Kasdien

Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.

Kita vertus, nieko pernelyg stebėtino, juk jei tektų išrinkti labiausiai į eksperimentiškumą linkusius Lietuvos tapytojus, Katinas neabejotinai atsidurtų tokiame sąraše. Parodoje – tarsi akvarele sukurti ir katiniškai (t.y. beveik, bet ne visai) abstraktūs darbai. Daugumos jų paviršiuje kažkada plūduriavusios, o dabar jau sustingusios arbatžolės darbams suteikia įvairių sepijos atspalvių. Kūrinių abstraktumą čia galima traktuoti kaip tų arbatžolių keliavimą iš Pietryčių Azijos plantacijų į Katino dirbtuves – pradžios ir pabaigos taškai tarsi aiškūs, kai vidurinė dalis nežinoma, galima numanyti tik abstrakčiai.

Šioje galerijoje rengti parodas tikrai nėra paprasta, nes ji yra pastate, kuriame taip pat įsikūrę įvairiausi biurai biureliai, o „Aido“ parodų erdvė, galima sakyti, – pastato hole, todėl čia nuolat vis kas nors paskubomis praeina. Tai sukuria įspūdį, kad paroda surengta ir niekam, ir kartu visiems priklausančioje pereinamojoje patalpoje, tarsi koridoriuje ar laiptinėje su čia lyg „tarp kitko“ ant sienų kabančiais darbais. Šitoks erdvės padiktuotas įspūdis eksponuojamus darbus šiek tiek subanalina ir prieštarauja tam, apie ką savo kūriniais siekia kalbėti Katinas: apie tarpkultūriškumą, dvasingumą ir transcendenciją, apie kasdienybės ir amžinybės sąryšį ir skirtį. Vis dėlto žvelgiant iš platesnės Katino tapybos perspektyvos šių temų nereikėtų suprasti itin sausai – nors Katino kūryboje minėtos temos yra reikšmingos, kone pamatinės, jas apmąstydamas tapytojas sugeba išlaikyti savotišką žaismingumą ir smalsumą. Jam būdinga į labai rimtomis laikomas temas pažvelgti ironiškai ir taip jų per istoriją ir tradiciją susiformavusią tvirtumą palaikančią įtampą šiek tiek atveržti ir atpalaiduoti.

Būtent pastarasis aspektas, kylantis iš Katino kūrybos visumos, ir šioje parodoje skatina pabandyti „įsijungti“ katinišką žvilgsnį, atsisakyti pernelyg rimtos laikysenos, kuri stereotipiškai laikoma rytietiškų arbatos gėrimo ceremonijų ir panašių ritualų lūkesčiu. Jei tik Katinas galėtų aplankyti šią savo parodą, manau, jis nesureikšmintų mano pastabos, kad darbus ramiai apžiūrėti kiek trukdo tai, jog galerija įsikūrusi iš esmės pereinamojoje patalpoje. Manau, jis pabrėžtų, kad toks kontrastas netgi naudingas, nes išryškina arbatos, kaip materialaus daikto, ir jos gėrimo ritualo ambivalentiškumą: arbata, vos tik ją panaudojus, tuoj pat virsta nebenaudotina, iš neretai brangiai kainuojančio pirkinio ar vertingo suvenyro ji tampa šiukšlėmis, o gėrimo ritualas dėl kasdienio (kasrytinio) praktikavimo gali prarasti sakralaus apeigiškumo aurą ir taip iš išimties tapti norma ir kasdienybe.

Vis dėlto galbūt per parodos erdvę su savo kasdieniais reikalais pirmyn atgal zujantys žmonės ir nesutrukdė apžiūrėti Katino darbų. Galbūt tas zujimas tuos darbus kažkiek net papildė, iš abstraktaus dvasingumo sferos juos nuleisdamas į kasdienybės darbinių „ritualų“ realybę. Rytietiškumu spinduliuojantys Katino darbai primena, kad minėti du aspektai nėra opozicijos, jie susilieję ir esti vienas kitame.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 11 d.

Galerija „Aidas“ (Jakšto g. 9, Vilnius)