(Ne)tuščias puodelis

Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.

Puodelis yra neišvengiama kasdienybės dalis. Ir viskas prasideda nuo vieno pagrindinių žmogaus fiziologinių poreikių – vandens ir gėrimo, kuriems reikalinga tam tikra forma. Man sunku apibūdinti, kokios yra puodelio dalys, bet, paprastai tariant, tai išgaubtas daiktas, neretai su ąsele šone dėl patogumo. Tačiau šio indo prasmę galima praplėsti. „Susitikime puodelio kavos“, – ši dažnai vartojama frazė siūlo ne tik išgerti kavos, bet ir bendrauti. Todėl indas tampa ir komunikacijos, bendruomeniškumo pridėtine sąlyga.

Arba, pavyzdžiui, vieną dieną negrabiai praeidama pro stalą nuverčiau nuo jo savo mėgstamą kaktusą. Mažasis augalas išgyveno, tačiau liko be savo vazono, todėl reikėjo ieškoti, kur jį vėl įkurdinti. Jau ne vienus metus kaktusas patogiai apsigyvenęs viename iš namie rastų puodukų ir žiūrint į šį indą nekyla noras pavadinti jo vazonu, nors ta funkcija puikiai atliekama. Ir tai tik maža dalelytė atvejų, parodančių, kuo gali tapti puodelis. Todėl jis ne tik taikomasis, bet ir pritaikomasis objektas bei forma.

Muziejuje veikianti ketvirtoji tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas“ pristato 52 menininkų iš Baltijos šalių, Suomijos, Ukrainos, Lenkijos ir Brazilijos kūrinius. Tokiam kasdieniam indui skirtos parodos idėja mane žavi: nors turbūt retai į namie esančius puodelius pažiūrime kaip į meno kūrinius, atsidūrę muziejinėje erdvėje jie įgauna naują identitetą. Prisimindama faktą, kad ne vienam svarbu atrasti sau tinkamą ir brangų puodelį, kurį žmogus dažniausiai naudoja išsirinkęs iš visų kitų lentynoje padėtų indų, noriu išskirti, kurie parodos eksponatai atsidurtų mano kolekcijoje.

Vienas labiausiai jausmus ir pojūčius sužadinusių puodelių – Egidijaus Radvensko „Pienas“. Aštrūs įlenkimai, lygioje kūrinio formoje sukuriantys dramatišką šviesos ir šešėlio dvikovą, mano mintyse tapo vaizdiniu iš vaikystės, kai šalia stovėdama žiūrėdavau, kaip ankstyvą rytą senelis iš vieno kibiro į kitą perpila šviežią pieną, kuris atsitrenkdamas į indo sienas sukurdavo tokių įlinkių apibrėžtus verpetus. Puodelis yra stopkadras, dėl kurio mano ausis pervėrė čaižus garsas, sukurtas pieno ir plieno momentinės akistatos. Negalėdama nusukti žvilgsnio nuo subtilios kūrinio formos bei jo pieno baltumo spalvos ir taip dar ilgiau paskęsdama apmąstymuose apie puodelį, prisimenu jausmą, kai nosį suglumina salsvas šilto pieno kvapas, jo skonis sudirgina liežuvį ir... Kažkoks glitėsis prikimba prie lūpos. Kūną nudilgina pasišlykštėjimas – ir vėl ta baisioji plėvė. Tuomet stengiuosi kuo greičiau šią kliūtį pašalinti šaukšteliu. O juo braukiant per paviršių susidaro raukšlės. Štai ką dar man primena tas šviesotamsos žaismas. Šis puodelis, nors ir tuščias, sužadina tiek skirtingų jutimo organų receptorių įsimintų pojūčių, kad pats tampa neišsenkančiu pieno šaltiniu. Ir dėl to kūrinio pavadinimas parinktas itin taikliai.

Šalia „Pieno“ – to paties autoriaus „Kava“. Puodelio spalva šiek tiek mane supurto dėl savo netolygumo: į rudą spalvą įsimaišo tamsesnio tono fragmentai, kurie primena, iš ko padaromas gėrimas ir kaip nesmagu būna pajausti į skystį prasprūdusius tirščius. „Kavos“ įlinkimai profiliuoti, o forma atrodo sukumpusi, tai man byloja apie kavos sodrumą, aitrų skonį. „Pieno“ grakštus sienos plonumas, paviršiaus lygumas, mažos ąselės apvalumas ir liaunesnė forma kontrastuoja su „Kavos“ grubumu, sunkiasvoriškumu, kad net jauti, kaip šaltas pienas sušvelnina karčios juodos kavos skonį. Ir kartu jie sukuria populiarų kavos su pienu derinį. Puikus duetas.

Vaikystė daug kam neatsiejama nuo pasakų. Urtės Mackonytės puodelis „Tai, kad Joniukas žinojo, jog iš pėdos gerti pražūtinga, nenumalšino jo troškulio“ apie lietuvių liaudies pasaką sufleruoja ne tik pavadinimu, bet ir forma, kurioje telpa pasakos elementai. Žvelgiant į jį iš viršaus matomas avinėlio pėdsakas, iš kurio Elena broliui Joniukui sakė negerti, kad šis nepavirstų gyvūnėliu, kurio ragą primena puodelio ir jo ąselės susijungusi bei susirietusi forma, faktūra ir atspalviai. Į kūrinį įvedant šiuos du elementus, susijungia priežastis ir pasekmė, praeitis ir ateitis. Atskiros puodelio dalys tampa schema, į kurią įdėjus pasakojimo dėmenis ir pritaikius specifinę formą galima sulieti realybėje viename laiko momente negalinčius būti dalykus. Tačiau jie yra susieti ir atskleidžia puodelyje didaktinę pasakų funkciją, iš kurios vaikai gali išmokti gyvenimiškų dalykų. Vis dėlto kūrinio pavadinimas sufleruoja, kad net žinodami galimas skaudžias pasekmes ne visada sugebame nutildyti savo troškimus ir poreikius.

O būna, kad puodeliai nuvirsta. Ir viskas išsipila, o tada tik klykteli „Oi!“, kaip ir pamačius Sauliaus Jankausko kūrinį „Oi!“. Šis puodelis, kurį pritaikyti pagal originalią indo – gėrimo – funkciją būtų sunku, man vėl sukelia jausmus apie laiką. Nuvirtimo momentas būna toks staigus, tačiau kai matai iš puoduko išsiveržiančią bangą, atrodo, kad viskas vyksta keletą kartų sulėtinus laiko tėkmę. Kaip ir šis puodelis – lengvas, galintis greitai nuvirsti, lyginant su iš jo besiveržiančia klampia, porėta mase, kuri lėtai tyžta. Bet kaip indas puodukas turi ir talpinimo funkciją. Atrodo, kad tokio kiekio masės šiame inde negalėjo tilpti. Todėl puodelio forma kūrinyje (pri)taikoma ir tampa simboliu kažko, kas nebeatlaiko. Galbūt tai žmogus, kuriam prisikaupė per daug rūpesčių ir juos sunku atlaikyti.

„Tai“ varva ir lenda kiaurai. Žiūrint į Neringos Akcijonaitytės sukurtą puodelį man galvoje sukasi frazė „iš tuščio į kiaurą“. Indas viduje tuščias, tačiau iš jo kažkas veržiasi tarsi visa graužianti rūgštis, todėl jis kiauras. Tarp puodelio vidaus ir išorės kyla konfliktas – iš ten, kur nieko nėra, perėjus tam tikrą ribą atsiranda kažkas kitoniška, deformuota. Kiauras puodukas nebeatlieka indo funkcijos. Besiveržianti oranžinė masė tampa jo kojomis ir jis atgyja kaip „Tai“, kažkas, ko negali įvardinti, vienoje terpėje – niekas, kitoje – įgavęs pavidalą, kaip slenkantis padaras, subjaurotas ir nebegalintis funkcionuoti.

Toliau slenkantis mano žvilgsnis stabteli, kai lempų šviesoje kažkas sužybsi. Giedrės Bardzilauskės-Keruckienės puodelių dueto „Kilkė keliauja namo“ žuvys išsiskiria indų mėlynoje spalvoje savo, tarsi tikrų jūros gyventojų, žvynų metalo blizgumu. Šios žuvys nardo per puodelių sienas judėdamos viena kryptimi. Pavadinimas teigia, kad gyvūnai keliauja namo. Kur yra kilkės namai? Argi vanduo jau savaime nėra namai? Žinoma, žuvys migruoja, čia mėlynos spalvos kraštai tampa riba, kurią jos skrodžia. Tačiau žuvys natūraliai tik ir išgyvena vandenyje, tad kodėl jų išgyvenimui būtina sąlyga yra ribojanti? Ir patys puodeliai į juos žiūrint nekelia baimės ar kitų neigiamų emocijų. Bendras vaizdas raminantis, lengvas kaip žuvies plaukimas vandenyne, nulemtas jos aptakios ir vandeniui nesipriešinančios kūno formos. Ar kilkės namai ir yra tas nuolatinis judėjimas nesipriešinant, pasroviui tam tikra kryptimi, o vandens ribos – tik jos kelionę žyminčios atkarpos, įtraukiančios į nesibaigiantį kelionės namo ciklą?

Iš šių kelių aptartų parodos eksponatų galima matyti, kaip universaliai pritaikomas kasdienybėje įprastas puodelis. Jo struktūra tampa karkasu reikšti įvairioms idėjoms, keičiant indo formą, medžiagą, atlikimo techniką, spalvą, tekstūrą ir faktūrą. Puodukas virsta meno kūriniu ne tik dėl to, kad stovi muziejinėje institucijoje, bet ir dėl to, kad įvaizdina tam tikrą turinį ir pasakoja istorijas per menininkų subtiliai atrinktas formas, kontrastus ir veikia žiūrovo jausmus bei pojūčius. Todėl į šiuos puodelius žvelgiu radikaliai optimistiškai: nors į juos nėra įpilta jokio skysčio, jie pilni minčių.

Paroda veikia iki sausio 28 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)