Protas seka iš paskos

„Pirmas įspūdis juos pamačius – tų paveikslų švytėjimas, ta spalvų magija, jų derinių paslaptis ir paprastumas. Jos mus užgauna tarsi muzika, sujaudina iš vidaus, kai žiūrėdami į paveikslą nebegalvojame, kaip jis sukonstruotas, kaip nutapytas – sukyla vizualios emocijos, o protas seka iš paskos“, – rašo tapytojas Arvydas Šaltenis tekstą Rasos Staniūnienės knygai „Dienos spalvos“. Ją vartant protas iš tiesų seka iš paskos, nes įtraukia ir nugramzdina spalvos, dar nespėjus atpažinti objekto. Tik paskui jau pamatai. Ar perskaitai pavadinimą.

Štai, pavyzdžiui, 2016 m. paveikslas, patraukęs mano dėmesį, nes išsiskiria iš kitų karšta prietema, sulaužyta juodų kontūrų. Iš paveikslo šerdies lipa, veržiasi rausvi liežuviai, stengiasi kažką sugriebti, net traška. Į viršų šis ugnikalnis spjauna mėlyną šviesos stulpą, nors ir matau, kad jis – toliau, fone. Pavadinimas išaiškina, jog tai „Kankorėžis“, išdidintas ir nupieštas taip, kad patirčiau šito gamtos kūrinio būseną. O tam pamišėliškam įkarščiui oponuojantis mėlynasis plotas – tikriausiai pro užuolaidas regimas dangus. Nesvarbu. Vis tiek mane veikia ne objektas, bet spalvų derinio energija, pralaužianti abejingo žiūrinėjimo užtvaras.

Viena priežasčių, kodėl taip atsitinka, yra atstumas – per daug mažas, kad tilptų visas objektas. Tuo man ir ypatingas Rasos Staniūnienės žvilgsnis – iš taip arti, kad maži daiktai tampa per dideli nedideliam piešiniui. Skaitydama matmenis matau, kad didelio formato knygoje ant popieriaus mišria technika nupiešti darbai atspausdinti beveik tokio dydžio, kokie ir yra. Tai leidžia išgauti tobulą spaudos kokybę, kad matytume, kaip pastelė braukė per popierių, netolygiai padengė jo paviršių palikdama properšas. O kitur sluoksnis sutirštėja, nes vieną spalvą dengia kita, tuomet pirmoji braudamasi lauk išjudina orą ir paveikslai ima kvėpuoti. Taigi vartydama knygą tarsi žiūrinėju originalus, kurių sodrumą parodoje galbūt pradangintų apsauginis stiklas. O čia – ne, liesdama tarsi net užčiuopiu pastelės faktūrą.

Beje, atstumą ir dydį čia nulėmė vienas įvykis. 1991 m. baigusi studijas Staniūnienė kūrė itin didelius darbus. Kartu su bendraminčių grupe S.E.L. (iššifruojama super ex libris, nariai – Sigitas Lukauskas, Sigitas Staniūnas, Rasa Staniūnienė, Rimvydas Markeliūnas ir Tomas Gečiauskas) ji tapė ornamentus ant barikadų prie Seimo (tam juos paskatinęs Linas Katinas). Tais laikais jauni menininkai laužė tradicinio meno taisykles, veržėsi už parodinio paveikslo ribų, kūrė instaliacijas netipiškose erdvėse. „Mus domino istorinio-kultūrinio konteksto panaudojimo galimybės kūryboje“, – pasakoja grupės narys Tomas Gečiauskas. Jie eksponavo kūrinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos požemiuose, klasicistiniame Rygos „Arsenale“, Vilniaus universiteto observatorijoje, apleistame Vilniaus pranciškonų vienuolyno kieme. 1995 m. grupė išvyko į Torontą kurti instaliacijų XIX a. karo forte. Deja, ten viskas nutrūko. Rasa užlipo ant stogo pasižiūrėti į savo raudonas „vėjo gaudykles“, iškeltas virš forto, bet paslydo ir nukrito ant žemės. Tėvams ir Lietuvos gydytojams atidžiai slaugant ji atsigavo, tačiau nebegali vaikščioti, jos neklauso dešinė ranka. Tenka tapyti kaire, mamai padavinėjant priemones, tėčiui valant aptaškytas sienas. Štai tokios kelių žmonių pastangos sutelkiamos piešiant kankorėžį, gėlę, dygliuotį, ananasą, kaukę.

Ar tai veikia kūrinių suvokimą? Be abejonės. Todėl ir perpasakoju šią visada Staniūnienės parodas lydinčią istoriją. Nes tada šie fovizmui giminingi kūriniai nebėra anachronistiški. Menas nekuriamas beorėje erdvėje – daug lemia kažkur ir kažkaip gyvenančio menininko kūnas. Kai būtis apribota, tenka kurti „iš beveik nieko“. O žiūrovą veikia ne tik spalvų deriniai, bet ir pati galia užčiuopti meno virptelėjimą mėlynais kryželiais dekoruoto arbatinuko šone. Įgrisusioje kasdienybėje perskaityti metaforą, išgirsti minorą ar mažorą.

Todėl man įspūdingiausi šioje knygoje – obuoliai. Gėlės, žinoma, irgi, bet jos savaime siūlo drąsius spalvų derinius ir formas. Tačiau obuoliai – kas kita. Tai patys įprasčiausi vaisiai, kurių pertekliumi skundžiamės kas antrą rudenį. Netrūksta jų ir tapyboje. Prisimenu Cézanneʼo, Matisseʼo, Picasso, Magritteʼo, kitų dailininkų obuolius. Jie visada po ranka ir lengvai pasiduoda eksperimentams – tarsi placdarmas pratyboms prieš pereinant prie svarbesnių užduočių. Matau, kad Staniūnienei obuoliai reikšmingi patys savaime. Jie subjektai. Dažniausiai – individualistai. Vienas dega aistra. Kiti vaiskiai nerūpestingi. Dar kiti rūstūs. Yra ir sportiškas. Ar susimąstęs vakaro prietemoje. Knygos įžangą parašiusi Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė šiuos obuolius vadina „mūsų planetos kopijomis“. O aš versdama knygos puslapius ir tarp gėlių, pomidorų, upių, indėnų, totemų vis aptikdama obuolius įsitikinu, kad taip ir yra. Tai Žemės, neištvėrusios pagundų ir pasidavusios nuodėmei, modeliai.

Bet vis tiek čia svarbiausios spalvos. Jų deriniai apeidami mąstymą spaudo jausmų klavišus. Rausvi „Indėno“ kostiumo įsiuvai pilkšvų brūkšnių šuoruose. Už salotinių šakelių pasislėpęs baltas avinėlis, toks pasimetęs rusvai violetinėje gūdumoje. Karščiuojančios vasaros laukais pratekančios mėlynos upės. Pro langą įskridęs rudeninis lapas, jau dylantis violetu šąlančiuose laukuose. Ir balkšvos, smaragdinės, raudonos, oranžinės dėmės, iš kurių jau beveik nesusidėlioja objektai, mirguliuojantys prieš pat nosį, – gal piešta uostant gėlę?

Spalvos sugeria ir kvapus, o protas nuščiūva nirdamas į daugiabalsio paprastumo gelmę.