Rafaelio Chvoleso žvilgsnis į griūvantį Vilnių

Sausio 18 d. Vilniuje duris atvėrė naujas Lietuvos žydų (Litvakų) kultūros ir tapatybės muziejus. Su grupele meno entuziastų jame teko apsilankyti savaite anksčiau, kai dauguma salių dar nebuvo pripildytos eksponatų. Šviesios erdvės Pylimo gatvėje išsaugojo autentišką ąžuolinį buvusių žydų butų parketą, laikotarpiui būdingą gipsinę lubų puošybą ir dalį spalvinio sienų dekoro, o viršutinių aukštų laiptinės langai ir pereinamasis koridorius atveria kvartalo stogų panoramas nematytais rakursais.

Viena vertus, Lietuvoje seniai trūko šviesesnio žiūros taško pristatant įvairialypį žydų kultūros indėlį į šalies gyvenimą, neapsiribojant skaudžia holokausto patirtimi. Kita vertus, neįmanu ignoruoti šiandieninio konteksto, kai vis aštriau įsiplieskiant konfliktui Gazoje genocido ir teroro aukos pereina į budelio poziciją. Kasdien transliuojami su žeme sulygintų Palestinos kvartalų ir ten kenčiančių žmonių vaizdai įgauna keistą rezonansą su Rafaelio Chvoleso (1913–2002) tapytais tarp Vilniaus geto griuvėsių rymančiais žydais.

Vilniaus meno laukui Chvolesas turėtų būti pažįstamas: 2012-aisiais surengta jo paroda Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, išleistas Laimos Laučkaitės sudarytas albumas. Kaip vieno iš vos keleto holokausto išvengusių Lietuvos žydų menininkų, jo kūrybą pastaraisiais metais buvo galima pamatyti parodose, skirtose artėjančiam Vilniaus 700 metų jubiliejui. Atsigręžiant į miesto istoriją skirtingais meniniais rakursais, Chvoleso tapyti geto ir senamiesčio vaizdai įsiterpia greta klasikinių Antano Gudaičio pokario Vilniaus paveikslų ar Jano Bułhako fotografijų. Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug istorijų“ pristatoma miesto istorija baigiasi ties XX a. viduriu – Chvoleso darbai pasakojimą papildo ir pratęsia laike. Nedideliu minties šuoliuku čia pat galima prisiminti Kristinos Sabaliauskaitės 2015-ųjų apsakymus „Vilnius. Wilno. Vilna“ ir pasidžiaugti, kad ne tik literatūroje, bet ir viešoje vizualiojoje terpėje vis aiškiau reflektuojamas kompleksinis sostinės kultūrinis identitetas.

Muziejui Chvolesų šeimos dovanota kolekcija užima visą aukštą, salės paeiliui skirtos portretams, žiemiško Vilniaus vaizdams, panoraminiams miesto peizažams (dalis tapyta Paryžiuje), artėjant prie vis labiau emociškai paveikių apverkiamo geto griuvėsių fragmentų. Darbai ant baltų sienų išeksponuoti itin glaudžiai, dažnai net dviem eilėmis, aliejinę tapybą rodant greta akvarelių ir piešinių. Įdomu palyginti ganėtinai statiškus klasikinius miesto peizažus akvarele, kurie, pasak kuratorės Dovilės Čypaitės, turėjo pataikyti į sovietinio režimo standartus, ir čia pat matomus nedidelio formato Vilniaus kiemelių vaizdus, perteiktus ryškiais riebiais aliejinių dažų potėpiais. Vis dėlto mano neįgudusiai akiai darbų komponavimas pasirodė konservatyvokas, net jei noras parodyti kuo daugiau – suprantamas.

Spalvingų Vilniaus vaizdų gausoje dėmesį atkreipė dinamiškas darbas, kuriame senoji Katedra, rodos, sklendžia po guašu efektingai perteiktu besiniaukstančiu dangumi, šaltokas koloritas neprislegia niūrumu. Tuo metu, kai lankiausi parodoje, paveikslus lydinti tekstinė medžiaga dar nebuvo iškabinta, tačiau neabejoju, kad toliau be pavadinimų aptariami kūriniai patrauks akį. Kaip antai švelnesniais pasteliniais tonais nutapytas neįprasto rakurso darbas, iš viršaus vaizduojantis valteles ir prie jų Neries krantinėje besibūriuojančius darbininkus. Dalis sodriais stambiais dažų potėpiais Chvoleso perteiktų figūrų vilki žydų vyrams įprastus juodus kostiumus, o scena panėšėja į prekybinį sandorį, ne pramoginį pasiplaukiojimą. Mane sudomino toks siužeto pasirinkimas greta įprastesnių istorinių geto, ješivų ir žydų krautuvėlių kasdienybės vaizdų – iki tol neteko girdėti apie jų žvejybinę veiklą. Viename žinomiausių Chvoleso kūrinių rabinas aprauda smulkiai nutapytus Didžiosios sinagogos griuvėsius. Tačiau mane labiau patraukė niūresnis ir abstraktesnis darbas: šviesūs pasteliniai miesto fragmentai pilkame fone iškyla tarsi nostalgiškas vaizdinys mąslios mėlyno veido figūros atmintyje (įdomu, ar tarptautiniame kontekste aktyvus dailininkas sąmoningai siekė paryškinti melancholiją intertekstu, angl. blues).

Vis dėlto labiausiai mane paveikė nukryžiuoto smuikininko vaizdas ekspozicijos gale. Smulkiais spalvingais potėpiais sukurtas darbas juodą Nukryžiuotojo kontūrą atveria lyg tarp kitko, lyg skaudulį menkai pridengusi apsimestinė šypsena. Spalvotas smuikas prie palinkusios Jėzaus galvos sąmonėje įsikomponuoja stebėtinai natūraliai. Dėmesio centre – stryką laikanti jo ranka, perkalta vinimi, brutalios jėgos išraiška prieš trapią būtį. Bet čia į paveikslo gylį kviečia ryški šviesa ir kryžių sparnu apglėbusio šventosios dvasios balandžio kontūras, suponuodami viltį persikėlus į kitą plotmę. Grįžtant prie žemiškojo plano, nuo stryko lašantį kraują intuityviai pratęsia kompozicijos spalvinės dėmės. Kančios muzika, meninė raiška skausmo akivaizdoje sujungia violončele grojantį žmogų kryžiaus papėdėje su aukštesniąja transcendentine figūra.

Mintyse aktualizuojant kūrinį iškyla intertekstinė sąsaja su žymiąja Steveno Galloway’aus novele „Sarajevo violončelininkas“: Bosnijos karo (1992–1996) niokojamoje sostinėje muzikantas kas vakarą griežia žuvusiųjų atminimui, nepaisydamas sprogimų aplink. Netolima ir Ukrainos patirtis, kur aktyviai kuriantys menininkai, poetai, deja, reguliariai žūsta, neapsaugoti įkvėpimo dvasios sparno. Nors galiausiai išsprūsta juokas pro ašaras: susikūprinęs senyvas muzikantas šiek tiek primena Vytautą Landsbergį.

Žvelgiant į darbą ilgiau ryškėja daugiau intriguojančių detalių. Kairiajame plane – rusva, lyg ir vyriška figūra: kas jis, nueinantis ar ateinantis, violončelininko aplinkos žmogus ar vienas iš apaštalų? Pro spygliuota viela apipintą kryžių rausvi tonai keliais banguojančiais potėpiais išsilieja į aplinką, atkartodami paukščio sparno linijas ir greta brūkštelėtą juodą kontūrą (galbūt strėnjuostės fragmentą?): ar tai nuoroda į transcendentinį vienį, laiko ir erdvės tėkmę greta spalvinių kančios kvadratų? Vertos patirti gaivios meninės mįslės įvairiapusiškai Chvoleso perteikto pokario Vilniaus fone.

Rafaelio Chvoleso muziejus veikia naujajame Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje sostinės Pylimo gatvėje 4A.