Šventosios ir vėduoklės

Vilniuje, Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“, iki sausio 27 d. veikia dvi parodos: antrame aukšte – Dalios Truskaitės „Dešinė, kairė, dešinė“ ir ekspozicijų salėje „+“ – Ksenijos Jaroševaitės „Šiupinys“. Parodos gana skirtingos, nors ir esama nemažos bendrystės.

Dalia Truskaitė eksponuoja dvi stiklo instaliacijas. Dešinėje salėje – kūrinys „Uždengti“, sukurtas 2020 m. parodai Venecijoje, Italijoje. Vėliau šis kūrinys keliavo po skirtingas šalis, o Lietuvoje pastarąjį kartą jis matytas „ArtVilnius ʼ22“ mugėje. Iš lydyto ir matinio stiklo lakštų sudėta instaliacija ant salės grindų. Pirminė autorės idėja – kūriniu pridengti perteklinį parodinės erdvės Venecijoje dekoratyvumą, sukuriant tarpą tarp ornamentuotų sienų, tapytų lubų, sakykim, savotišką atokvėpį akims. Keisdamas erdves, aplinkas šis darbas atrodo vis kitaip. Manau, kad „Litexpo“ parodų rūmuose jis neatrodė taip puikiai, kaip ant pavargusių Grafikos centro grindų.

Kairėje salėje eksponuojama specialiai šiai personalinei parodai sukurta instaliacija „Atidirbę“. Stiklo lakštai išskleisti erdvėje tarsi vėduoklės, jau praradusios savo paskirtį. Atsisakydama pasakojimo, susitelkdama į mastelį, linijų pasikartojimą autorė sukuria itin įtaigų darbą. Nors pavadinimas ir siūlo sąsajas, kūrinys yra savarankiškas ir nepaaiškinamas, neturintis tikslo, tarsi idealaus meno kūrinio įkūnijimas. Linijos ir formos, suteikiančios jam tūrį ir turinį, padaugintos erdvėje. Nors tai, atrodytų, dvi priešingybės: originalus kūrinys kartojamas, padauginamas autorės, bet, kaip teigia Rosalind E. Krauss, nagrinėdama avangardo meną, daug kartų pakartotas objektas padaugina kūrinio originalumą.

Turint omenyje pavadinimą, man šie darbai primena pavargusias žaliuzes, „atidirbusias“ biure, menininkės paverstas į origamį. Truskaitės darbai išties išskirtiniai Lietuvos mene, demonstruojantys amato – stiklo meno – meistrystę.

Ksenijos Jaroševaitės paroda „Šiupinys“ eksponuojama trečiame Grafikos centro aukšte. Rodomi nauji, per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai ir Jurgitos Semenauskienės bei Violetos Boskaitės nuotraukos. Parodą papildo labai informatyvus katalogas (teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė). Jame trumpai pristatomi svarbiausi Jaroševaitės darbai. Taip pat – dažniausiai autorės naudotos temos ir motyvai: Šventojo Rašto veikėjai, gyvūnai ir moters figūros. Siužetų pasirinkimai harmoningai dera su ankstesne autorės kūryba, ant sienos pakabintoje lentynoje eksponuojamos žmogaus figūros, priešais kabančios lauko skulptūrų nuotraukos reprezentuoja penkerių metų darbą. Nors skulptūros ir darbų fotografijos atrodo kiek nutolusios vienos nuo kitų, vis dėlto šis parodos keistumas ir nesuderinamumas jungia dvi parodos dalis – tai sąmoningai siekiama jungtis, papildyta katalogo.

Apie Jaroševaitės kūrybą daug rašyta, jos kūrinių galima atrasti įvairiuose miestuose: „Katiną“ (2009 m.), skirtą Jurgai Ivanauskaitei, Vilniuje, „Įkyrias mintis“ (1982 m.) Klaipėdoje. Parodoje galima susipažinti su naujais darbais: tai „Švč. Mergelė Marija“ (2016 m.), „Gulinti“ ir „Ponis“ (2019 m.), taip pat „3 psalmė“ (2020 m.), sukurtus privačioms ir viešoms erdvėms. Mažesnių darbų yra įsigiję nacionaliniai Lietuvos muziejai, keli darbai nuolat eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje.

Dvi parodos skirtingos savo pasirinktomis strategijomis: parodoje „Dešinė, kairė, dešinė“ rodomi tik naujausi darbai, ieškant santykio su erdve, „Šiupinyje“ pristatoma platesnė autorės kūryba. Parodas vienija minimalistinė darbų estetika, autentiškas požiūris į skulptūrų ar stiklo objektų lydymą. Galima rinktis ir tarp dviejų kraštutinumų – šventųjų ir moterų vaizdavimo ar visiškai abstrakčios kūrybos.

Ir antrame, ir trečiame aukšte eksponuojami darbai provokuoja autentišką jausmą, santykį su menu.

Grafikos meno centras jau anonsuoja kitą mėnesį būsimą Kunigundos Dineikaitės parodą, tad čia ir vėl lauks naujas meno potyris.

Parodos veikia iki sausio 27 d.

Galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)