Kapinių harmonija

Henrikas Čerapas buvo visada. Kartais pamesdavai jį iš akių, kol praėjus neilgam laiko tarpui jis vėl pasirodydavo. Prieš 35 metus eksponuoti redukciją patyrę alijošiai, kai objektas tirpte tirpsta erdvėje, beveik joje pranykdamas. Alijošiai buvo sutapyti iki augalo gyvybės pabaigos, jam sudžiūstant ir žūstant. Jie buvo virtę nenuskutama lipnia tapytojo etikete. Bet pats pripažino jų vertę, laikydamas juos nebe paveikslėliais, o objektų struktūromis.

Buvo „Dirvonai“, kuriuos 1994 m. pastebėjo legendinė Gražina Kliaugienė. Ir nors Nacionalinės dailės galerijos ankstesnėje nuolatinėje ekspozicijoje, kiek pamenu, kurį laiką buvo eksponuojamas milžiniškas Čerapo „Dirvonas“, autorius 2021 m. guodėsi, kad jo „Dirvonų“ niekas nenori matyti, kad serija liko nežinoma, ji apskritai užmiršta ir ištrinta iš Lietuvos dailės istorijos. Tiesiog kūrinys nukeliavo į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondus – vyksta natūrali eksponatų migracija. O jis šios grupės paveikslus mumifikavo ir amžiams sudėjo į sandėlį. Tokie neatitikimai tarp asmeninių lūkesčių ir konteksto realybės lydi Čerapą visą laiką.

Natiurmortų su augalais jau nebebuvo 1996 m., nors žiūrovai jų tebeieškodavo. Tuo metu atsirado medžio skaptavimas ir dažymas, skiedros ir apkapotos figūros, „Tapyba kaip skulptūra“, „Transformatoriai“, kai vietoj teptuko imdavo kirvį ir suvartodavo visus pakeliui pasitaikančius gulinčius medžius. Tuo laiku parodas pristatydavo ne gyvais savo ir ne savo sakiniais, o Juozo Kėkšto eilėraščiais – nežinau, ar tebemėgsta Kėkštą. Šiame tekste palikau nemažai citatų iš pokalbio su juo tose pačiose „7 meno dienose“ parodos „Arkos“ galerijoje proga.

Autobiografiniai perkūrimai gimtojoje Papilėje: „pakartotinai panaudota būtis“, gelžkeliai, sandėliai, griuvenos, laukai, retrospektyvizmas, dažnos pradžios. Apskritai drobių ciklai keičiasi, kaip jis sakė fotomenininkui Arūnui Baltėnui, pagal turimą dirbtuvę. Vienose gimė didelio mastelio darbai ir vyravo galingi formatai, kitur atsirasdavo kameriniai darbai. Tai rodo autoriaus impulsyvią kūrybinę strategiją, pagrįstą intuicija ir jausminiu pradu: atsirandant kitoje aplinkoje, joje paskęstama, nugrimztama, susiliejama su erdvės charakteriu, atitinkamai keičiasi etapai ir serijos. „Paveikslas turi būti kaip plyta. Egzistencinė struktūra. Viską išegzistuoji, išgyveni, viskas savaime užsifiksuoja.“

Buvo „Live“ etapas – gyvai iš vietos, tiesiogiai. Vyravo galingi vis besiplečiantys formatai ir platūs gestai, angliški darbų pavadinimai pagal mėgtų roko grupių dainas. Jis prasidėjo nuo realaus peizažo tapymo, kol galiausiai virto abstrakčiais brūkšniais. Šitas etapas buvo dingęs iš mano akiračio, tačiau jo išvadas puikiai suformulavo Kristina Budrytė-Genevičė: „Linijinė perspektyva nyksta ir bandome griebtis „šiaudo“ – sukuriame paskutinę panoraminę iliuziją, kad tai nuo milžiniško lango, tvoros etc. nuvarvėję mimezės likučiai. Taip pranyksta peizažas, bet išlieka iliuzija to, ko neįmanoma reprezentuoti.“

Pastaraisiais metais ėmė bodėtis lietuviškuoju ekspresionizmu, kai visi aplink taškosi dažais ir gestais. Todėl ėmė metodiškai dažyti vertikalius brūkšnius: „Vieni pertapo nuotraukas ir vadina tai tapyba, o mane tai siutina, tad aš renkuosi ne „tapyti“, o paprasčiausiai dažyti.“ Būtent šio etapo (2019–2023 m.) darbai eksponuojami Pamėnkalnio galerijoje vasario mėnesį. Tai jo mažosios serijos „Tamsūs laikai“ (2019), „Prašviesėjimai“ (2019–2020), „Slenksčiai ir kaskados“ (2020–2022), „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2021–2022), „Tʼkhelet“ (2022), „Upelis“ (2022), „Jaukiai kvepia pabėgių derva“ (2022–2023).  

„Kokia programa? Aš nebekeliu sau klausimo, ką tapyti (todėl sakau, kad nebetapau). Pasistatau drobę ir visas mano darbas yra nubrėžti tris brūkšnius. Tiesiog nudažyti. Štai ir viskas. Svarbu, kad būtų šviežių drobių ir kibiras juodų dažų. Kartais papuolu į aklavietę, atrodo, kad tie brūkšniai pernelyg vienodi ir niekur neveda. Bet kas tada veda ir kur?.. Matyt, tapymas yra tik refleksija to, ką matai. Dabar aš netapau to, ką matau. Tapau tai, kas išeina iš teptuko.“

Šitą pastaraisiais metais atliekamą brūkšniavimą galima vadinti tapytojo dienoraščiu: „Buvo pilka diena – nubrėžiau pilką šalia juodo. Buvo saulėta diena – nubrėžiau mėlyną spalvą, mėlyną brūkšnį, dangaus atitikmenį. Tad vis tiek reaguoju į per išorinį langą matomą dangų.“ Produktyvias dienas keičia bergždžios, kurios lieka netikros, lyg nebuvusios, po to vėl pasiseka įamžinti akimirką, ir taip toliau. Ar pavyko galutinai atsikratyti ekspresionizmo? Nemanau. Po sodriais dažų sluoksniais lyg po stingdančiu ledu pakraščiais juda srovės gaivalas. Stulbina tai, kad brūkšniai ir jais nubraukytos drobės be galo įvairūs: čia varva ochra, čia šviečia nuoga drobė, čia juoda viską dengia aklinai arba virsta pilka, mainosi faktūros, blizgūs dažų paviršiai ir laisvas, skaidrus, akvareliškas jų tekėjimas. Paveikslai registruojami tarsi rašant lėtai slenkančią dienų seką. Tie dienų skaičiai, kaip ir teptuku braukiamos vertikalės, paklūsta laiko slinkčiai su begale variacijų, kuriose išties nutūpusi siela, kaip autorius ir žadėjo. Todėl drįstu teigti, kad galiausiai pasiekta harmonija – su aplinka, erdve, pasauliu ir savo egzistencija. Galbūt tai ir kapinės, griežta antkapių rikiuotė, bet galbūt ir balta-juoda klaviatūra ar kita disciplinos persmelkta erdvė, kuri autoriui padeda surikiuoti mintis, vaizdus ir dienotvarkę.

Parodos anotacijoje Čerapas apibamba ekspoziciją kaip projektinės-paraiškinės sistemos produktą, kaipgi be to. Taip paliudija vis dar išlaikytą savo nedaug pakitusį maksimalistinį metodą, prisitaikyti nelinkusį stuburą, nepriimantį gyvenimo pokyčių. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ Agnė Kulbytė (parodos kuratorė) nurodo, kad grupės „Angis“ narys jis buvo nuo 1990 iki 2010 metų. O pastarąjį daugiau nei dešimtmetį yra atsidavęs individualiai kūrybai ir asmeninėms parodoms. Mano akimis, tai sudaro labai pozityvų pagrindą, atsietą nuo mačizmu persunkto sambūrio. Čerapas lieka vienišu savo dirbtuvės įkaitu, kurio nepasitenkinimas išsprendžiamas begalinėmis grožio rikiuotėmis, o jas aprašinėdama norom nenorom atsiremiu į paties autoriaus žodyną ir fiksuotas jo ištaras, kurios stipresnės už mano akį iš išorės. Pasiduodu.

Paroda veikia iki vasario 25 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)