Dailė
Praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais viena po kitos vyko keramikės Onos Grigaitės parodos – „Kontrolinis darbas“ Marcinkonių stoties galerijoje (https://verpejos.lt/ona-grigaite-kontrolinis-darbas) ir „O kur stirniukas?“ galerijoje „Artifex“ (https://www.7md.lt/daile/2023-11-03/Onos-Grigaites-paroda-O-kur-stirniukas). Šios menininkės kūryboje labai dažnai galima atsekti įvairias istorijas, kurios kelia vertybių klausimus ir skatina apgalvoti tiek aktualius, tiek primirštus dalykus. Apmąstant pastarosiose parodose atrastus sureikšminto nereikšmingumo momentus – dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės pokalbis su autore.
Pastarosios viena po kitos vykusios parodos, kaip pati esi sakiusi, sudaro dviejų epizodų serialą. Esu viena iš tų laimingųjų, kurie matė abi dalis (beje, Marcinkonyse rodytas stirniukas labai įtaigiai nulipdytas). Papasakok, kas lėmė, kur ką rodysi, turint omeny pasakojimo pradžią, kulminaciją ir pabaigą.
Buvo svarbu, kad pasakojimas prasidėtų Marcinkonių stotyje.
Į netoliese esantį kaimą vaikystėje važiuodavome traukiniu pas diedukus – bet iš kitos pusės, nuo Druskininkų. Kadangi vėžė kirsdavo Baltarusijos kampą, nepriklausomybės pradžioje bėgius išardė, taigi į vaikystės teritoriją traukiniu galėčiau patekti tik iš kitos, Vilniaus pusės, bet bėgiai baigiasi Marcinkonyse, nepasiekę reikiamo tikslo. Taip atsirado paskutinės stotelės (kuri iš tiesų parodoje yra „tarp“ stotelė) motyvas ir su juo susiję įprasti ritualai: išlipti, pasitikrinti, kada traukinys atgal, apžiūrėti parodą, paskui neturėti ką veikti, nuobodžiauti, todėl pagalvoti apie ką nors, kam šiaip neturi laiko, paėjėti palei bėgius ar į kaimą, prisiminti ir t.t. Neslėpsiu, norėjau, kad įspūdį padarytų mano darbai, bet dar labiau norėjau, kad lankytojai atsidurtų toje paskutinėje stotelėje, o iš tiesų „tarp“ – tarp laiko, erdvės, ir ten pabūtų. Ir tai buvo asmeniškesnė ir atviresnė serialo dalis.
„Artifex“ galerijoje Vilniuje tęsiau pasakojimą jau išlaikydama tam tikrą distanciją, todėl naudojau daugiau atpažįstamų, didybę ir galią reiškusių simbolių iš čempių laikmečio.
Nežinau, kada turėjo įvykti kulminacija: ar apibėgus antrą parodą nerasti stirniuko (buvo, kas ieškojo), ar nuėjus į Pilies gatvės turgelį rasti čempes – grožėtis, derėtis, pirkti (beveik niekas nėjo, nes čempių iš tikrųjų niekam nereikia).
Tavo kūrybai būdingos monumentalios lipdytos formos ir ryškiaspalvės glazūros. Pastarosiose ekspozicijose vietą atranda ir čempės, tai yra kitų autorių tekstilės darbai. Kuo tau tai artima? Kaip tai susieji su savo kūrinių motyvais?
Čempės, pamirštas, nenaudojamas apavas, parodose atliko pagrindinį idėjinį vaidmenį. Marcinkonyse jomis norėjau tarytum išcentruoti veiksmą ir atkreipti dėmesį į mažus, nepastebimus darbus, juos sureikšminti. „Artifex“ galerijoje Vilniuje vienos čempės dirbo eksponatais, o kitos virto preke šalia esančiame Pilies gatvės turgelyje. Tai yra vėl prarado kilmingą meno statusą ir tapo rankdarbiu.
Keramika parodose atliko antraplanį, įvaizdinimo vaidmenį. Tam pasitarnavo dar vienas svarbus aspektas – pernaudojimas. Čempės megztos iš panaudotų siūlų; ir keramikos objektai rėmėsi pernaudojimu (pernaudoti kontrolinio darbo piešinėlių motyvai Marcinkonyse, pasenę stiprybės ir galios simboliai Vilniuje).
Kuo kiekviena parodos erdvė tau buvo svarbi? Su kokiais iššūkiais paprastai susiduri kurdama savo instaliacijas? Kiek čia reikšminga intuicija, o kiek racionalūs sprendimai?
Parodinių erdvių klausimas – dažna ir opi pokalbių tema. Sumaniusi parodą apibėgu Vilniaus galerijas ir vėl beldžiuosi į „Artifex“. Man tinka dydis, tūris, planas, patinka galerininkių santykis su menininku. Kadangi erdvė suskaidyta, darbai per daug nepersidengia, galima kurti kelis pasakojimus pasakojime. Šį kartą bandžiau išnaudoti ir galerijos lokaciją su šalia esančiu Pilies gatvės turgeliu. Norėjau jį įveiklinti.
Marcinkonių stoties galerija tikrai netradicinė: rudos lentelės iki pusės sienos, žydros lubos su geltonais paraitymais – atima amą nuo grožio. Rimtai. Kai Laura Garbštienė pasiūlė tą erdvę, nesitvėriau savam kailyje, taip norėjau lipdyti. Darbai nemaži, dirbau daug, bet įsivaizdavimas, kaip atrodys galutinis variantas, veikė kaip stimuliatorius. Ir vėl svarbi lokacija – nutolusi nuo centrų vieta, paskutinė stotelė, kurioje nepasieki galutinio tikslo, tik pabūni.
Tavo darbuose atrandu nemažai paradoksalių, šmaikščių ir ironiškų elementų. Kokie masinės kultūros elementai ir kodėl dažniausiai patraukia dėmesį?
Man patinka popsiniai ženklai, jie kaip kokie kebabai – juokiesi, juokiesi, bet kartais imi ir suvalgai (nors paskui gailiesi). Kaip pastebėjai, nevengiau jų naudoti ir pastarojoje parodoje. Darau tai sąmoningai, po paprasta forma bandau pakišti turinį. Suraukusi kaktą dirbu dirbtuvėje, bet siekiu lengvumo įspūdžio.
Nemažą tavo (kaip ir mūsų visų, dirbančių Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje) gyvenimo dalį užima dailės pedagogika. Kaip sekasi derinti asmenines kūrybines užmačias ir kitų mokymą? Ką manai apie abipusius mokytojo ir mokinio kūrybinius saitus?
Labai gražiai pasakei apie mokytojo ir mokinio kūrybinius saitus. Mes norime, kad taip būtų, dedame pastangas, džiaugiamės, kai tai nutinka. Kitu atveju lieka pasiguosti, kad buvome bent jau trąša mokinio augimui.
Darbas mokykloje suteikia dienos struktūrą: iš ryto eini į dirbtuvę ir svarbiausius kūrybinius sprendimus padarai tada, po pietų mokytojauji, atsitrauki nuo asmeninių svarstymų, išsikeiti patirtį į energijos pliūpsnį. Kitą rytą viskas prasideda iš pradžių.
Ačiū už pokalbį.
