Mostelti į kairę, uždengti dešinėje

„Uždengti“

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.

Noras uždengti. Paslėpti mažą lopinėlį per daugybę amžių sukauptos prabangos – palazzo lubų tapyba susuka galvą ir paskausta kaklą į ją besidairant, lengvai įsivaizduojami auksuoti baroko veidrodžių rėmai plieskia vidurvasario šviesa, sienų tapyba taip pat atkakliai reikalauja atidumo. Noras padaryti pauzę prabangoje. Lyg Truskaitė pasiklotų paklodę vienai nakvynei Venecijoje, vienai parodai. Lyg sapnuotų visas Michelangelo ir nežinomų gotikos meistrų draperijas, barokinių audinių, iškaltų marmure ir granite, skrydžius palei bažnyčių ar rūmų skliautus. Šis plevenantis stiklas neramus, kaip portjeros, paslepiančios prabangą, šnabždesius, turtą ir degradaciją.

Ką jos dengia „Kairėje–dešinėje“? Dešinėje. Slepia Latako g. 3 istoriją (statytas 1795–1860 m.). Nuniokotą mūsų istoriją. Pamatę baltą stiklą, užmirštame, ką nutyli, ant kokių palazzo grindų nakvojame. Tai nesvarbu, nes cukraus baltumo draperijos čia, dabar yra didžiausia prabanga. Klostės ir linkiai kuria savo istoriją. Iki Turino drobulės.

Instaliacija „Uždengti“ eksponuota „Palazzo Loredan“ „Venecijos stiklo savaitėje“ (The Venice Glass Week, 2020), Venecija, Italija.

2021 m. Tojamos tarptautinėje stiklo parodoje (Toyama International Glass Exhibition, 2021), Tojamos stiklo muziejus, Japonija.

2022 m. Europos stiklo festivalyje „Tirpstančios sienos“ (Melting Borders), Vroclavas, galerija „Krupa“.

2022 m. „ArtVilnius ʼ22“, „Litexpo“, Vilnius (paroda „Takas“).

„Atidirbę“

Mostelti į kairę, sukuriant mažutį vėjo gūsį, o gal sūkurį. Mostelti į kairę tiek, kad išjudintum užsigulėjusią istoriją, klasikinius hitus, tokius kaip japoniškos vėduoklės. Tie visi kabukio judesiai, kai šoka vėduoklės, ne aktorius. Šoka stiklai, ne autorius. Uždengia veidą. Kyla kampuose sugulusios nuosėdos, atplaišos, mašininė alyva. Jos aitrus traukinių kvapas šiandien išbrauktas – geležinkeliui nenaudojami mediniai pabėgiai, įmirkę tamsioje masėje iš naftos, tačiau aliejus, panaudota mašininė alyva vis tiek spėja užlieti baltas Dalios Truskaitės vėduokles.

„Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išliejo“, – sako Michailo Bulgakovo Volandas  („Meistras ir Margarita“). Pabėgių kvapas toks pat legendinis hitas kaip ir Volandas. Kvapas, kadaise žymėjęs traukinius, liko žaisti kažkurioje praeities stotyje. O mes nuo to laiko atkakliai ir beprotiškai dirbome. Mosavome į kairę ir dešinę manydami, kad kuriame tik mažutį vėjo gūsį, o gal sūkurį, tačiau jis persmelkė net ledynus. Mašininė alyva įsisunkė į stiklo vėduokles – baltas, popierines, išlankstytas iš praeities, kur žaisdavom teatrą. Vėduoklės dabar

nebe baltos. Kaip ir mes. Atidirbę. Susinešioję.

Kol nedidelė pauzė tarp ugnies sūkurių, kažkur vyrai tepa mašinine alyva ginklų vamzdžius – kad nesusinešiotų. Nes mes vis dar galime uždengti. Ne tik mirusio didvyrio veidą – ir gyvuosius.

Paroda veikia iki sausio 27 d.

Galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)