavimas“, „laidotuvės“ ir kitus aktualius žodžius, jie iš socialinių tinklų surinko žmonių filmuotą medžiagą ir sumontavo filmą. Ekrane užrašyta kiekvieno rodomo fragmento metrika – autorius, jei žinomas, įkėlimo data, vieta. Matome pirmųjų karo dienų siaubą – nesuvaldomą, gyvulišką, kai žmonės slepiasi koridoriuose rėkdami „neišgyvensim!“. Yra ir vaikų reakcijos karui jau tapus kasdienybe – jie puola prie mamos parneštų ledų, mergaitė ima iš dėdės interviu („kaip jūs išgyvenate karą?“), o pasigirdus sirenoms neria į slėptuvę. Vyrai, kažką vežantys į frontą, staiga apšaudomi. Paskui jau vienas rodydamas kruvinas rankas praneša, kad draugas žuvo. Miestų gatvėse guli lavonai – kas kaip parkrito nušautas. Labiausiai baisimasi bombų išdaužytais kapais – „kuo jiems trukdo mirusieji?“. Ir daug keiksmažodžių, kuriuos vertimas sušvelnina, o mes girdime autentiką ir negalime atsitraukti, kol baigiasi Arsenalo darbo laikas.

Bet tik nedaugeliui rūpi Ukraina. Jos kančias ir čia nustelbė kitas karas. Vos ateiname į Giardini, kelią link Vokietijos paviljono užkemša rėkianti masinė demonstracija su Palestinos vėliavomis. Kodėl? Nes menininkė Yael Bartana yra iš Izraelio. Negana to, ji sukūrė futuristinio Nojaus laivo viziją: žydai, genami Dievo įsakymo pataisyti pasaulį, pasigamina kosminį laivą, kuriuo leidžiasi ieškoti „šviesos tautoms“.

Nepaisant protestų, eilė prie Vokietijos paviljono ne trumpėjo, bet ilgėjo. Paties nacių rekonstruoto pastato pirminį pavidalą šiek tiek atskleidė menininkė Maria Eichhorn – atvėrė pamatus, nulupusi grindis parodė ankstesnės architektūros fragmentus. O teatro režisierius Ersanas Mondtagas iškastomis žemėmis užpylė pastato pagrindinį įėjimą – paviljonas tarsi išvemia savo gėdingą praeitį.

Patekusios į vidų pro šonines duris aptinkame padūmavusiame „kosmose“ kybantį erdvėlaivį. Jo prasmė paaiškėja kitame paviljono sparne – ten po kupolu prigulę žiūrovai tarsi įsklendžia į to laivo vidų, kur klesti robotų prižiūrimas sodas, po jį vaikšto raganosiai ir kiti iš Žemės pasiimti gyvūnai, o žmonės lyg medituodami atlieka paslaptingus ritualus. Tačiau ši viltinga pabaiga turėtų būti pasiekiama tik perėjus asbesto bunkerį (bet prie jo ir aplinkui – dar viena eilė, o ją atstovėti ne visi spėja). Čia Mondtago inscenizacija pasakoja apie jo senelį turką, atvykusį į Vokietiją dirbti asbesto gamykloje ir mirusį nuo plaučių vėžio. Senelį vaidinantis aktorius ratu tampo šiferio gabalų prikrautą vežimėlį. Jį praėję žiūrovai atsitrenkdami vienas į kitą lipa siaurais suktais laiptais ir patenka į apdulkėjusį butą – virtuvę su visomis lėkštėmis, miegamąjį, svetainę, tualetą. Ant grindų tįso „mirę“ žmonės, kuriuos reikia perlipti. Paskui tie zombiai atsigauna, imasi buities darbų, eina į tualetą, šluoja grindis. O viršuje – du ekranai. Miglose skendinčioje La Certosa saloje (tai irgi paviljono dalis, bet jos nespėjome pamatyti) pagyvenęs vyras kasasi sau duobę kaip žydai, prieš sušaudomi nacių. Jis po truputį nusirenginėja ir galiausiai nuogas joje pasilaidoja.

Vaikštant po bienalę išankstinių peržiūrų dienomis smagu skirstyti aukso liūtus. Mūsų žiuri pirminiu sprendimu jis būtų atitekęs Vokietijai. Bet paskui užsukome į Lenkijos paviljoną. Jis minimalistinis. Du ekranai. Filmas rodomas tik viename, nors prie abiejų ekranų pastatyti mikrofonai – publika kviečiama dalyvauti „karaokėje“. Ekrane vienas kitą keičia žmonės iš Ukrainos, dabar gyvenantys tai Vroclave, tai Airijoje, tai Vilniuje. Moterys, vyrai, merginos, vaikinai. Kiekvienas pristato kurį nors vieną rusų naudojamą ginklą: bombą, minosvaidį, kalašnikovą, šachedą. Pateikiama ir enciklopedinė informacija, kurią perskaitome tyloje. Tada ukrainietė ar ukrainietis įgarsina savo ginklą: tratatatatatata – tai kalašnikovas. Ir kviečia: „Kartokit paskui mane.“ Kartojam. Nors ir be mikrofonų. Paskui vedėjos balsas pritildomas ir jau girdisi tik žiūrovų balsai. Taip ukrainiečiai ruošia mus karui – jie jau žino, jau patyrę. O jūs mokykitės atpažinti garsus, nes nuo to priklausys jūsų galimybės išgyventi. Maniau, kad tik aš viena paskui ukrainiečius kartoju automato tratėjimą, šachedų švokštimą nuo ašarų stringančia gerkle, bet paaiškėjo, kad patirtis – visuotinė.

Žydai ir turkai Vokietijoje, ukrainiečiai (Yuriy Biley, Pavlo Kovachas, Antonas Varga) Lenkijoje, juodaodžiai Prancūzijoje ir Britanijoje, grenlandai Danijoje – taip šalys atsiliepia į bienalės kuratorių užduotą temą „Užsieniečiai visur“. Tema – ne vienprasmė. Tai ypač lengva pagauti tariant anglišką variantą: Foreigners Everywhere. Čia gali išgirsti vietinio anglo nepasitenkinimą, kad visur – tik užsieniečiai, nebėra saviškių. Ir amžino migranto ar „mišrūno“ patirtį, kad esi svetimšalis visur. Tiesa, galima perskaityti ir trečiaip – kad visi yra „užsieniečiai“, nes viso pasaulio rasės, tautos, tapatybės jau persimaišė, tad apie kokį „savumą“ kalbame?

Pirmosios reikšmės užuominas mačiau Marco Scotini kartu su daugybe menininkų sukurtame „Nepaklusnumo archyve“, kuris atrodo kaip milžiniškas zootropas. Kaskart eksponuojamas jis tarsi įsuka vis naują laiką, naujas tapatybes, naujus protestus. Prisimenami seni nespalvoti pasipriešinimų įrašai. Dokumentuojami nauji. Ekranuose šmėkšteli Palestina. Ukrainos nėra. O visur besimaišantys užsieniečiai stebimi Vokietijoje. Laiptinėje filmuojami viršun lipantys žmonės – kiekvienas stabteli priešais kamerą ir trumpai papasakoja apie save: iš kur atvyko, ką veikia čia, kokią atsivežė ar sukūrė šeimą, kaip vertina Vokietiją. Nujaučiu eilinio vokiečio pasipiktinimą: „Mes juos priėmėme, o jiems dar nepatinka. Važiuokit namo!“

Tačiau bienalės rengėjai, kuratoriai ir menininkai linkę mąstyti ne kaip eiliniai anglai ar vokiečiai. Juos labiausiai čia domina nerandantys vietos, amžini užsieniečiai ir keleiviai. Ypač raiškiai tai atskleidžia menininkės Bouchros Khalili žemėlapiavimo projektas. Daug ekranų, kiekviename – tik žemėlapis, ranka ir rašiklis. Balsas pasakoja apie mėginimus išvažiuoti, dažniausiai iš kurios nors Afrikos šalies į Europą (nors yra išimčių), o rašiklis braižo trajektorijas. Kažkas nukeliavo net iki Estijos, kažkas grįžo beveik ten pat, iš kur bandė pabėgti. Bet istorijos panašios: nuvažiavau į tą ar tą miestą, ieškojau darbo, neradau, nuvažiavau į kitą – nelegaliai, ieškojau darbo, radau už trisdešimt eurų per mėnesį, dirbau nuo ryto iki vėlaus vakaro, paskui vos pavilkdavau kojas, išvažiavau kitur – ir vėl tas pats. Rašiklis niekada nesustoja, kiekviena vieta – svetima, bet sudėjus visus žemėlapius vieną ant kito pasimatytų tirščiausi išvietintųjų centrai, kur telkiasi amžinieji užsieniečiai.

O trečiąja reikšme persiima visa bienalė. Jos kuratorius brazilas Adriano Pedrosa atrinko menininkus, kurie „patys yra užsieniečiai, imigrantai, iškeldinti iš tėvynės, diasporų atstovai, emigrantai, ištremtieji ar pabėgėliai“. Tad tradicinį meno žemėlapį, kurio centrai – Vakarų megapoliai, pakeitė buvusios Europos kolonijos, kurioms dabar norima bent dėmesiu kompensuoti patirtą žalą. Daugiausia pristatomi „Globalūs Pietūs“. Šimtmečius kolonizuota Rytų ir Vidurio Europa į taisytinų istorijos klaidų sąrašą ir vėl nepatenka. Kuruotoje parodoje pastebėjau tik vieną šio regiono menininkę – čekę iš Moravijos, savamokslę Anną Zemánkovą, kuri XX a. 9-ajame dešimtmetyje ant popieriaus klijuodama satino siūlus ir piešdama tušinuku kūrė fantastinius augalus. O jei paieškosime menininkų iš svarbiausių dabarties karo zonų, ukrainiečių ir izraeliečių nerasime – tik palestiniečius. Viena jų – Samia Halaby – net pelnė specialų žiuri paminėjimą.

Taigi bienalėje vyrauja patyrusiam žiūrovui neįprastas menas: XX a. pirmosios pusės modernistinės tapybos variantai, dabar kuriami ne Europoje, primityvizmas ir mėgėjų menas, liaudies tradicijas interpretuojanti keramika ir tekstilė – pastarosios itin daug. Iš pradžių tai trikdo ir net atrodo nuobodu, bet ilgainiui, ypač iš Giardini perėjusi į Arsenalą, imu gėrėtis dirbinių precizika ir nuoširdumu, istoriniais ir fantastiniais pasakojimais, perteiktais stilizuotomis žmonių ir gyvūnų figūrėlėmis didžiulėse panoramose – nutapytose, susiūtose iš audinių skiaučių, išsiuvinėtose. Atrandu ir savus šio neįprasto meno favoritus. Užsižiūrėjau menininko iš Nikaragvos Elyla išsilaisvinimo iš kolonijinio jungo videoperformansą, kuriame jis persirengia jaučiu ir sukasi apimtas transo, virtęs gyvu fejerverku. Argentinietės La Chola Poblete (specialus paminėjimas) akvarelėse nekaltos mergelės susitapatina su Andų bendruomenės žemės deive, veikiančia tarp ženklų paklydusioje šiuolaikybėje. Negalėjau atitraukti akių nuo dviejų Peru uitoto tautos atstovų darbų. Remberis Yahuarcanis, tamsioje drobėje plonytėmis spalvotomis gijomis išpaišydamas paukščius, medžius, žmones, dvasias, pasakoja apie „Tuos kitus pasaulius“. O Santiago Yahuarcanis stambiai sutaškuotomis figūromis atskleidžia praeities kolonializmo ryšį su dabarties ekologine katastrofa. Kai nebeieškai dabarties menui būdingos raiškos, gali net suabejoti, ar tikrai Vakarai turi diktuoti meno kryptis.

Pasirinkta bienalės tema netgi skatina ryškiomis spalvomis išdažyti paprastai baltus Giardini paviljonus, kurių sienos šiemet anonsuoja kitokias kultūras. Bet, klausiu savęs, ar tai nėra dar viena egzotikos ieškojimo banga? Pažiūrėsim. Juolab kad „Auksiniai liūtai“ tarsi grąžina viską „į vietas“. Naujojoje Zelandijoje susikūrusi maorių menininkių grupė Mataaho Collective (Bridget Reweti, Erena Baker, Sarah Hudson ir Terri Te Tau) žiūrovams virš galvų supynė poliesterio ir plieno „Takapau“, kurį maoriai sieja su gimdymu, – panašiai raštuotu patiesalu nauja gyvybė pamėtėjama iš tamsos į šviesą. Tradicinius raštus į Arsenalo mastelį perkeliančioje ir šiuolaikiškai stilizuotoje instaliacijoje šį judesį įkūnija šviesos ir šešėlių ritmas, ir galima justi kūrinio poveikį apie maorių kultūrą nieko nežinant.  

O „Auksinį liūtą“ laimėjusio Australijos paviljono instaliacija – konceptualiai minimalistinė. Kad ją suvoktum, nereikia perjungti įprasto meno suvokimo kanalo. Menininkas Archie Mooras mėgina atsekti savo protėvius – pirmųjų žemyno tautų kamilaroi ir bigambul atstovus, kurių genealogija nutįsta daugiau nei 65 000 metų. Ant juodų sienų nupieštuose langeliuose – vardai ir pavardės. Apačioje jas skiria dideli tuštumos plotai, bet kylant į viršų konkrečius vardus pakeičia apibūdinimai half caste male ir half caste female. Paskui vakarietiškų pavardžių nebelieka, tik sunkiai ištariami ir įsimenami vietinių tautų vardai, vis tankėjantys, kol tarsi gęstančių žvaigždžių spiečius pradingsta juodojoje skylėje. Ši kosminė juoduma praryja neužrašytą ir nebeatkuriamą žmonijos dalies istoriją. Na o mes juk žinome, kad tie apačioje išryškinti individai atvykus svetimšaliams savo žemėje tapo „užsieniečiais“. Tai įvaizdina paviljono centre virš vandens, menamai jungiančio žemynus, Australiją ir kanalų priraizgytą Veneciją, tvarkingomis krūvelėmis išdėlioti biurokratiniai dokumentai. Jie ne tik ženklina, bet ir įgyvendina tą virsmą bei atskirtį: čia suregistruoti įkalinti ir kalėjime mirę pirmųjų tautų atstovai. Popieriai tikri, bet gerbiant mirusiuosius išretušuotos jų pavardės.

Mooro instaliacija „kith and kin“ veikia balto ir juodo kontrastu, kurį žiūrovo vaizduotė gali apauginti žinomo-nežinomo, būties-nebūties, pozityvo-negatyvo, galiausiai – baltosios-spalvotosios rasės reikšmėmis, kartu neprarandant bendražmogiško mastelio ir skausmo šerdies. Tačiau mūsų trijulės mini žiuri matė daugiau galimybių grąžinti senas skolas ir pastebėti įvairias svetimumo būsenas. Bet apie tai – kitą kartą.

B. d.